Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Eurazijos valymas dėl žaliosios infrastruktūros (25)

2016 07 22

Lygiagrečiai su mažai rezultatyviu Rusijos prezidento vizitu į Pekiną birželio 24–26 d. Kinijos sostinėje vyko akcija su toli siekiančiomis tarptautinėmis pasekmėmis – pirmasis metinis Azijos infrastruktūros investicijų banko (AIIB) pajininkų susirinkimas. Kas tai per organizacija, kuriai priklauso ir Rusija, ir kokie jos planai?

Rusija – trečia pagal indėlio dydį banko akcijų turėtoja, tačiau dėl nežinomų aplinkybių Rusijos prezidentas neatvyko į atidarymą ir nepasveikino 57-ių valstybių dalyvių su pirmojo daugiašalio tarptautinio banko, įkurto „be JAV“, atsiradimu. Beveik nepastebimas buvo ir banko valdybos narys, Rusijos ekonominės plėtros ministras Uliukajevas, kurio švarko atlape vietoje mūsų valstybės pavadinimo buvo plokštelė su užrašu „Rusisa“. Pirmą susirinkimo dieną ministras žiniasklaidai pareiškė, kad AIIB prezidentas žadėjo paskirti viceprezidentą ir iš Rusijos, o tai suteiks galimybę daryti įtaką projektų parinkimui ir tinkamam jų parengimui.

Taigi, kas gi yra tas Azijos infrastruktūros investicijų bankas? Tai – Kinijos bandymas pasitarnauti Azijos valstybėms ir sukurti Kinijos proteguojamą tarptautinį finansinį mechanizmą. Didžiąją dalį finansinių banko resursų suteikė Kinijos Liaudies Respublika (KLR), banko būstinė yra Pekine ir niekas neslepia, kad bankas sieks skleisti „geriausią Azijoje Kinijos vystymosi patirtį“. Mažaisiais šimtamilijardinio monstro steigėjais tapo 56 šalys, išskyrus Japoniją ir JAV, o dar 24 šalys pateikė paraiškas į jį įstoti.

Bankas oficialiai pradėjo dirbti vos prieš pusmetį ir jo personalą kol kas sudaro tik 40 žmonių. Jau yra patvirtintas 509 milijonų dolerių finansavimas projektams tiesti kelius Pakistane ir Tadžikistane, lūšnoms naikinti Indonezijoje ir tiesti elektros perdavimo linijas Bangladeše. Tris iš šių keturių projektų finansuoja ir kiti tarptautiniai bankai, prisiėmę jų rizikos valdymą. Pats AIIB kol kas nėra pajėgus vykdyti visavertės rizikų analizės, todėl, palyginti su jo turimais resursais, paminėtos išlaidos – lašas jūroje.

Šio banko ir kelių jo analogų sukūrimas grindžiamas tuo, kad „Azijoje infrastruktūros projektų poreikis vertinamas 8 trilijonais dolerių“. Abejotina, ar kam nors reikia tokios gelžbetonio jūros, juolab kad šis „poreikis“ yra ne rinkos pobūdžio. Mitas apie didįjį poreikį nėra patvirtintas mokumo galimybėmis arba aukščiausio lygio ekologinių, socialinių ar politinių rizikų padidėjimu. 90 proc. infrastruktūros objektų yra statoma iš valstybinių pinigų, kurių dažnai nereikia grąžinti. Privatus verslas ir nepriklausomi investuotojai tokiuose projektuose dalyvauja nenoriai, dažnai – politiškai verčiami.

AIIB buvo sukurtas kaip vienas iš tarptautinės integracijos „su kiniška specifika“ instrumentų ir yra skirtas tapti svarbiu instrumentu finansuojant ambicingą KLR Šilko juostos ir kelio programą, kuri visas Eurazijos šalis turėtų sujungti į „bendro likimo bendriją“.

Kuluaruose dėl „bendro likimo“ vykdant 46 milijardų Kinijos–Pakistano koridoriaus projektą skundėsi Pakistano investicinės kompanijos vadovas Anvaras. Šis koridorius į Gvadaro uostą prie Indijos vandenyno susideda iš kelių, elektrinių, kitų pagalbinių struktūrų ir Kinijai užtikrina išėjimą į Malakos sąsiaurį, t. y. alternatyvų transporto maršrutą iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Kaip sakė pakistanietis, nė viena jo šalies žinyba neturi visos „koridoriaus“ schemos, politikai ir valdininkai konkuruoja dėl dalyvavimo konkrečiuose kinų projektuose, o generalinis planas (jei jis iš viso egzistuoja) yra Pekine. Statybas vykdo daugiausia Kinijos kompanijos su savo darbininkais ir pagal kinų projektus. O Pakistano žmonėms pamiršo suprantamai paaiškinti, kas tai per paskola ir kaip ją reikės grąžinti. Nė vienos kapeikos privačių pinigų į „koridorių“ nėra investuota. „Mes neturime pasirinkimo, jeigu norime šių investicijų.“ AIIB šią investicinę netvarką nušviečia kaip nedidelės automobilių kelio atkarpos rekonstrukciją, vykdomą kartu su Azijos plėtros banku. Visa kita kredituoja Šilko kelio fondas ir „politiniai“ Kinijos bankai („Eximbank“, Kinijos plėtros bankas ir t. t.), o informacija apie „koridoriaus“ projektus bei jų ekologinį ir socialinį poveikį praktiškai yra neprieinama.

Dvi metinio AIIB pajininkų susirinkimo dienos praėjo diskutuojant, iš kur rasis kredituotinų infrastruktūros projektų, kurių vykdymui bankas galės skirti paskolas, o kartu ir pritraukti privačius investuotojus. Parengtų projektų, į kuriuos būtų galima be baimės investuoti, Azijoje praktiškai nėra. Pagal ekstravagantiško banko prezidento Jin Liquno (Czin Liciuno) nuomonę, pareikštą birželio 26 d. rytą per seminarą „Infrastruktūra ir globalus ekonominis augimas“, tam yra trys priežastys:

- regiono valstybės susiduria su sunkumais parengiant / pateikiant projektinę dokumentaciją ;

- dažnai trūksta papildomo finansavimo, nes tikėtinas pelningumas būna labai žemas, o rizikos – didelės;

- socialinės-politinės problemos amžinai verčia keisti projektų sąlygas, o tai atbaido investuotojus.

Užstrigęs prie paskutinio punkto banko prezidentas privertė kai kuriuos seminaro dalyvius suglumti: „Kur Kinijos sėkmė plėtojant infrastruktūrą? Ogi kad mes Kinijoje tai, kas visuomeniška, laikome svarbiau už asmeniška! Infrastruktūros kūrimas neišvengiamai reikalauja kai kuriuos žmones perkelti, bet jei jiems viskas teisingai kompensuojama, jie privalo palikti teritoriją. Ir jeigu yra dvi trys šeimos, kurios atsisako persikraustyti, reikalaudamos nepagrįstai didelių kompensacijų, jos iškelia savo interesus aukščiau visuomeninių ir kyla problemos. Tokioms šeimoms, kurios nesutinka nusileisti visuomenės poreikiams, negali būti atleidžiama net ir suprantant, kad jos patirs nepatogumų. Bet juk kiekvienas privalo tam tikru lygiu aukotis tam, kad visuomenė gautų naudos... Mes prašome vyriausybes, kurios tikisi gauti paskolų, gerai apsvarstyti šią svarbią problemą.“

Ir čia aš prisiminiau kadrus, kaip kalinių brigados degina Angaros pakrančių valstiečių namus – visam laikui po vandeniu dingusį kultūrinį klodą. Dingusį, kad atlaisvintų vietą Bogučiano hidroelektrinei (HE) – puikiam ištisų kartų kūriniui tų, kurie rūpinosi visuomenės gerove: nuo inžinierių iš SSRS NKVD sistemos kontorėlių iki šiuo metu kalinčio buvusio „Rusgidro“ vadovo Dodo. Tos pačios HE, kuri maitina aliuminio luitų, eksportuojamų į Kiniją, liejimą, kurios vandens saugykloms užpildyti sausringais 2014 metais buvo nusekintas Baikalas. Su tokiomis savo prezidento nuostatomis bankas AIIB kaip savas įtilps į rusišką santykių sistemą.

Prezidentas Jin prisiekia, kad jo bankas bus „nedaug vartojantis, nepaperkamas ir žalias“, tačiau šios priesaikos kol kas nėra patvirtintos jokiu pasitikėjimo vertu veiksmų planu. Taip, birželio 26 d. seminare prezidentas auditorijai melavo apie „beprecedenčiai platų, efektyvų ir visuotinį“ AIIB „Ekologinės ir socialinės veiklos politikos gairių“ svarstymą. Iš tikrųjų jau 2015 m. AIIB bandė greitosiomis atlikti trijų savaičių „visuomeninių konsultacijų“ profanaciją ir dešimtims visuomeninių organizacijų teko įsikišti, kad būtų išplėstas dalyvių ratas ir prailginta svarstymų trukmė. Šis svarstymas vyko tik internete ir tik anglų kalba, svetima daugeliui Eurazijos gyventojų.

Palyginimui: analogiško dokumento projekto svarstymas „prakeiktame ir nedemokratiškame“ Pasaulio banke vyksta įvairiomis formomis, įskaitant ir susitikimus su vietinių tautų bei nekomercinių organizacijų atstovais, tai daroma vietos gyventojų kalba ir trimis etapais, kurie trunka 18 mėnesių.

Per metinį pajininkų susirinkimą KLR finansų ministras iškilmingai paskyrė AIIB 50 milijonų dolerių kredituotinų projektų rengimui paremti. Paramos fondas bus naudojamas vykdant juridinius, ekologinius, socialinius ir techninius projektų vertinimus siekiant sumažinti investicijų riziką, taip pat tobulinant pirkimų procedūras. Iš principo tai neišvengiamos išlaidos, tačiau kyla abejonių: kuriems projektams tobulinti eis tie pinigai? Eurazijos erdvėse neįtikėtinai gyvybingi pasirodė tie praėjusių epochų nerealizuoti megaprojektai, kurie buvo laikinai sustabdyti prieš 10, 30, 50 metų dėl per didelių ekologinių, socialinių ar ekonominių rizikų. Būtent juos su meile puoselėja daugelis nacionalinių vyriausybių, o bandymas ir vėl „tinkamai“ parengti, tarkime, Sibiro upių tėkmės pasukimo į Centrinę Aziją arba HE kaskadų Baikalo baseine projektus nežada nieko gero.

Naujasis bankas žada būti „žalias“, tačiau „žaliosios ekonomikos“ palaikymo strategijos taip pat nėra parengęs. Todėl į AIIB seminarą pakviestas Kinijos „žaliųjų finansų“ ideologas – KLR liaudies banko vyriausiasis ekonomistas Ma Jun savo puikios dešimties minučių paskaitos apie „žaliosios ekonomikos“ instrumentus pabaigoje bankininkams patarė: „Visos tos paskolos, priemokos, stimulai ir garantijos – tuščias garsas, kol aiškiai nenustatėte, ką jūs laikote „žaliąja infrastruktūra“, kurios kūrimą norite finansuoti. Kad sulauktų investuotojų pasitikėjimo, projektai turi atitikti visuotinai pripažįstamus „žaliuosius“ kriterijus.“ Bankininkai šią pastabą nurijo nepaspringę ir iki seminaro pabaigos vėl plepėjo apie „žaliąją infrastruktūrą“, taip iki galo ir neišsiaiškinę, kas tai yra.

Pasikeitę nuomonėmis kai kurie svečiai priėjo prie išvados, kad greta visiems įkyrėjusio Vašingtono konsensuso, į kurį alergine reakcija iš dalies ir tapo naujieji Azijos bankai, akivaizdžiai bręsta naujas Pekino konsensusas. Ir, turint omenyje ne itin aukštą jo dalyvių diskusijų rengimo kultūros lygį, jis gali pasirodyti dar griežtesnis ir dar kurtesnis atskirų valstybių poreikiams nei anglosaksiškas jo pirmtakas.

AIIB susirinkime išrinkta nauja valdytojų taryba: jos pirmininku tapo Pietų Korėjos atstovas, pavaduotojais – Gruzijos ir Didžiosios Britanijos atstovai. Kitas metinis susirinkimas vyks 2017 m. birželį Korėjoje. Rusija rimtai tikisi per metus gauti finansavimą keliems projektams, tačiau Ekonomikos ministerija neskuba skelbti jų sąrašo. Žinoma, kad gegužės 18 d. Sočyje, susitikdamas su AIIB prezidentu, V. Putinas pasiūlė išnagrinėti Sibiro geležinkelių magistralių išplėtimo, Šiaurės jūrų kelio įrengimo ir ypatingųjų ekonominių zonų Tolimuosiuose Rytuose steigimo klausimus. Vienu iš labiausiai tikėtinų projektų laikoma greitaeigių traukinių geležinkelio magistralė Maskva–Kazanė, dėl kurios statybos kreditų garantijų Rusijai ir Kinijai taip ir nepavyko susitarti.

Kažkaip abejotina, kad AIIB jau šiemet rimčiau investuotų į Rusiją, kurioje, kaip įprasta manyti, finansinės, ekonominės, socialinės ir geopolitinės rizikos yra didesnės nei vidutinės regione. Kol bankas neturi rimtų rizikos mažinimo mechanizmų, jis investuos į nedidelius ir nerizikingus projektus. O kad „išplauktų“ į Šiaurės jūrų kelią, reikės sukurti iš principo kitokius mechanizmus ir darbo reglamentus.

Originalus tekstas: Novaya gazeta

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 25)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras