Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kaip išspręsti Ukrainos saugumo problemą (84)

Andreas Umland
2016 08 24

Kijevui reikalingas Tarpjūrio (Intermarium) – šalių nuo Baltijos iki Juodosios jūrų – blokas

Svarbiausia nesenos įtampos Rytų Europoje eskalavimo priežastis yra efektyvios saugumo struktūros, kuri apimtų tokias karine prasme silpnas valstybes kaip Moldova, Gruzija ir Ukraina (susijungusias į bedantę GUAM), nebuvimas. Nors pastaruoju metu ukrainiečių visuomenės nuomonė NATO atžvilgiu pastebimai pasislinko nuo atmetimo link palankumo, artimoje ateityje Šiaurės Atlanto aljansas nebus pasirengęs plėsti savo įsipareigojimų rytų kryptimi. Greičiau priešingai: kuo agresyvesnė tampa Rusija, tuo mažesnė tikimybė, kad NATO atvers duris naujiems nariams, suėjusiems į konfliktą su Maskva.

Kokių galimybių šiame fone lieka tokiai šaliai kaip Ukraina? Nors daugelis Vakaruose mano, kad tai grynai Ukrainą liečiantis reikalas, tačiau atsakymas į jį iš esmės yra susijęs su svarbiausiais Europos saugumo klausimais. Blogiausiu Maskvos ir Kijevo priešpriešos eskalavimo atveju, pavyzdžiui, keturių Ukrainos atominių elektrinių, viena iš kurių yra didžiausia Europoje, likimas rūpės ne vien tik ukrainiečiams. Be to, jeigu rusų hibridinis karas ir toliau griaus Ukrainos valstybę, milijonai jos piliečių gali tapti į ES plūstančiais pabėgėliais. Tvarus fundamentalios Ukrainos saugumo problemos, kurią Vakarai dažnai laiko jų neliečiančia, sprendimas būtų naudingas visai Europai ir vertas visiško Vakarų palaikymo.

Šiomis aplinkybėmis geriausias Ukrainai variantas gali būti seno lenkų Tarpjūrio projekto atnaujinimas – šalių tarp Baltijos ir Juodosios jūrų aljanso sukūrimas. Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkija ir kitos naujos nepriklausomos valstybės atsidūrė labai netvirtoje padėtyje: iš vienos pusės – Rusija/SSRS, iš kitos – Vokietija. Tai atvedė prie žemių, kurias Vokietijoje kartais vadina Zwischeneuropa (Tarpine Europa), koalicijos idėjos. Intermarium, taip ir neįgyvendintas XX amžiuje, šiandien galėtų padėti tokioms šalims kaip Ukraina būti integruotoms į tarptautinę saugumo struktūrą. Tokia idėja yra populiari ne tik Ukrainoje, bet ir Lenkijoje, kur ją neseniai prisiminė prezidentas Andrzejus Duda.

Reikia patikslinti, kad pirminis Tarpjūrio planas, parengtas tarpukario Lenkijoje, šiandien ne tik neįmanomas, bet ir nereikalingas. Anuomet jis numatė Centrinės ir Rytų Europos valstybių jungimąsi į federaciją prekybos, infrastruktūros, ekonomikos bei kitose srityse. Didžiąją dalį šių klausimų jau išsprendė Europos Sąjungos plėtra, stabilizacijos susitarimai Vakarų Balkanuose bei ES asociacijos sutartys su rytiniais partneriais. Šie susitarimai – tai naujo tipo tarptautinės sutartys, kurios numato lanksčios ir visa apimančios laisvosios prekybos zonos atsiradimą. Nors jose nekalbama apie įstojimo į ES perspektyvą, pagal asociacijos sutartis numanoma, kad vyks laipsniškas, vis stiprėjantis Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos įsitraukimas į Europos Sąjungos ekonominę, politinę, normatyvinę ir vertybinę erdvę. Taigi naujos Briuselio asociacijos schemos, kaip ir Rytų partnerystė bei kitos ypatingos programos Europos Sąjungos kaimynams, jau jungia arba greitai sujungs Kijevą, Kišiniovą ir Tbilisį su ES valstybėmis, įskaitant ir Lenkiją – Intermarium projekto tėvynę.

Naujas antiimperinis aljansas padės sumažinti įtampą Vakarų ir Maskvos santykiuose

Vis dėlto šios ES ir kitų tarptautinių organizacijų programos neišsprendžia Ukrainos ir kitų rytinių šalių, neįeinančių į NATO sudėtį, saugumo problemų. Todėl tas programas reikia papildyti Tarpjūrio šalių bloku, kuris gali veikti kaip regioninė bendros gynybos nuo rusiškojo hibridinio karo organizacija. Dvišaliu arba trišaliu pagrindu toks bendradarbiavimas jau vyksta tarp, pavyzdžiui, Ukrainos iš vienos pusės ir Lenkijos arba Lietuvos – iš kitos pusės. Centrinėje ir Rytų Europoje giliai suvokiamos bendros rizikos ir grėsmės. Daugeliui žmonių Vakaruose Pietų Osetija, Padniestrė ar Donbasas – tolimi ir visiškai nepažįstami regionai. Bet Tarpjūrio tautas visada siejo bendro likimo supratimas – anksčiau dėl grėsmės, sklindančios iš Vokietijos ir carinės/sovietinės imperijos, o dabar – iš putiniško Kremliaus revanšizmo pusės.

Tai, kad Maskva užpuolė Ukrainą ir aneksavo Krymą, Rytų Europoje ne tik sustiprino polinkį į tarpusavio solidarumą. Maskvos akcijos įtraukė į žaidimą Turkiją, nes Krymo totoriai artimai susiję su turkais ir yra griežtai nusiteikę priešintis savo įjungimui į Rusijos sudėtį. Vietinių tiurkakalbių Krymo gyventojų likimas siejasi ne vien su probleminiu Rusijos ir Turkijos santykių istorijos tašku. Krymo totoriai per pastaruosius 25 metus ne tik tapo karštais Ukrainos, kaip suverenios valstybės, šalininkais, bet ir laiko ją savo tėvyne.

Įvairiais duomenimis, Turkijoje gyvenančių Krymo totorių skaičius svyruoja nuo 150 tūkstančių iki 6 milijonų. Negana to, vokiečių ir azerbaidžaniečių istorikas Zauras Hasimovas rašo, kad „nemaža dalis turkų istorikų yra Krymo totorių kilmės. [...] Kaip bestselerių autoriai ir intelektualai, jie dažnai komentuoja Turkijos politikos, istorinės interpretacijos ir religijos klausimus“.

Šie ir kiti veiksniai dar iki neseniai prasidėjusios eskalacijos skatino Rusijos ir Turkijos santykiuose kai kuriuos nesutarimus jau nuo 2014 m. pavasario. Kurį laiką negatyvias naujų Maskvos avantiūrų pasekmes švelnino ekonominiai Turkijos interesai Rusijoje. Tačiau nuo praėjusių metų rudens susipriešinimas padidėjo, ypač po to, kai 2015 m. lapkričio 24 d. Turkija numušė Rusijos bombonešį. O po Kremliaus įsiveržimo į Siriją ir Turkijai taikomų Rusijos ekonominių sankcijų Maskvos ir Ankaros santykiai smarkiai pablogėjo. Rusijos ekonomikos nuosmukis taip pat prisidėjo prie to, kad Turkija liovėsi suvokti Rusiją kaip perspektyvią partnerę.

Tokiame fone netenka stebėtis tuo, kad pastaruoju metu padidėjo Ankaros sutarimas su Kijevu. Verti dėmesio yra naujo Turkijos bendradarbiavimo su Ukraina mastai. Turkijos vadovybė nuo 2015 m. gruodžio ėmė ne tik aktyviai palaikyti Kijevą, pavyzdžiui, pradėjo tiekti Ukrainai karinių ligoninių įrangą. Šių metų kovo mėnesį šalys priėmė plačią bendradarbiavimo įvairiose srityse – nuo prekybos iki saugumo ir švietimo – deklaraciją. Turkija ir Ukraina tikisi 2016 m. užbaigti jau vykstančias derybas dėl laisvosios prekybos zonos sukūrimo.

Tarpjūrio valstybių blokas Briuseliui turi tapti ne konkurentu ar dirgikliu, o galimybe pagaliau sukurti Rytų Europos ir Juodosios jūros regiono šalims tam tikrą saugumo struktūrą. Paskatinę Intermarium kūrimą, Vakarai galės atiduoti jo rūpesčiui kai kuriuos probleminius klausimus, kylančius dėl jų dvejopo vaidmens – aktyvių demokratijos rėmėjų, bet kartu – ir nepakankamai užtikrinto tarptautinio karinio veikėjo. Nauja gynybinė nebranduolinių valstybių sąjunga, išsidėsčiusi tarp pagrindinių NATO valstybių ir Rusijos, padarytų tas valstybes saugesnes.

Tarpjūrio šalių antantė taip pat padėtų sumažinti egzistuojančią Vakarų ir Maskvos santykių įtampą. Toks naujas aljansas atitrauktų Rusijos dėmesį nuo JAV ir ES, iš esmės pertvarkytų Europos tarptautinių santykių sistemą. Intermarium aiškiai parodytų ne tik Kremliui, bet ir Rusijos gyventojams, kad stiprėjantis Maskvos avantiūrizmas turės pražūtingų pasekmių nacionaliniams Rusijos interesams.

Andreas Umland – istorijos ir politologijos mokslų daktaras, Euroatlantinio bendradarbiavimo instituto Kijeve vyresnysis mokslinis bendradarbis, Štutgarto leidyklos „Ibidem“ knygų serijos „Sovietinė ir posovietinė politika ir visuomenė“ vyriausiasis redaktorius

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 84)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras