Geopolitikos mokslas SSRS buvo draudžiamas motyvuojant tuo, kad tai neva fašistų pramanai. Bet po SSRS griuvimo geopolitika Rusijoje išpopuliarėjo ir buvo pradėta dėstyti universitetuose. Paplito idėja, kad būtent geopolitika padės susigrąžinti buvusią galią. Šio „darbo“ ėmėsi Aleksandras Duginas, kurio veikla labai dviprasmiška. Viena vertus, jis iki 2014 m. buvo Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto Sociologijos fakulteto Tarptautinių santykių ir sociologijos katedros laikinasis vedėjas, kaip šio universiteto profesorius dėstė savo idėjas, įvilkęs jas į akademinį rūbą, ir bandė pritraukti intelektualų dėmesį. Kita vertus, neseniai pasirodė naujas jo kūrinys „Dugino direktyva“ („Dugin‘s Guideline“, „Директива Дугина“), skirtas „paprastam žmogui“. Autorinėse jo laidose gausu tradicinių propagandos metodų. Šiame straipsnyje bus analizuojama A. Dugino veikla tiek akademiniuose sluoksniuose, tiek Rusijos visuomenėje.

A. Dugino propaganda įvilkta į akademinį rūbą

A. Duginas išgarsėjo ne viena savo idėja. Pavyzdžiui, „ketvirto kelio“ teorijoje jis teigia, kad liberalizmas, fašizmas, socializmas yra atgyvenusios ideologijos. Ši teorija puikiai pasitarnauja V. Putino režimui, nes, sulyginus totalitarines ideologijas su demokratiniu liberalizmu, pastarasis yra diskredituojamas. Taip pat jis parašė ne vieną knygą, kuriose kalbama apie išskirtinį Rusijos vaidmenį istorijoje. Objektyviai žiūrint, A. Duginas nesugalvojo nieko naujo, o tik perėmė seną eurazijininkų tradiciją, kurią išplėtojo rusų emigrantai po pralaimėto pilietinio karo. Vienas iš šios ideologinės filosofijos krypties atstovų buvo kontroversiškasis Levas Gumiliovas, sukūręs pseudomokslinę etnogenezės teoriją ir pasionarumo bei rusiško superetnoso sąvokas. Nors L. Gumiliovas pasisakė už monarchiją, vis dėlto vėliau džiaugėsi, kad bolševikai sustabdė Rusijos vakarėjimą.

Anot eurazijininkų, Rusija suvienijo rusiškai ir nerusiškai kalbančius stepių gyventojus, tad jai teko ypatingas istorinis vaidmuo, kurį paveldėjo dar iš Aukso ordos. A. Duginas, plėtodamas šią teoriją, tarsi sukūrė rusišką „Mein Kampf“ versiją, turinčią tarnauti V. Putino režimui. Tęsdamas šią ideologiją jis perėmė geopolitikos patriarcho Halfordo Mackinderio jūrinių ir žemyninių galių koncepciją. Tiesa, ją savaip interpretavo teigdamas, kad jūrinėms valstybėms būdinga socialinės naujovės ir individo iškėlimas, o žemyninėms – autoritarizmas ir konservatizmas. Anot A. Dugino, norint atlaikyti jūrinių valstybių spaudimą reikia sudaryti ašis Maskva–Berlynas, Maskva–Tokijas, Maskva–Teheranas. Maskvos ir Berlyno ašiai reikėtų skirti daugiau dėmesio. Pasak A. Dugino, Vokietija su Rusija pasidalintų Vidurio bei Rytų Europą ir taip Maskva neva padėtų Berlynui nusikratyti „JAV vasalo statuso“. Manytina, kad sąvoka „vasalas“ čia pasirinkta ne atsitiktinai, o apeliuojant į vokiečių nacionalinius jausmus. Ukrainai A. Dugino darbuose irgi suteikiamas neeilinis vaidmuo. Ją A. Duginas piešia tarsi sieną tarp Vokietijos ir Rusijos įtakos sferų, t. y. ji turi būti padalyta perpus. Visos šios idėjos puikiai tarnauja autoritariniam režimui, o A. Dugino dėka sulaukė ir intelektualų dėmesio.

Naujausias propagandos produktas – „Dugin‘s Guideline“

O dabar apie naujausią propagandos produktą – „Dugin‘s Guideline“. 2016 m. vasario 12 d., prieš pat popiežiaus ir Maskvos patriarcho susitikimą, pasirodė A. Dugino internetinis video, kur jis pateikė savąją šio susitikimo interpretaciją. Savo autorinėje laidoje jis išnagrinėjo visą Bažnyčios skilimo, arba didžiosios schizmos, istoriją, įvykusią 1054 m., kai atsiskyrė Romos katalikai ir Rytų ortodoksai. Nagrinėdamas krikščionybės istoriją jis teigė, kad suartėjimas nebuvo neįmanomas, nes praeityje Šventasis Sostas buvo įtakingas. Šiandien viskas pasikeitė, nes liberalai, propaguojantys ateizmą, visiškai sumenkino popiežiaus autoritetą. Neva anksčiau globalistams popiežiaus autoritetas buvo reikalingas tik jų geopolitiniams interesams tenkinti, kaip pavyzdį pateikė popiežių Joną Paulių II, kuris rėmė lenkų „Solidarumą“, kovojantį su SSRS primestu režimu, ir kuris, pasak A. Dugino, „buvo tik pasyvus instrumentas Vašingtono rankose“. Dabar, anot A. Dugino, popiežiaus siūlymai suartėti yra nieko verti, nes jie (katalikai) „verčiau pasirūpintų, kaip patiems išsigelbėti liberaliojo išsigimimo ir agresyvaus fundamentalizmo akivaizdoje“. Galiausiai pamini dar XVI a. rusų vienuolio Filotėjaus suformuluotą koncepciją ir teiginį, kad Rusija yra Trečioji Roma (po Romos ir Konstantinopolio), vienintelė išsaugojusi tikrąsias krikščionybės tradicijas, taip bandydamas įteigti, kad Rytų ortodoksai (tarp eilučių, žinoma, turimas omeny Maskvos patriarchatas) yra pranašesni už Vakarų katalikybę. Rusiškas mesianizmas padeda pateisinti V. Putino ekspansinius tikslus, nes Rusijos teritorinis plėtimasis esą reiškia tikrojo tikėjimo misiją, sąlygoja fašistinį vado kultą, nes Trečiosios Romos valdytojas (suprask – V. Putinas) yra siųstas paties Dievo, ir apskritai kursto fašistines nuotaikas. Tereikia prisiminti svastikomis išsitatuiravusius rusų neonacius, vykstančius į Ukrainą kovoti su „fašistais banderininkais“.

O štai kovo 4 d. internete atsirado „Dugin’s Guideline“ laida, kurioje buvo išsakyta parama Donaldui Trumpui. Laidoje jis, nors buvo dar tik besivaržantis dėl respublikonų kandidato nominacijos, vadinamas tikru dešiniojo sparno balsu, o jo buvę konkurentai Marco Rubio ir Tedas Cruzas – atitinkamai sodomitu (homoseksualu) ir pseudokrikščionimi. Taip A. Duginas pabandė apeliuoti į konservatyvias krikščioniškas JAV bendruomenes.

Paskutiniame internetiniame video, pasirodžiusiame prieš keletą dienų, A. Duginas, žinoma, kalbėjo apie „Brexit“, kuris, anot jo, įvyko nepaisant didelių globalistų trukdžių, o ką tik įvykęs proeuropietiško jaunimo protestas prie Londono tilto ir internetą užplūdęs šūkis „Migrants in, Tories out“ yra neva surengta liberalų ordos, LGBT bendruomenės ir kairiosios pakraipos anarchistų. Jis teigia, kad dabar protingiausia būtų galvoti: „Kas kitas?“ Ir vieną po kito vardina Europos šalių populistus Marine Le Pen, „Alternatyva Vokietijai“ lyderius ir kt. Toliau A. Duginas pradeda kurti alternatyvią istoriją, kad po britų išstojimo atsirado galimybė pasitraukti iš Europos reikalų, t. y. NATO, ir JAV. Nes neva nesėkminga JAV globalistų agitacija prieš „Brexit“ parodė, A. Dugino žodžiais tariant, „kad galima daryti nebūtinai tai, ko Amerika nori ar nenori “. Jo nuomone, pasitraukimui iš NATO labai sėkmingai galėtų vadovauti D. Trumpas. Neva be anglosaksiškų šalių (Jungtinės Karalystės ir JAV) Europa galėtų sudaryti geopolitinę jėgą, vadovaujamą Vokietijos ir Prancūzijos. Tokia Europa būtų daug stipresnė nei Europa visai subyrėjus Europos Sąjungai ir vėl tapus nacionalinių valstybių rinkiniu, nes šios vėl imtų vaidytis dėl teritorijų, atgimtų nacionalizmas, kiltų brolžudiški karai.

Galiausiai A. Duginas pradeda naudoti tradicinius Kremliaus ruporų metodus. Neva dabar Europa valdoma George‘o Soroso, gėjų paradų ir bankininkų, o be anglosaksų ji taptų dvasingesne, etiškesne ir labiau kultūrine. Anot A. Dugino, kuriant tokią konservatyvią, tikrai europietišką Europą, atkuriant graikiškąjį ir romėniškąjį paveldą galėtų kuo aktyviausiai dalyvauti ir Rusija. Ir čia pat priduria: „taip, kaip mes padarėme Palmyroje, apgynę šį senovinį miestą nuo fanatiškų barbarų ordų“. Nieko sau paralelė tarp menamo Rusijos dalyvavimo kuriant „naująją“ Europą ir Sirijos bombardavimų! Dar daugiau, A. Duginas teigia: „Europos miestus taip pat reikia išvaduoti, ir mes (suprask – Rusija) padėsime tai padaryti, kaip istorijoje jau ne kartą esame padėję, kai rusų kazokų žirgų kanopos kaukšėjo Berlyno ir Paryžiaus grindiniu.“ Ir vėl Rusija peršasi į išvaduotojus! Laidą A. Duginas užbaigia žodžiais: „Ko mums iš tikro reikia šiandien, tai visavertės Šventosios sąjungos po Kristaus ir konservatyviųjų vertybių vėliava.“ Užuomina apie Šventąją sąjungą nėra atsitiktinė. Po Napoleono karų, kai Europoje buvo sudaryta Šventoji sąjunga, į kurią įėjo Prūsija, Austrija ir carinė Rusija, Jungtinės Karalystės joje nebuvo (Parlamentas šios sąjungos nepatvirtino). Europos Sąjunga be Jungtinės Karalystės labiausiai ir džiugina A. Duginą, o anglosaksiško vektoriaus (t. y. Jungtinės Karalystės ir JAV) eliminavimas iš Europos yra prielaida Rusijai įtvirtinti čia savo įtaką. Taip A. Duginas savo laidose istoriją nuolat bando paversti V. Putino režimo tarnaite.

Apibendrinant galima teigti, kad A. Duginas į Rusijos išgalvotų priešų sąrašą šalia „banderininkų“ ir „Pabaltijo fašistų“ įrašė dar vieną – liberalus. Visoje savo propagandoje A. Duginas juos bando pateikti kaip nesėkmę. Pavyzdžiui, vienoje „Dugino direktyvos“ laidoje ne kas kitas, o liberalai yra kaltinami dėl imigrantų krizės, kitoje – ateizmo propagavimu. Dar kitose savo laidose kaltę verčia į pensiją išėjusiam G. Sorosui, kuris, anot A. Dugino, įkūnija visas liberalų blogybes. Vis dėlto A. Duginas pradėjo ieškoti naujų, kokybiškesnių būdų išnaudoti istorinę atmintį ir pavertė istoriją Putino režimo tarnaite, t. y. kuria viziją, kad Rusija vykdo istorinę misiją ir yra ypatinga tauta, neva tai paveldėjusi iš Aukso ordos. Tai puikus būdas pateisinti savo ekspansinius tikslus, o jaunimui diegti fašistines idėjas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.