Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Europos saulėlydžio grėsmė

Viktoras Denisenko
2016 10 10

Kalbėti apie Europos Sąjungos (ir plačiau – Europos) krizę yra madinga. Senąjį žemyną yra apnikusios kelios rimtos krizės, kurios gali tapti Europos saulėlydžio priežastimi. Viena vertus, ES sunkiai sekasi spręsti pabėgėlių krizę, dėl kurios stiprėja paprastų ES gyventojų nepasitenkinimas. Kita vertus, Europa išgyvena ir geopolitinio nestabilumo laikotarpį, aštrinamą agresyvių Rusijos veiksmų prieš Ukrainą ir Maskvos polinkio į konfrontaciją su Vakarais. Svarbu ir tai, jog Europos Sąjunga dar nėra galutinai atsipeikėjusi po globalios ekonominės krizės, apnuoginusios Pietų Europos valstybių problemas. Visų minėtų procesų fone galvą kelia populistinės ir nacionalistinės jėgos, kurios tikisi anksčiau ar vėliau ateiti į valdžią. Taip pat būtina paminėti, kad, panašu, tai ne vien europinė, bet ir platesnė – globali – dabartinio politinio ciklo problema.

Bendros pasaulinės krizės atspindžiu, pavyzdžiui, yra prezidento rinkimai JAV. Respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas (dėl kurio iškėlimo nepatenkinti ir dalis šios partijos atstovų) atspindi tą patį kraštutinį populizmą ir nacionalistinio užsisklendimo bei uždarumo – tik, suprantama, su amerikietiška specifika – polinkį, kuris vis labiau stiprėja ir Europoje. D. Trumpas formuoja savo priešrinkiminę retoriką pasitelkdamas bauginančius stereotipus, nevengdamas meluoti, kad sukurtų jam tinkamą įvaizdį (pavyzdžiui, galima prisiminti jo pareiškimą, kad nusikaltimų skaičius JAV nuolat didėja, nors oficialūs statistiniai duomenys liudija priešingą tendenciją).

Ir pačiose JAV, ir kitur pasaulyje tikimasi, kad per šiuos šalies prezidento rinkimus nugalės sveikas protas, t. y. kad vieta Baltuosiuose rūmuose atiteks Hillary Clinton. Būtent ji šioje rinkiminėje kampanijoje simbolizuoja tą sveiką protą. Palyginti su D. Trumpu, H. Clinton atrodo gana nuobodžiai, bet kartu tai yra sveikos, nuspėjamos, turinčios aiškius vertybinius pamatus politikos nuobodumas.

Tačiau neįmanoma numoti ranka ir pareikšti, jog D. Trumpas yra politinė anomalija. Nereikia pamiršti, kad jis laimėjo vidinius Respublikonų partijos rinkimus (primaries), kurie ir atvėrė jam kelią į rinkiminės kovos finalą. Tai rodo, jog D. Trumpo tipo politika turi nemenką palaikymą tiek Respublikonų partijoje, tiek ir JAV visuomenėje. Pažymima, kad būtų neteisinga teigti, jog D. Trumpas yra tik kvailų ar neapsišvietusių rinkėjų kandidatas, nors iš dalies tai atitinka tikrovę. Bet tam tikrą palaikymą D. Trumpas turi ir kituose socialiniuose sluoksniuose. Tenka pripažinti, kad D. Trumpo tipo politika ir retorika šiandien turi paklausą.

Su panašia situacija susiduriame ir šiapus Atlanto. D. Trumpo tipo politikų netrūksta ir Europoje. Tiesa, ilgą laiką jie buvo vadinamosios marginalios politikos atstovai, esantys tikrosios politikos pakraštyje. Tačiau visos straipsnio pradžioje paminėtos krizės atveria jiems kelią ir suteikia vilties užimti rimtesnę vietą politiniame olimpe. Ir tikrai: apie didėjantį kraštutinių jėgų populiarumą Europos Sąjungoje kalbama ne pirmus metus.

Galima pažiūrėti į statistinius duomenis, rodančius nacionalistinių ar kitaip radikalizuotų politinių jėgų populiarėjimą Vakarų Europoje. BBC pateikiami duomenys atskleidžia, kad nacionalistinių jėgų, pasisakančių už uždarumo politiką, pozicijos stiprėja. Jos išeina iš šešėlio į pagrindinę politinę areną. Didžiausią palaikymą tokios jėgos turi Austrijoje (Laisvės partija gavo rinkimuose 35 proc. balsų), Danijoje (Danų liaudies partija gavo 21 proc. balsų), Suomijoje (partija „Suomiai“ surinko 18 proc. balsų) bei ES nepriklausančioje Šveicarijoje (Šveicarijos liaudies partijos rezultatas – 29 proc. balsų). Prancūzijoje Marinos Le Pen Nacionalinis frontas per paskutinius rinkimus surinko 14 proc. balsų.

Šis virusas veikia ne tik Vakarų Europą, bet ir rytinę Europos Sąjungos dalį. Nesutarimai tarp Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano, atstovaujančio partijai „Fidesz“, ir Briuselio eurobiurokratų nėra jokia naujiena, o nacionalistinė partija „Jobbik“ turi šioje valstybėje 21 proc. rinkėjų palaikymą. Vengrija smarkiai kritikuojama už valdžios autoritarinius polinkius, tai akivaizdžiai kertasi su pamatinėmis ES vertybėmis. Šiuo metu panašių problemų atsiranda ir Lenkijoje, kur praeitais metais valdžioje įsitvirtino partijos „Įstatymas ir teisingumas“ atstovai. Jie jau pademonstravo polinkį į stipresnę visuomenės kontrolę bei griežtesnį valdymo stilių. Naujausia Lenkijos valdančiųjų iniciatyva visiškai uždrausti šalyje abortus pašiurpino daugelį žmonių ir buvo įvertinta kaip pasikėsinimas į moters apsisprendimo laisvę.    

Vis dėlto radikaliausių (ir pavojingiausių) pokyčių susivienijusios Europos politiniame horizonte gali įvykti kitąmet. 2017 metais svarbūs rinkimai laukia tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos: kitąmet vokiečiai rinks parlamentą, o prancūzai – šalies vadovą.

Vokietijoje niekas negarantuoja Angelos Merkel ir jos Krikščionių demokratų partijos pergalės. Šiandien kanclerė, be jokių abejonių, yra viena įtakingiausių politikių Europos Sąjungoje. Būtent ji išlieka savotišku europinio solidarumo garantu, tačiau kartu daug kas Europoje ir apsidžiaugtų, jeigu A. Merkel paliktų dabartinį postą. Vokietija yra kaltinama dominavimu ES ir net savotišku diktatu. Be to, pačioje Vokietijoje pastebimas gana stiprus nepasitenkinimas „europiniu solidarumu“, pirmiausia pasireiškiančiu per tai, kad Berlynas yra gana svetingas pabėgėliams (ir aktyviai ragina kitus parodyti panašų svetingumą). A. Merkel populiarumas blėsta, pastaruoju metu pasitikėjimas ja ir jos politikos populiarumas nuolat mažėja.

Būtina paminėti, kad pabėgėlių tema apskritai suteikia daug laisvės radikaliosioms politinėms jėgoms, kurių retorika grindžiama neapykanta „kitiems“ („svetimiems“). Tos jėgos nepraleidžia progos išnaudoti pabėgėlių klausimo įelektrintą viešąją sferą.

2017 metais rinkimai laukia ir Prancūzijos: šalis rinks prezidentą. Prognozuojama, kad į šį postą gali grįžti Nicolas Sarkozy. Rugpjūčio pabaigoje jis paskelbė, jog nusprendė mesti iššūkį dabartiniam šalies vadovui François Hollande‘ui, kuris sieks būti perrinktas antrai kadencijai.

Kalbant apie N. Sarkozy, būtina prisiminti jo praeitos kadencijos žygdarbius. Tuomet, būdamas Prancūzijos prezidentu, jis prisiėmė taikdario misiją, stabdant 2008 metų rugpjūtį karinį Gruzijos ir Rusijos konfliktą Pietų Osetijos teritorijoje. Daugelis tikriausiai dar atsimena garsųjį Medvedevo–Sarkozy planą, kurio Rusija taip ir neįgyvendino ir kurį iš esmės pažeidė praėjus kelioms savaitėms po pasirašymo, kai pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Vakarų pasaulis (ir pati Prancūzija) faktiškai į tai nesureagavo, ir taip, šio straipsnio autoriaus manymu, atvėrė kelią tragiškiems 2014 metų įvykiams (Krymo užgrobimas, separatistinio konflikto Rytų Ukrainoje kurstymas). Maskvai nebuvo nubrėžta „raudonoji linija“, kurios nevalia peržengti. Didelė politinė ir asmeninė atsakomybė dėl to tenka ir N. Sarkozy.

Čia esama ir daugiau pavojų. Pavyzdžiui, N. Sarkozy neslepia tam tikrų simpatijų Vladimirui Putinui. Šių metų vasaros pradžioje jis svečiavosi Sankt Peterburge vykusiame ekonomikos forume ir susitiko su Rusijos vadovu. Savo pasisakymuose per šį vizitą N. Sarkozy kalbėjo apie sankcijų Rusijai panaikinimą ir kritikavo JAV politiką. Jam grįžus į valdžią tai gali tapti naujos prancūziškos politinės darbotvarkės dalimi. Pirmiausia būtų siekiama grįžti prie „normalių ir konstruktyvių“ santykių su Kremliumi (tikėtina, paaukojant tam tikslui Ukrainą). Ko gero, tai taptų dar vienu skausmingu išbandymu europiniam solidarumui.

Nepamirškime ir to, jog Prancūzijoje stiprėja ir M. Le Pen partija. Ši politinė jėga yra ne tik euroskeptiška, svajojanti apie galimą „Frexitą“ (Prancūzijos pasitraukimą iš ES), bet ir simpatizuojanti dabartiniam Rusijos režimui. Verta priminti, kad ši partija buvo šelpiama Rusijos pinigais ir tikisi gauti dar daugiau tokios paramos.

Atsižvelgiant į visa tai susivienijusiai Europai gresia gana niūri ateitis. Kas belieka tokioje situacijoje?

Reikia tikėtis, jog blogiausios prognozės vis dėlto neišsipildys (ar bent dalis iš jų taip ir liks tik prognozėmis). ES yra sudėtingas organizmas, kuriame, nepaisant visų aprašytų tendencijų, vis dar dominuoja liberaliosios demokratijos vertybės. Radikaliųjų jėgų populiarumas didėja, tačiau jis dar nėra pasiekęs lemiamo taško. Žinoma, tolesnis šių jėgų populiarumas ar nepopuliarumas tiesiogiai priklausys nuo to, kaip Europos Sąjunga sugebės susitvarkyti su aktualiais iššūkiais (pirmiausia – su pabėgėlių krize).

Nemanyčiau, kad Europos Sąjunga yra lengvai paskandinamas laivas, tačiau pastarųjų metų įvykiai jį iš tikrųjų smarkiai apgadino. Sunku tiksliai pasakyti, kiek realūs yra ES šansai „paskęsti“ (t. y. subyrėti). Bet kuriuo, net ir blogiausiu, atveju šis procesas užtruks ne vienus metus. Kitaip sakant, net paties prasčiausio scenarijaus atveju Europos Sąjunga turės laiko išsigelbėti. Be to, nėra abejonių, kad susivienijusios Europos politiniame elite atsiras nemažai žmonių, kurie stengsis padėti ES ir išsaugoti šį unikalų geopolitinį projektą. Tad pesimistiniai ir optimistiniai pamąstymai šiuo atveju yra lygiaverčiai.

 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras