Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Europos saugumo ateitis (2)

Viktoras Denisenko
2016 10 19

Europos saugumo tema per pastaruosius metus įgavo naują skambesį ir, galima sakyti, naują aktualumą. Didžiausias klausimas keliamas dėl to, ar jau reikėtų kalbėti apie daugiau nei pusę amžiaus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos galiojusių principų pabaigą. Šis klausimas pirmiausia keliamas dėl įžūlių Rusijos veiksmų. Maskva akivaizdžiai ignoruoja tarptautinės teisės normas ir laužo sienų, susidariusių po Antrojo pasaulinio karo, neliečiamumo principą. Tiesa, Maskva teigia, jog ne ji pirmoji pradėjo, apeliuodama į Sovietų Sąjungos žlugimą, Jugoslavijos subyrėjimą ir ypač Kosovo nepriklausomybės precedentą. Žinoma, šiuo atveju reikia paminėti ir tai, kad įvykiai, į kuriuos apeliuoja Kremlius, dažnai atspindi natūralius istorinius procesus (pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos žlugimą galima susieti tiek su ekonominėmis problemomis, tiek su šios valstybės ideologiniu bankrotu), o Rusija pati inicijuoja geopolitinius pokyčius, veikdama labiau ne kaip pokario, o kaip prieškario valstybė.

Destabilizuojantys padėtį Europoje Rusijos veiksmai gerai žinomi. Juos vertėtų priminti nebent trumpai, ypač akcentuojant pastarojo meto pokyčius jos elgesyje ir retorikoje. Esminiu destabilizacijos veiksniu tapo 2014 metų pradžioje Maskvos įvykdytas Krymo užgrobimas. Svarbu paminėti ir tai, jog Kremlius nusprendė nesitenkinti šiuo savo laimėjimu ir hibridinio karo metodais toliau bandė destabilizuoti situaciją Rytų Ukrainoje ir siekti šios valstybės skilimo. Šių veiksmų rezultatas – dvi pilkosios teritorijos, t. y. nepripažintos Donecko ir Luhansko liaudies respublikos.

Vakarų pasaulis negalėjo ignoruoti Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos ir separatistinių judėjimų stimuliavimo Ukrainos rytuose (nors, galima numanyti, Kremlius tikėjosi, kad Rusijai visa tai bus dovanota, kaip, pavyzdžiui, įvyko 2008 metais po Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Gruzijos teritoriją Pietų Osetijoje). Vakarai atsakė ekonominėmis sankcijomis. Maskva gana ironiškai reagavo į ekonominį spaudimą, tačiau jos požiūris pasikeitė, kai sankcijų poveikis pagaliau pasijuto. Būtina paminėti, jog šį poveikį sustiprino ir kritusios naftos kainos.

Šiandien Kremliaus veiksmai tampa vis labiau avantiūristiški. Žlungant jos ekonomikai, Maskva akivaizdžiai siekia gilinti konfrontaciją su Vakarų pasauliu. Kremlius bando imituoti naują Karibų krizę. Taip teigti verčia tai, jog Rusija pradėjo bauginti pasaulį galimu branduoliniu konfliktu. Maskva gana demonstratyviai perkėlė į Kaliningrado sritį sistemas „Iskander“, kurių raketos gali nešti ir branduolinius užtaisus. Vėlgi, Kremlius pateikė tai kaip atsakomąjį žingsnį į NATO veiksmus, stiprinančius Baltijos šalių regiono saugumą.

Esminis klausimas šiuo atveju yra, ar Maskva tik blefuoja, ar yra iš tikro pasirengusi prisiimti atsakomybę už, kalbant abstrakčiai, Trečiojo pasaulinio karo pradžią. Logiškai mąstant, karinga Maskvos retorika yra tam tikras simuliakras. Maskva tik imituoja gilėjančią konfrontaciją, tikėdamasi, kad Vakarai išsigąs ir pirmi pradės ieškoti kelių iš dabartinės geopolitinės krizės (darydami nuolaidų Maskvai). Tokia prielaida čia daroma suprantant, kad realiai (ir plačiai) konfrontacijai su Vakarų pasauliu dabartinė Rusija neturi resursų. Tačiau, kita vertus, tokia prielaida yra reikšminga tik tikintis, kad Rusijos valdžia, nepaisant retorikos, vis dėlto yra pakankamai adekvati.

Deja, Rusijos politinio elito adekvatumas gali kelti rimtų abejonių. Kremlius bando vykdyti platų geopolitinį žaidimą skirtingais frontais (be Ukrainos, pavyzdžiui, paminėtina ir Sirija). Šiame žaidime nemažai avantiūrinių žingsnių, leidžiančių įtarti, jog tai gali būti ne kraštutinis blefas, o reali Kremliaus radikalizacijos išraiška. Kalbant paprasčiau, Rusijos valdžia pagal savo adekvatumą juda Šiaurės Korėjos link, tik, žinoma, reikia atsižvelgti į šių valstybių dydžio ir geopolitinio svorio skirtumus. Tokioje situacijoje ir grėsmė, kad Maskva gali panaudoti branduolinį ginklą savo interesams apsaugoti, gali būti realesnė, nei atrodo.

Rusijos veiksnys verčia permąstyti ir Europos saugumo architektūrą. Verta kalbėti apie naujojo šaltojo karo situaciją. Kai kurie ekspertai teigia, jog terminas „šaltasis karas“ šiuo atveju netinka, nes nėra aiškios ideologinės priešpriešos, kuri buvo ano šaltojo karo metais, tačiau pagal visus kitus požymius naujos šaltosios konfrontacijos kontūrai yra gana akivaizdūs. Tokioje situacijoje pagrindiniai saugumo užtikrinimo įsipareigojimai vėl tenka NATO blokui, kurio atsakomybės zona – vėlgi palyginti su šaltojo karo metais – išsiplėtė.

Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos vadovų susitikimas Varšuvoje, įvykęs šių metų liepos pradžioje, parodė, kad NATO supranta savo vaidmenį pasikeitusioje situacijoje. Be to, aljansas pademonstravo ryžtą stiprinti savo rytines sienas, parodant Maskvai, jog NATO siena kaip tik yra ta tikroji raudonoji linija, kurios nevalia peržengti. Įtariu, kad būtent Varšuvos suvažiavimo sprendimai verčia šiandien Maskvą griebtis savotiško branduolinio šantažo.

Faktiškai šiandien Europoje saugumo užtikrinimo srityje nėra alternatyvų NATO. Europos Sąjunga taip ir nesugebėjo sukurti savo vieningos saugumo struktūros. Tai niekada nebuvo vertinama kaip problema, nes dauguma ES šalių yra ir NATO narės. Kita vertus, problemų gali iškilti valstybėms, kurios priklauso Vakarų pasauliui, tačiau yra geografiškai arti Rusijos ir nepriklauso Šiaurės Atlanto aljansui. Kaip pavyzdį galima paminėti Suomiją ir Švediją. Tiesa, tokios valstybės šiandien vis labiau rūpinasi saugumo klausimais, sudaro tarpusavio aljansus ar net pradeda svarstyti apie galimybę prisijungti prie NATO.

Nerimauti verčia ir artėjantys prezidento rinkimai JAV. Nors po kilusių skandalų Donaldas Trumpas turi vis mažiau šansų juos laimėti, kol kas tai menkai guodžia. Kita vertus, nėra abejonių, kad Hillary Clinton pergalės atveju JAV pratęs savo politinį kursą, kuris numato ir atitinkamus įsipareigojimus NATO. Čia būtina paminėti, jog JAV turi pačią stipriausią kariuomenę aljanse. Būtent JAV karine galia grindžiamas NATO efektyvumas.

Tačiau atėjus į valdžią D. Trumpui dėl JAV palaikymo NATO sąjungininkams suteikimo gali iškilti problemų. Tai gali susilpninti aljanso pozicijas ir, atitinkamai, padrąsinti Maskvą aktyvesniems veiksmams (taip pat ir kertant įsivaizduojamąją raudonąją liniją).

Teoriškai ir be tiesioginio JAV palaikymo NATO išliktų gana pajėgiu gynybiniu aljansu, tačiau Vašingtono „pasitraukimas“ greičiausiai taptų prielaida kitų didžiųjų valstybių – aljanso narių – kovai dėl didesnės įtakos. Tokioje kovoje gali pasireikšti Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės nesutarimai. Be to, nėra garantijų, kad pavojaus atveju ginti kitų Europos valstybių ateitų NATO narė Turkija (turinti vieną pajėgiausių kariuomenių aljanse) – ji ir taip sprendžia užtektinai problemų, susijusių pirmiausia su situacija kaimyninėje Sirijoje. Be to, Ankara neseniai susitaikė su Rusija po santykių atšalimo laikotarpio.

Susidariusioje situacijoje peršasi tokios išvados:

- Saugumą Europoje pirmiausia galėtų garantuoti Europos vienybė, tarptautinės teisės normų paisymas bei solidarumas pavojaus akivaizdoje. Solidarus palaikymas taip pat turi būti suteiktas ir šiuo metu puolamoms valstybėms (Ukrainai) ar valstybėms, esančioms akivaizdžioje pavojaus zonoje (pavyzdžiui, Moldovai).

- Europos saugumo garantijų branduoliu išlieka NATO aljansas, kuris šiuo metu yra potencialiai efektyviausia saugumo struktūra pasaulyje.

- Europos saugumui ypač svarbus yra JAV (pirmiausia kaip valstybės – NATO narės) vaidmuo. Transatlantinis saugumas šiandien yra integrali globalaus saugumo dalis.

- Būtina pripažinti, kad esminį pavojų kariniam saugumui Europoje šiandien kelia Rusija ir neadekvatūs jos valdžios veiksmai. Tokioje situacijoje nelieka kitų variantų, tik aktyvi Rusijos atgrasymo politika, kurios esmė turi būti ne tik ekonominės sankcijos, bet ir apribota šios šalies prieiga prie vakarietiškų techninių ir mokslinių laimėjimų – iki to momento, kol Rusijoje į valdžią ateis jėgos, kurios grąžins šią šalį į demokratizacijos (ar bent jau padoraus adekvatumo) kelią.

InformNapalm nuotrauka. 


Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras