Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Narkotikų karas ir dvi skirtingos jo sampratos: Rusija ir JAV (17)

Rokas Markauskas
2016 10 26

Įžanga 

Lietuvoje, palyginti su kitomis valstybėmis, žmonių, sergančių narkomanija, nėra daug. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro (European Monitoring Centre for Drugs and Drug Addiction, EMCDDA) duomenimis, Lietuvoje marihuana yra labiausiai vartojamas narkotikas. Tikėtina, kad šio narkotiko vartojimą praktikuoja apie 2 proc. visuomenės. JAV nacionalinės narkotikų kontrolės politikos biuro (Office of National Drug Control Policy, ONDCP) duomenimis, 2010 m. 8 proc. visuomenės vartojo kokios nors rūšies narkotines medžiagas. Rusijoje šis rodiklis yra apie 6–6,5 procento. Taigi, sąvoka „narkotikų karas“ Lietuvos gyventojams neturėtų būti labai aktuali, nes čia nėra tiek daug potencialių pirkėjų kaip Rusijoje ar JAV. Vis dėlto šį terminą galime išgirsti vis dažniau, nes kova su narkotikų prekyba veikia minėtų šalių užsienio politiką bei santykius su kitomis valstybėmis ar kariniais aljansais. Šio straipsnio objektai – JAV ir Rusija, kurios suformavo skirtingas šios problemos sampratas. Abi šalis kamuoja ne tik tarptautinio terorizmo problema, bet ir kova su tarptautiniais narkotikų platintojais. Šiame straipsnyje bus nagrinėjama, kaip narkotikų karas veikia jų užsienio politiką, bus analizuojamos JAV ir Rusijos narkotikų platinimo, vartojimo ir prevencijos situacijos.

Pasyvus karas su narkotikais 

Narkotikų vartojimas dabartinėje Rusijoje pradėjo didėti nuo 1979 m., kai Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną. Dėl patirtų žiaurumų ir nepakeliamos įtampos didelė dalis Afganistane dislokuotų karių, tarp kurių būta ir lietuvių, pradėjo vartoti opijų ir alkoholį. Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. narkotikų vartojimas Rusijoje toliau tik augo, kol galiausiai Rusija 2011 m. tapo didžiausia heroino vartotoja pasaulyje. Palyginti su kitais narkotikų keliais, pavyzdžiui, narkotikų keliu iš Afganistano į Europą, šis kelias yra gana trumpas. Narkotikai iš Afganistano, kol pasiekia Rusiją, dar turi būti pervežti per Centrinę Aziją. Dažniausiai tai vyksta per Tadžikistaną ir Kirgizstaną, kuriuose korupcijos lygis labai aukštas, todėl ši užduotis nusikaltėliams nėra sunki. Paskutinis etapas yra Kazachstano ir Rusijos siena. Šios sienos ilgis, įvairiais duomenimis, yra didesnis negu 7 000 kilometrų (įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus skaičius). Tokios ilgos sienos V. Putino režimui nepavyksta sukontroliuoti.

Kad suprastume narkotikų platinimo, vartojimo ir prevencijos situaciją Rusijoje, būtina paminėti keletą faktų. Pirma, iš Afganistano narkotikai patenka ne tik į Kazachstaną, bet ir į Turkmėniją, Uzbekistaną bei Tadžikistaną, šalis, kurias V. Putinas laiko savo įtakos sfera, o per šias šalis narkotikai patenka ir į pačią Rusiją. Antra, kaip pažymi tarptautinio nusikalstamumo ekspertas Markas Galeotti, Kremliaus režimas apie narkotikų problemą kalba ne kaip apie ligą ar priklausomybę, o kaip apie tam tikrų žmonių moralės problemą, todėl yra griežtinamos bausmės, kurios nėra efektyvios ir tik didina socialinę atskirtį bei netoleranciją. Jokios efektyvios reabilitacijos programos nėra. Šį M. Galeotti teiginį galime patvirtinti faktu, kad Rusijoje uždraustas metadonas ir buprenorfinas, kurie yra vartojami nuo narkotikų priklausomiems asmenims gydyti. Kremliaus režimas labiau propaguoja tokius gydymo metodus kaip kodavimas, kai pasitelkiama hipnozė. Kad šis metodas neveiksmingas ir net pražūtingas, įrodė įvykiai Kryme. Po Krymo aneksijos įsigaliojo minėtų medicininių preparatų narkomanijai gydyti draudimas. Tai sukėlė masines nuo narkotikų priklausomų žmonių, kurie nebegalėjo gauti tinkamo gydymo, mirtis aneksuotoje teritorijoje. Trečia, anot minėto eksperto, Rusijoje narkotikus vartoja 6 proc. visuomenės. Tokios baisios statistikos neslepia net Kremliaus režimui lojalus žiniasklaidos gigantas „Sputnik“. 6 proc. yra maždaug 8,5 milijono Rusijos piliečių. Ketvirta, kovoti su narkotikų platintojais trukdo kita Rusijos liga – neproporcingai didelė korupcija, kuri tiesiog vilioja „eksportuotojus“. O kur dar Rusijos ekonominės problemos – Europos Sąjungos ekonominės sankcijos ir priklausomybė nuo naftos kainų. Visa tai Rusijai padaro narkotikų karą neįveikiamą.

Taigi, Afganistanas yra vienas pagrindinių heroino gamintojų. Anot Jungtinių Tautų pateikiamos statistikos, 2014 m. Afganistane opijaus auginimas buvo kultivuojamas 224 tūkst. hektarų plote. Šiuo metu Afganistane vyksta NATO misija: kovojama su terorizmu ir siekiama užtikrinti regioninį bei tarptautinės bendruomenės saugumą. Tai yra ilgiausia karinė misija per visą NATO gyavimo laiką. Jau seniai karinio aljanso vadovai kalba apie NATO kariuomenės išvedimą iš Afganistano. Tačiau sustiprėjus terorizmo grėsmei (Afganistane veikia teroristinė Talibano organizacija) šią vasarą įvykusiame NATO vadovų susitikime Varšuvoje buvo nutarta pratęsti misiją iki 2020 metų. Nors V. Putino režimas Šiaurės Atlanto aljansą yra įrašęs į Kremliaus priešų sąrašą, o režimo propagandos mašina nesiliauja įtikinėti Rusijos visuomenę, kad NATO yra tiek ideologinis blogis, tiek priešiškas karinis aljansas, Rusijai Šiaurės Atlanto aljanso buvimas Afganistane yra naudingas, nes NATO Afganistane kovoja ne tik su terorizmu, bet ir su narkotikų platinimu. Kremliaus režimas net buvo leidęs Rusijos teritorijoje įsteigti NATO logistikos centrą. Toks centras buvo įkurtas Uljanovsko mieste ir veikė iki 2015 metų. Kitaip sakant, NATO pajėgos galėjo naudotis oro koridoriais ir geležinkeliais, šiame centre taip pat buvo ruošiami kroviniai ir galėjo apsistoti kariai. NATO kariuomenei šis miestas buvo reikalingas dėl plačių ir gerai įrengtų pakilimo takų bei neseniai renovuoto geležinkelio. Įdomiausia tai, kad dėl daugelį metų vykdytos propagandos, neva NATO yra priešiškas karinis blokas, toks Kremliaus sprendimas Uljanovske sukėlė tiek gyventojų protestus, tiek kelių Dūmos deputatų kritiką, skirtą V. Putinui.

Tai rodo, kad Kremliaus režimui suvaldyti nelegalių narkotikų gabenimą į Rusijos teritoriją – labai sunki užduotis. O ateitis irgi nieko gero nežada.  M. Galeotti pateikė gąsdinančią statistiką. Anot eksperto, 2014 m. pradžioje maždaug 1,3 milijono rusų buvo užsikrėtę ŽIV; daugiausia užsikrėtė per adatas, o tai reiškia – vartodami narkotikus. Šis skaičius tik didėja, o Kremliaus režimas toliau laikosi savo politikos – bausti ir gydyti „koduojant“. Taigi NATO kariams, kurie Afganistane palaiko tvarką, nuolaidų iš Kremliaus gali būti ir ateityje.

Aktyvus karas su narkotikais 

JAV priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo žalą suprato daug anksčiau nei anksčiau analizuota valstybė. Puikus to pavyzdys yra 1920 m. JAV Konstitucijos Aštuonioliktoji pataisa, uždraudusi alkoholio prekybą, gamybą, eksportą ir importą. Tačiau jau tada atsirado asmenų, besiverčiančių nelegalia alkoholio prekyba. Galiausiai, 1933 m. JAV valdžia pripažino nesėkmę ir draudimą atšaukė. Amerikiečiai šį istorija tapusį periodą atsimena kaip „sausojo įstatymo“ laikus. Dar galėtume paminėti 1935 m., kai tuometinis JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas patvirtino Tarptautinę opijaus konvenciją ir ją perskaitė tautai per radiją. Vis dėlto narkotikų vartojimas rimta JAV problema tapo per Vietnamo karą. Tai vienas prieštaringiausių ir žiauriausių karų, į kuriuos JAV buvo įsivėlusios. JAV kariuomenė jame dalyvavo nuo 1965 iki 1973 metų. Neplanuotai ilgai užsitęsęs karas padarė didžiulę moralinę žalą Vietname dislokuotiems kariams. Tarp karių įsivyravo mintis, kad karas yra beprasmis. Juk tokiu jį vadino ir JAV visuomenė. Tokių minčių apnikti kariai Vietname pradėjo vartoti narkotikus, kurių ten buvo apstu. Sugrįžę namo, kariai sunkiai sveikdavo arba išvis nepasveikdavo ir likdavo nuo jų priklausomi. Taigi Sovietų Sąjungą moraliai pakirto Afganistano karas, o JAV – Vietnamo karas. Nors Vietname kariai priprato prie heroino, Lotynų Amerikos narkotikų karteliai jiems sugrįžus pasiūlė kokaino ir marihuanos.

Norint suprasti platinimo, vartojimo ir prevencijos situaciją JAV, būtina paminėti keletą faktų. Pirma, JAV, kaip pir­mau­jan­ti pa­sau­lio eko­no­mi­ka, kartu yra ir vie­na di­džiau­sių nar­ko­ti­kų rin­kų pa­sau­ly­je. Rusijos galvos skausmas yra Afganistanas, o JAV – Meksika. JAV ir Meksikos sienos ilgis yra 3 201 kilometras. Per šią sieną, Jungtinių Tautų tarnybos duomenimis, įvežama 90 proc. JAV suvartojamo kokaino. Per sieną vyksta intensyvi prekyba, o kokainas gaminamas Pietų Amerikoje – Bolivijoje, Peru ar Kolumbijoje. Trečia, viena iš pagrindinių priežasčių, trukdančių užbaigti narkotikų karą, yra gerai organizuotos kriminalinės gaujos, vadinamieji Meksikos narkotikų karteliai. Žinomiausi yra Sinaloa, „Los Zetas“, Golfo, Tichuanos karteliai. Pavyzdžiui, Sinaloa kartelis yra vienas stipriausių visame regione, nes turi ryšių su teisėsauga ir politikais. Šio kartelio nariai net patys užsiaugina pirminę žaliavą. Ketvirta, kovoti su nusikalstamomis gaujomis trukdo didelė korupcija. Ir penkta, vykstant tokiai intensyviai prekybai, didžiosios dalies narkotikų yra tiesiog neįmanoma surasti.

Rimta kova su narkotikų platinimu prasidėjo Richardo Nixono prezidentavimo metais, kada ir buvo išvesta JAV kariuomenė iš Vietnamo. Jam ir priskiriama termino „narkotikų karas“ autorystė. Šį karą kariauja ir dabartinis JAV prezidentas Barackas Obama bei jo administracija, skirianti didelį finansavimą pasienio su Meksika ruožo apsaugai. R. Nixono prezidentavimo laikais prasidėjo ir efektyvios reabilitacijos programos kūrimas. R. Nixonas paskyrė daktarą Jerome‘ą Jaffe vadovauti naujai įsteigtai Specialiajai narkomanijos prevencijos tarnybai (Special Action Office of Drug Abuse Prevention, SAODAP), kuri turėjo mažinti nuo narkotinių medžiagų priklausomų asmenų skaičių federaliniu lygmeniu. Buvo pasitelktos švietimo, gydymo, reabilitacijos, mokymo ir mokslinių tyrimų programos. Taip pat 1971 m. Vietnamo karo veteranų sąjunga savo ruožtu paskelbė gydymo programą šio karo veteranams, kurie per jį tapo priklausomi nuo heroino. Dar tais pačiais metais pradėjo veikti klinikos. Pagrindinis gydymo būdas buvo gydymas metadonu. Tai suformavo visiškai kitokį įvaizdį žmogaus, kuris kenčia nuo narkomanijos. Kremliaus režimas tai vadina moraline problema, o JAV valdžia – liga.

Meksikos ir JAV ryšiai ilgą laiką buvo komplikuoti. Čia galime paminėti Meksikos ir JAV karą 1846–1848 m. arba dabartinę nelegalių migrantų problemą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, JAV ir Meksika yra kaimynės, turinčios ilgesnę negu 3 000 kilometrų sieną. Meksika yra trečioji pagal dydį JAV eksporto rinka (ją lenkia tik Kanada ir Kinija). Šios šalys kartu su Kanada plėtoja laisvą trišalę prekybą, visos trys jos yra Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties (The North American Free Trade Agreement, NAFTA) narės, todėl šių šalių santykiai yra labai svarbūs. Santykiams gerinti nemažai dėmesio skyrė ir B. Obama. Prezidentas ne kartą su oficialiu vizitu buvo atvykęs į Meksiką. Buvo įkurta HLED (High Level Economic Dialogue) – platforma abiejų šalių ekonominiams ir komerciniams tikslams derinti, taip pat TheMexico–U.S. Bilateral Forum on Higher Education– bendras valstybių forumas aukštojo mokslo inovacijoms ir moksliniams tyrimams, bei MUSEIC (The Mexico–U.S. Entrepreneurship andInnovation Council) – taryba, kurios tikslai ne tik JAV gyvenančių meksikiečių verslumo skatinimas, bet ir teisinės pagalbos teikimas bei technologijų komercializavimas.

Vis dėlto karas su narkotikais kenkia minėtų valstybių santykiams. Dėl kartelių kovų Meksikoje kasmet miršta Amerikos piliečių. Meksikos valdžia ne kartą buvo kaltinama bendradarbiavimu su karteliais, taip pat Jungtinių Valstijų Valstybės departamentas yra paskelbęs, kad Meksikos armija ir policija, kovodamos su narkotikų prekyba, pažeidinėja žmogaus teises. Savo ruožtu Meksika kaltina JAV, kad narkotikų gaujos naudoja nelegalius ginklus, kurie pagaminti JAV teritorijoje, ir kad JAV visuomenėje nemažėja narkotikų vartojimas, dėl kurio ir klesti narkotikų gaujos Meksikoje.

Narkotikų karas gali būti ir populizmo įrankis. Tai puikiai įrodė Respublikonų partijos kandidatas į JAV prezidento postą Donaldas Trumpas. Kandidatas yra viešai pasakęs, kad Meksikos vyriausybė į JAV siunčia narkotikų prekeivius, nusikaltėlius ir prievartautojus – žmones, kurių jis nenori turėti savo šalyje. Kaip matome, vienas iš nusikaltimų, kuriuo D. Trumpas kaltina nelegalius emigrantus iš Meksikos, yra narkotikų prekyba. D. Trumpas pažadėjo tai sustabdyti. Anot respublikonų kandidato, jei jis bus išrinktas, inicijuos gigantiškos sienos tarp Meksikos ir JAV statybas. Net pareiškė, kad už sienos statybas turės sumokėti pati Meksika. Tokie D. Trumpo pareiškimai jau pakenkė JAV ir Meksikos santykiams. Viename interviu Meksikos prezidentas Enrique Pena Nieto pareiškė, kad Meksika „jokiu būdu“ nemokės už D. Trumpo sieną. Kitame interviu Meksikos prezidentas palygino D. Trumpą su Hitleriu ir Musoliniu. Galiausiai pripažino, kad D. Trumpas daro žalą JAV ir Meksikos santykiams, o tokie respublikonų kandidato pasisakymai „kyla iš to, kad jis nepažįsta Meksikos“. Kol kas tai tik pareiškimai, kurie realių politinių ar ekonominių pasekmių JAV ir Meksikos santykiams, pavyzdžiui, prekybai, neatneša. Vis dėlto tokie pareiškimai kursto ksenofobiją, o tai gali sukelti problemų JAV ir Meksikos santykiuose. Nes jei net D. Trumpas ir netaps JAV prezidentu, neseni įvykiai po „Brexit“, t. y. išpuoliai prieš Jungtinėje Karalystėje gyvenančius lenkus, parodė, ką gali ksenofobinis populizmas. Čia vertėtų priminti, kad JAV gyvena 11,7 milijono meksikiečių

Artimiausioje ateityje narkotikų karo laimėti nepavyks, nes, stiprinant kovą su karteliais Meksikoje, kriminalinės gaujos pradėjo veikti už Atlanto. Narkotikų prekyba besiverčiančios organizuoto nusikalstamumo struktūros sėkmingai darbuojasi Vakarų Afrikos šalyse, kuriose klesti nusikalstamumas ir korupcija. Šiuo metu Lotynų Amerikos narkotikų karteliai aktyviai veikia Gvinėjoje Bisau ir Malyje. Iš šių šalių narkotikai patenka ne tik į JAV, bet ir į Europą.

Išvados 

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad narkotikų karas abiejose valstybėse (Rusijoje ir JAV) kilo dėl tų pačių priežasčių ir priemonės taip pat lyg ir turėtų būti tos pačios – narkomanija sergančių žmonių priežiūra ir sienos apsauga, jose susiformavo visiškai skirtingos sampratos.

Rusija pasyviai laukia ir net tikisi, kad Afganistane tvarką įves Vakarai, ir apie narkomaniją kaip ligą net nekalba, o JAV aktyviai veikia – skiria dalį biudžeto pasieniui su Meksika saugoti ir vykdo reabilitacijos programas. Tačiau net ir užėmusios aktyvią poziciją šio karo Jungtinės Valstijos greit nelaimės.

Kremliaus režimas neprieštarauja NATO pajėgų dislokavimui Afganistane, besiribojančiame su valstybėmis, kurias V. Putinas laiko savo įtakos sfera, ir net, kai to reikia, leidžia naudotis tranzito centrais, esančiais Rusijos teritorijoje. Bet Baltijos valstybėse NATO pajėgų dislokavimui priešinasi, nors joks realus pavojus iš jų negresia. Priešinimasis pasireiškia provokaciniais veiksmais, pavyzdžiui, karinėmis pratybomis netoli Baltijos šalių. Paskutinės tokios pratybos buvo paskelbtos visai neseniai, rugpjūčio 25 dieną. Jos vyksta Rusijos vakarų karinėje apygardoje, besiribojančioje su Ukraina ir Baltijos šalimis.

JAV narkotikų karas blogina diplomatinius santykius su Meksika, nes narkotikų platinimą lydi kiti nusikaltimai – žmogžudystės ir ginklų kontrabanda. Tai kelia konfliktus tarp minėtų šalių. Narkotikų karą galima išnaudoti siekiant populizmo. Tai daro D. Trumpas, ir taip Meksikos ir JAV santykių problema dar labiau gilinama.

Ryškus skirtumas yra tarp JAV valdžios ir Kremliaus režimo požiūrių į narkomanijos gydymą. JAV naudoja medicininius preparatus, rengia ir vykdo edukacines programas, kurios nestigmuoja narkomanija sergančių žmonių. Kremliaus režimas narkomanijos nelaiko liga ir nuo narkotikų priklausomus žmones marginalizuoja.


Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 17)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (31)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (84)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras