|
Atminties deklaracija kaip užtvara propagandai (13)
Viktoras Denisenko 2016 11 02
Istoriniai įvykiai dažnai naudojami propagandinėse
batalijose. Tokia priemonė pasirenkama gana dažnai, nes minėti įvykiai sudaro
reikšmingą nacionalinės tapatybės dalį, o įvairios istorinės skriaudos ilgam
įsitvirtina masinėje visuomenės sąmonėje. Tuo aktyviai siekia pasinaudoti
įvairaus pobūdžio informacinių karų praktikai, galvodami apie didžiulį poveikį
oponentams.
Rusija yra tarp tų valstybių, kurios naudoja istorinių
įvykių interpretaciją ir net tam tikrą praeities modeliavimą savo tikslams.
Neatsitiktinai egzistuoja toks ironiškas posakis: Rusija šalis su
nenuspėjama praeitimi. Tenka pripažinti, kad tokiuose reikaluose Maskva
pasiekė gana aukštą meistriškumo lygį. Net po to, kai praeito amžiaus devinto
dešimtmečio pabaigojedešimto dešimtmečio pradžioje buvo atskleista visa tiesa
apie totalitarinį Stalino režimą ir masinį žmonių naikinimą didžiojo teroro
metais, Rusijos propagandai vis viena pavyko gana lengvai nuvalyti Stalino
įvaizdį, paverčiant jį ne kruvinu diktatoriumi, bet efektyviu vadybininku.
Įdomu tai, kad Maskva gana dažnai kaltina kitas šalis
istorijos falsifikavimu ir kovoja su šiuo procesu tam iki 2012 metų net
egzistavo speciali komisija.
Bet Rusijos propagandos veiksmai dažniausiai kaip tik atitinka istorijos
falsifikavimo principus arba, tiksliau sakant, istorijos naratyvo pavertimą sau
parankiu instrumentu. Čia kalbama ne vien apie istorinių įvykių interpretavimą,
kuris, ko gero, būdingas kiekvienai valstybei, tačiau apie sąmoningą istorinių
mitų ir klastočių išsaugojimą. Pavyzdžiui, neseniai Rusijos kultūros ministras
Vladimiras Medinskis (iš kurio progresyvios Rusijos akademinės bendruomenės
atstovai bando atimti mokslinį laipsnį, nes jo disertacija elementariaineatitinka mokslinių kriterijų)
apgynė sovietinį istorinį mitą apie 28 panfiloviečius, kuris oficialiai yra
nuvainikuotas. Medinskis pavadino tą mitą šventa legenda, o ja abejojančius
žmones visiškais išsigimėliais.
Matant tokį Rusijos požiūrį į istoriją ir jos panaudojimą
aktyvioje informacinėje geopolitikoje, kyla klausimas, koks gi galėtų būti
atsakas tokios informacinės konfrontacijos rėmuose? Kadangi Rusija pirmiausia
bando paveikti kaimyninių šalių istorinius naratyvus, esminiu atsakomuoju
veiksmu galėtų tapti tokių šalių istorinis solidarumas. Savaime tai yra
sudėtingas uždavinys, nes, kaip jau minėta, kiekviena valstybė dažniausiai turi
savą istorijos interpretaciją, kurioje vieni ir tie patys įvykiai gali būti
vertinami kitaip nei kitoje valstybėje. Tačiau apie tai, kad pasiekti tam tikrą
konsensusą įmanoma, byloja, pavyzdžiui, bendra Lenkijos Seimo ir Ukrainos
Aukščiausiosios Rados deklaracija dėl Antrojo pasaulinio karo įvykių (prie
deklaracijos turėjo prisijungti ir Lietuvos Seimas, tačiau dėl rinkimų to
padaryti nepavyko. Tikėtina, tai įvyks vėliau).
Būtina ypač akcentuoti minėtos bendros deklaracijos
svarbą. Joje įtvirtinamas Lenkijos, Ukrainos (ir Lietuvos) solidarumas dėl
Antrojo pasaulinio karo įvykių vertinimo. Esminis momentas, kuris pažymimas
deklaracijoje, yra tai, kad 1939 metų rugpjūčio 27 dieną pasirašytas tarp nacių
Vokietijos ir Sovietų Sąjungos MolotovoRibentropo paktas atvėrė kelią Antro
pasaulinio karo pradžiai.
Taip pat primenama, kad Sovietų Sąjunga įsijungė į šį karą 1939 metų rugsėjo 17
dieną, užpuolusi nuo nacių Vokietijos besiginančią Lenkiją. Deklaracijoje
paminėta ir 1940 metų Baltijos šalių okupacija (kaip pakto ir karo padarinys).
Priimtame dokumente nevengiama istorinių paralelių.
Pažymima, kad 2014 metais Rusijos įvykdyta Krymo okupacija ir ginkluotų
interventų palaikymas Rytų Ukrainos teritorijoje pažeidžia tarptautinės teisės
normas bei kelią grėsmę saugumui Europoje. Šių faktų paminėjimas deklaracijoje
apie Antrojo pasaulinio karo įvykius faktiškai sugretina dabartinės Rusijos
veiksmus ir Maskvos strategiją, pasirinktą prieš 77 metus.
Rusija labai skausmingai sureagavo į tokią deklaraciją.
Kaip įdomų pavyzdį galima pateikti agentūros RIA-Novosti (kuri dar 2014
metais faktiškai pavirto į propagandinį kanalą Rossija segodnia, tačiau vis
dar neatsisako ir seno prekės ženklo) pranešimą apie minėtą įvykį. Tekstas apie
deklaracijos priėmimą buvo pateiktas gana neutraliai, tačiau jį iliustravo
karikatūra ir po ja užrašas: Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities. Ironiška,
tačiau šiandien šis posakis labiausiai tinka pačiai Rusijai ir jos visuomenei.
Čia taip pat būtina paminėti, kiek iš tikrųjų pasakojimas
apie Antrąjį pasaulinį karą yra svarbus Rusijos propagandai. Pirmiausia,
nepamirškime, kad Maskva dažniausiai kalba ne apie visuotinę pasaulinę
konfrontaciją, bet apie tą karo dalį, kuri prasidėjo nacių Vokietijai užpuolus
Sovietų Sąjungą. Šiam karo laikotarpiui (nuo 1941 metų birželio 22 dienos iki
1945 metų gegužės 9 dienos) Rusijoje naudojamas specialus pavadinimas Didysis
Tėvynės karas. Taip už esminio naratyvo rėmų paliekamas Sovietų Sąjungos ir
Vokietijos suokalbis, Lenkijos užpuolimas, Žiemos karas su Suomija, Baltijos
šalių okupacija ir pan. Sovietų Sąjunga savo pateiktame naratyve atlieka aukos,
kuri herojiškai kaunasi prieš nacių Vokietiją ir išlaisvina iš nacizmo Europą
(dažnai primiršdama paminėti sąjungininkų nuopelnus bei paramą), vaidmenį. Būtent
toks naratyvas tampa vienu iš pamatinių dabartinės Rusijos propagandos akmenų.
Didžiojo Tėvynės karo tema Rusijoje plačiai išnaudojama
neatsitiktinai. Dar 2004 metais žymus rusų sociologas Levas Gudkovas savo
tyrimuose akcentavo, jog karo ir pergalės jame vaizdinys yra esminis
šiuolaikinės Rusijos visuomenės tapatybės pamatas. Pasak L. Gudkovo, pergalė
Didžiajame Tėvynės kare yra vienintelis pozityvus nacionalinės sąmonės atramos
taškas posovietinėje visuomenėje (Гудков, Л. Негативная идентичность. Moсквa, 2004,
p.145). Nenuostabu, kad Kremlius, atkurdamas savo propagandos mašiną,
pradėjo aktyviai stimuliuoti šį tašką, siekdamas greito ir efektyvaus
rezultato.
Rusijos valdžios struktūros aktyviai gina savo istorinę
tiesą. Galima priminti, kad šių metų birželio mėnesį Permės teismas priteisė
200 tūkst. rublių baudą aktyviam interneto vartotojui Vladimirui Luzginui vien
už tai, kad jis socialiniame tinkle pasidalijo nuoroda (!) į straipsnį, kuriame
buvo rašoma, jog 1939 metais Sovietų Sąjunga padėjo nacių Vokietijai užpulti
Lenkiją. Straipsnyje taip pat ir buvo daroma išvada, kad komunistai kartu su
Hitleriu pradėjo Antrąjį pasaulinį karą.
Suprantama, kad dabartinė Rusijos propaganda vargu ar
keis savo taktiką, o įvairūs istoriniai naratyvai (ypač apie Didįjį Tėvynės
karą) tebebus naudojami gana plačiai. Čia kas nors gali keistis tik paraleliai
su pokyčiais Kremliuje, kurių, atrodo, teks laukti dar gana ilgai. Todėl išlieka
aktualus klausimas, kaip sumažinti Rusijos galimybę manipuliuoti istorija ir
susilpninti neigiamą tokių manipuliacijų efektą?
Kaip jau minėta, Ukrainos ir Lenkijos parlamentai iš
esmės parodė vieną iš būdų, kuris leidžia sumažinti negatyvų Rusijos propagandos
efektą. Čia pat būtina paminėti, kad aptariama deklaracija yra žingsnis į
priekį kalbant ne vien apie pasipriešinimą neigiamam informaciniam poveikiui,
bet ir apie dvišalius santykius ypač skaudžių istorinių prisiminimų
kontekste. Dar vasaros viduryje Lenkijos parlamente virė diskusijos ir buvo
priimta rezoliucija apie Volynės genocidą, kurioje 19431945 metų karo
nusikaltimais kaltinami Ukrainos nacionalistai.
Nauja bendra deklaracija nors ir nepanaikina minėtos rezoliucijos, tačiau rodo dideles
pastangas rasti bendrą vardiklį sudėtingų istorinių įvykių interpretacijai.
Vėlgi laukiama, kad prie bendros Lenkijos ir Ukrainos
parlamentų deklaracijos apie Antrojo pasaulinio karo įvykius prisijungs
Lietuvos Seimas. Potencialiai palaikyti tokią deklaraciją galėtų taip pat
Latvija, Estija ir Suomija.
Taip pat akivaizdu ir tai, kad partneriams ir sąjungininkams
susivienijusioje Europoje šiandien ypač svarbu įveikti istorinius nesutarimus,
pripažinti istorines klaidas (šiuo atveju, pavyzdžiui, labai svarbi yra
dabartinė Lietuvos žydų tragedijos Antrojo pasaulinio karo metais refleksija)
bei pasiekti, kad praeitis netemdytų dabartinės partnerystės santykių
atmosferos. Tai gerokai susilpnintų modernios Rusijos propagandos poveikį bei
jos galimybę manipuliuoti istoriniais faktais.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |