Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Atminties deklaracija kaip užtvara propagandai (12)

Viktoras Denisenko
2016 11 02

Istoriniai įvykiai dažnai naudojami propagandinėse batalijose. Tokia priemonė pasirenkama gana dažnai, nes minėti įvykiai sudaro reikšmingą nacionalinės tapatybės dalį, o įvairios istorinės skriaudos ilgam įsitvirtina masinėje visuomenės sąmonėje. Tuo aktyviai siekia pasinaudoti įvairaus pobūdžio informacinių karų praktikai, galvodami apie didžiulį poveikį oponentams.

Rusija yra tarp tų valstybių, kurios naudoja istorinių įvykių interpretaciją ir net tam tikrą „praeities modeliavimą“ savo tikslams. Neatsitiktinai egzistuoja toks ironiškas posakis: „Rusija – šalis su nenuspėjama praeitimi“. Tenka pripažinti, kad tokiuose reikaluose Maskva pasiekė gana aukštą meistriškumo lygį. Net po to, kai praeito amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje–dešimto dešimtmečio pradžioje buvo atskleista visa tiesa apie totalitarinį Stalino režimą ir masinį žmonių naikinimą didžiojo teroro metais, Rusijos propagandai vis viena pavyko gana lengvai „nuvalyti“ Stalino įvaizdį, paverčiant jį ne kruvinu diktatoriumi, bet „efektyviu vadybininku“.

Įdomu tai, kad Maskva gana dažnai kaltina kitas šalis istorijos falsifikavimu ir „kovoja“ su šiuo procesu – tam iki 2012 metų net egzistavo speciali komisija. Bet Rusijos propagandos veiksmai dažniausiai kaip tik atitinka istorijos falsifikavimo principus arba, tiksliau sakant, istorijos naratyvo pavertimą sau parankiu instrumentu. Čia kalbama ne vien apie istorinių įvykių interpretavimą, kuris, ko gero, būdingas kiekvienai valstybei, tačiau apie sąmoningą istorinių mitų ir klastočių išsaugojimą. Pavyzdžiui, neseniai Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis (iš kurio progresyvios Rusijos akademinės bendruomenės atstovai bando atimti mokslinį laipsnį, nes jo disertacija elementariaineatitinka mokslinių kriterijų) „apgynė“ sovietinį istorinį mitą apie „28 panfiloviečius“, kuris oficialiai yra nuvainikuotas. Medinskis pavadino tą mitą „šventa legenda“, o ja abejojančius žmones „visiškais išsigimėliais“.

Matant tokį Rusijos požiūrį į istoriją ir jos panaudojimą aktyvioje informacinėje geopolitikoje, kyla klausimas, koks gi galėtų būti atsakas tokios informacinės konfrontacijos rėmuose? Kadangi Rusija pirmiausia bando paveikti kaimyninių šalių istorinius naratyvus, esminiu atsakomuoju veiksmu galėtų tapti tokių šalių istorinis solidarumas. Savaime tai yra sudėtingas uždavinys, nes, kaip jau minėta, kiekviena valstybė dažniausiai turi savą istorijos interpretaciją, kurioje vieni ir tie patys įvykiai gali būti vertinami kitaip nei kitoje valstybėje. Tačiau apie tai, kad pasiekti tam tikrą konsensusą įmanoma, byloja, pavyzdžiui, bendra Lenkijos Seimo ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados deklaracija dėl Antrojo pasaulinio karo įvykių (prie deklaracijos turėjo prisijungti ir Lietuvos Seimas, tačiau dėl rinkimų to padaryti nepavyko. Tikėtina, tai įvyks vėliau).

Būtina ypač akcentuoti minėtos bendros deklaracijos svarbą. Joje įtvirtinamas Lenkijos, Ukrainos (ir Lietuvos) solidarumas dėl Antrojo pasaulinio karo įvykių vertinimo. Esminis momentas, kuris pažymimas deklaracijoje, yra tai, kad 1939 metų rugpjūčio 27 dieną pasirašytas tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Molotovo–Ribentropo paktas atvėrė kelią Antro pasaulinio karo pradžiai. Taip pat primenama, kad Sovietų Sąjunga įsijungė į šį karą 1939 metų rugsėjo 17 dieną, užpuolusi nuo nacių Vokietijos besiginančią Lenkiją. Deklaracijoje paminėta ir 1940 metų Baltijos šalių okupacija (kaip pakto ir karo padarinys).

Priimtame dokumente nevengiama istorinių paralelių. Pažymima, kad 2014 metais Rusijos įvykdyta „Krymo okupacija ir ginkluotų interventų palaikymas Rytų Ukrainos teritorijoje“ pažeidžia tarptautinės teisės normas bei kelią grėsmę saugumui Europoje. Šių faktų paminėjimas deklaracijoje apie Antrojo pasaulinio karo įvykius faktiškai sugretina dabartinės Rusijos veiksmus ir Maskvos strategiją, pasirinktą prieš 77 metus.

Rusija labai skausmingai sureagavo į tokią deklaraciją. Kaip įdomų pavyzdį galima pateikti agentūros „RIA-Novosti“ (kuri dar 2014 metais faktiškai pavirto į propagandinį kanalą „Rossija segodnia“, tačiau vis dar neatsisako ir seno prekės ženklo) pranešimą apie minėtą įvykį. Tekstas apie deklaracijos priėmimą buvo pateiktas gana neutraliai, tačiau jį iliustravo karikatūra ir po ja užrašas: „Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities“. Ironiška, tačiau šiandien šis posakis labiausiai tinka pačiai Rusijai ir jos visuomenei.

Čia taip pat būtina paminėti, kiek iš tikrųjų pasakojimas apie Antrąjį pasaulinį karą yra svarbus Rusijos propagandai. Pirmiausia, nepamirškime, kad Maskva dažniausiai kalba ne apie visuotinę pasaulinę konfrontaciją, bet apie tą karo dalį, kuri prasidėjo nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. Šiam karo laikotarpiui (nuo 1941 metų birželio 22 dienos iki 1945 metų gegužės 9 dienos) Rusijoje naudojamas specialus pavadinimas – Didysis Tėvynės karas. Taip už esminio naratyvo rėmų paliekamas Sovietų Sąjungos ir Vokietijos suokalbis, Lenkijos užpuolimas, Žiemos karas su Suomija, Baltijos šalių okupacija ir pan. Sovietų Sąjunga savo pateiktame naratyve atlieka aukos, kuri herojiškai kaunasi prieš nacių Vokietiją ir išlaisvina iš nacizmo Europą (dažnai primiršdama paminėti sąjungininkų nuopelnus bei paramą), vaidmenį. Būtent toks naratyvas tampa vienu iš pamatinių dabartinės Rusijos propagandos akmenų.

Didžiojo Tėvynės karo tema Rusijoje plačiai išnaudojama neatsitiktinai. Dar 2004 metais žymus rusų sociologas Levas Gudkovas savo tyrimuose akcentavo, jog karo ir pergalės jame vaizdinys yra esminis šiuolaikinės Rusijos visuomenės tapatybės pamatas. Pasak L. Gudkovo, pergalė Didžiajame Tėvynės kare yra „vienintelis pozityvus nacionalinės sąmonės atramos taškas posovietinėje visuomenėje“ (Гудков, Л. Негативная идентичность. Moсквa, 2004, p.145). Nenuostabu, kad Kremlius, atkurdamas savo propagandos mašiną, pradėjo aktyviai stimuliuoti šį tašką, siekdamas greito ir efektyvaus rezultato.

Rusijos valdžios struktūros aktyviai gina savo „istorinę tiesą“. Galima priminti, kad šių metų birželio mėnesį Permės teismas priteisė 200 tūkst. rublių baudą aktyviam interneto vartotojui Vladimirui Luzginui vien už tai, kad jis socialiniame tinkle pasidalijo nuoroda (!) į straipsnį, kuriame buvo rašoma, jog 1939 metais Sovietų Sąjunga padėjo nacių Vokietijai užpulti Lenkiją. Straipsnyje taip pat ir buvo daroma išvada, kad „komunistai kartu su Hitleriu pradėjo Antrąjį pasaulinį karą“.

Suprantama, kad dabartinė Rusijos propaganda vargu ar keis savo taktiką, o įvairūs istoriniai naratyvai (ypač apie Didįjį Tėvynės karą) tebebus naudojami gana plačiai. Čia kas nors gali keistis tik paraleliai su pokyčiais Kremliuje, kurių, atrodo, teks laukti dar gana ilgai. Todėl išlieka aktualus klausimas, kaip sumažinti Rusijos galimybę manipuliuoti istorija ir susilpninti neigiamą tokių manipuliacijų efektą?

Kaip jau minėta, Ukrainos ir Lenkijos parlamentai iš esmės parodė vieną iš būdų, kuris leidžia sumažinti negatyvų Rusijos propagandos efektą. Čia pat būtina paminėti, kad aptariama deklaracija yra žingsnis į priekį kalbant ne vien apie pasipriešinimą neigiamam informaciniam poveikiui, bet ir apie dvišalius santykius – ypač skaudžių istorinių prisiminimų kontekste. Dar vasaros viduryje Lenkijos parlamente virė diskusijos ir buvo priimta rezoliucija apie „Volynės genocidą“, kurioje 1943–1945 metų karo nusikaltimais kaltinami „Ukrainos nacionalistai“. Nauja bendra deklaracija nors ir nepanaikina minėtos rezoliucijos, tačiau rodo dideles pastangas rasti bendrą vardiklį sudėtingų istorinių įvykių interpretacijai.

Vėlgi laukiama, kad prie bendros Lenkijos ir Ukrainos parlamentų deklaracijos apie Antrojo pasaulinio karo įvykius prisijungs Lietuvos Seimas. Potencialiai palaikyti tokią deklaraciją galėtų taip pat Latvija, Estija ir Suomija.

Taip pat akivaizdu ir tai, kad partneriams ir sąjungininkams susivienijusioje Europoje šiandien ypač svarbu įveikti istorinius nesutarimus, pripažinti istorines klaidas (šiuo atveju, pavyzdžiui, labai svarbi yra dabartinė Lietuvos žydų tragedijos Antrojo pasaulinio karo metais refleksija) bei pasiekti, kad praeitis netemdytų dabartinės partnerystės santykių atmosferos. Tai gerokai susilpnintų modernios Rusijos propagandos poveikį bei jos galimybę manipuliuoti istoriniais faktais.


Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 12)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras