Spalio pradžioje Vakarų žiniasklaidos priemonės iki kraujo supliekė Vladimirą Putiną, ir viena iš nuolat iškylančių temų buvo jo nesąžiningumas. Daug kas kalba, kad Rusijos prezidentas meluoja apie numuštą virš Ukrainos Malaizijos avialinijų lėktuvą, apie neseniai įvykusį humanitarinio konvojaus užpuolimą Sirijoje, apie programišių atakas prieš Nacionalinį demokratų partijos komitetą. Ir tai – tik patys paskutiniai pavyzdžiai. Juos lengvai galima papildyti ir kitais. Putino vardas šiandien taip glaudžiai asocijuojasi su melu, kad mes net negalvojame, kaip jį paaiškinti. Bet kokie jo motyvai? Aš sudariau jų sąrašą: keturi punktai skirti jo elgesiui, biografijai ir įsitikinimams, o paskutiniame pateikiamas jo valdymo kokybės įvertinimas.

1. Putinui yra ką slėpti. Žinoma, jis galėtų prisipažinti dėl numušto MH-17 (juk Jungtinės Valstijos prisipažino, kai 1988 m. numušė Irano oro lainerį; jos išmokėjo kompensacijas, pareiškė apgailestavimą ir ėjo toliau). Tačiau, pasielgdamas taip, jis negalėtų toliau meluoti dėl Rusijos karinio dalyvavimo Ukrainos rytuose. Ir todėl Putinui darosi vis sunkiau pripažinti tiesą. Jo melai yra tarpusavy susiję.

2. Putinas mano, kad visi mes meluojame taip pat kaip ir jis. Jis – buvęs žvalgybininkas, todėl jam būdinga abejoti kitų teisingumu. Regis, jis mano, kad pasaulyje tiesiog taip yra ir tik neišmanėliai to nepastebi. (Iš čia ir plačiai paplitusi išvada apie rusų propagandą: jos tikslas – ne įrodyti Maskvos žodžių teisingumą, o parodyti, kad niekas nesako tiesos.)

3. Putinas perdirba tą melą, kurį jam sako pavaldiniai ir artimasis ratas. Bet kuris, kas turėjo reikalų su aukštas pareigas užimančiais Rusijos valdininkais, įskaitant ir prezidentą, pasakys, kad jie apie slaptus Amerikos politikos žingsnius pasakoja tokius klaikius ir absurdiškus dalykus, jog atrodo, kad joks normalus žmogus jais nepatikės. Tokia problema – besąlygiškas specialiųjų tarnybų skleidžiamos informacijos pripažinimas – egzistuoja visur, tačiau Rusijoje ji juntama itin aštriai, todėl koneveikti JAV joje ypač lengva.

4. Putino pozicija priklauso nuo to, ar pavyks nuslėpti tiesą. Mano požiūriu, nėra įrodymų, kad jis būtų tiesiogiai prisidėjęs prie labiausiai šokiruojančių pastarųjų metų žmogžudysčių Rusijoje – pradedant nuo žurnalistės Anos Politkovskajos 2006 metais ir baigiant opozicijos lyderiu Borisu Nemcovu 2015 metais. Tačiau Putinas stovi tos sistemos, kuri slepia šiuos nusikaltimus, sargyboje. Ši sistema yra tokia nedora ir korumpuota, kad labai sunku nuspėti, kur galima rasti teisybę – juk tokiu atveju gali išsivynioti visas kamuolys. Todėl Putinas ir nusprendė: reikia slėpti viską.

Šie kaltinimai piešia ne itin patrauklų Vladimiro Putino, kaip politinio lyderio, veidą. Tačiau, mano požiūriu, dar viena jo sistemingo melavimo priežastis yra labiausiai smerktina. Putinas nemato savo melo kaštų. Šiandien Rusija atitolo nuo Europos ir JAV labiau nei bet kuriuo metu po šaltojo karo pabaigos, o gal ir nuo anksčiau. Šalies prezidentas paprasčiausiai prastai suvokia Rusijos interesus. Ar gali būti griežtesnis nuosprendis nei šis?

Stivenas Sestanovičius – Kolumbijos universiteto profesorius, Tarptautinių santykių tarybos vyresnysis mokslo darbuotojas, knygos „Maximalist: America in the World From Truman to Obama“ (Maksimalistas: Amerika pasaulyje nuo Trumano iki Obamos) autorius.

RIA Novosti 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.