Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  „Problema – nekompetentingas ekonomikos valdymas“

2016 11 25

Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje Rusija minėjo apvalią datą – ketvirtį amžiaus nuo GKČP (rus. Государственный комитет по чрезвычайному положению, ГКЧП – Valstybinis ypatingosios padėties komitetas), pučo buvusioje SSRS, ir neapvalią – 1993 m. Rusijos valdžios krizės, pasibaigusios parlamento apšaudymu, metines. Tačiau tikrosios visų šių politinių įvykių priežastys, be abejo, yra ekonominės. Kas valdo nuosavybę – to ir valdžia. Apie savą požiūrį į Rusijos istorinius vingius ir ekonominį kursą, kurio teisingumu abejoja net kai kurie Rusijos Federacijos prezidento patarėjai, pasakoja buvęs Norilsko kalnakasybos ir metalurgijos kombinato kasyklos „Zapoliarnyj“ (Užpoliarės) direktorius, praeityje – SSRS liaudies deputatas, o šiuo metu – verslininkas Vadimas Nikolaičiukas.

Vadimai Fiodorovičiau, prieš ketvirtį amžiaus jūs, kaip SSRS liaudies deputatas, buvote politinių įvykių sūkuryje. Ką jūs pirmiausia jautėte ir ką rengėtės daryti, kai sužinojote, kad SSRS keičia kursą?

Rugpjūčio 19-osios vakarą, privažiuodamas prie viešbučio „Maskva“, kur gyveno deputatai, pamačiau tankus. Viešbutis buvo apsuptas kariškių. Iš tikrųjų – dėl viso to, kas vyksta, buvo kažkokie susimaišę jausmai. Tačiau, mano požiūriu, ypatingosios padėties įvedimas tuo metu buvo logiškas ir protingas žingsnis, bet tai turėjo padaryti pats Gorbačiovas ir SSRS Aukščiausioji Taryba. Juk šalis tada pradėjo byrėti – daugelis respublikų priėmė Nepriklausomybės deklaracijas. Kaip tokiomis aplinkybėmis buvo galima vykdyti sąjungines politines ir ekonomines reformas?

Taip, bet ir Rusija tada buvo įmetusi žabų į suvereniteto paradų laužą: 1990 m. birželio 12 d. jos parlamentas taip pat priėmė Deklaraciją dėl suvereniteto – netgi anksčiau nei Ukraina ir kai kurios kitos respublikos. SSRS subyrėjime tai suvaidino garvežio vaidmenį. Kaip tai galėjo atsitikti? Juk daugumą RSFSR Aukščiausiojoje Taryboje sudarė komunistai.

Aš manau, kad tada Rusijos deputatai vadovavosi ne valstybiniais ir visuomeniniais interesais.

Manau, kad tai RSFSR Aukščiausioji Taryba ir įkalė pleištą į šalies subyrėjimą. Bet reikia žiūrėti giliau – esant SSKP valdžiai respublikos egzistavo tik formaliai. O čia jų lyderiai, pajutę asmeninės valdžios ir pinigų kvapą, prisiminė nacionalinį pasididžiavimą. Tai, suprantama, buvo tik asmeninių ambicijų ir nacionalistinių grupių priedanga. Bolševikai kitados po SSRS pamatais, kai padalijo ją į nacionalines teritorijas, padėjo miną. Kaip tik todėl ir atsitiko tai, kas atsitiko, – visi išsilakstė po savo nacionalinius butus.

O vis dėlto kodėl liaudis nepalaikė GKČP? Daugelyje Rusijos miestų žmonės buvo nusiteikę priešiškai. Be to, kai kurių respublikų vadovybė į tas permainas reagavo visiškai lojaliai. Ir tai taip pat suprantama – juk visur sėdėjo SSKP išauginti peniukšliai – pirmieji sekretoriai. Situacija jiems atitiko patarlę: ir norisi, ir rankos niežti.

Liaudies nuomonės niekas neklausė. 70 tūkstančių susirinkusiųjų prie Baltųjų rūmų – tai ne visa liaudis. Juolab kad GKČP lyderiai liaudžiai nekėlė pasitikėjimo. Jie net nesugebėjo dorai paaiškinti, kam viso to reikia, nepasiūlė patrauklaus plano. Jų pasirodymai kėlė abejones dėl jų teisėtumo.

Aš manau, kad GKČP atstovai ne visai suprato, kas atsitiko su šalimi per Gorbačiovo „perestroiką“. Tačiau gerai suprato, kas atsitiko jiems – juk tuo metu SSKP jau buvo nušalinta nuo valdžios, o naujos sąjunginės sutarties pasirašymas galutinai atimtų iš jų asmeninės valdžios likučius sąjunginėse institucijose. Jie gelbėjo ne šalį, o savo valdžią. Galbūt todėl jiems ir nepavyko.

Aišku, kad ši žmonių grupė buvo susirūpinusi dėl to, kad po naujos sąjunginės sutarties pasirašymo suverenitetų paradas ir įstatymų karas tęsis, ir galų gale SSRS išnyks.

Ir, suprantama, jie galėjo panaudoti jėgą, bet tam nesiryžo. Todėl taip viskas ir baigėsi. Iki šiol manoma, kad GKČP galėjo grąžinti šalį į totalitarinį režimą. Tačiau esu tikras, kad reformos tada jau buvo negrįžtamos. Dirbo laisvai išrinkta SSRS Aukščiausioji Taryba, buvo atšauktas Konstitucijos šeštojo straipsnio galiojimas, buvo reformuojama politinė sistema. Spaudos, mitingų, eitynių laisvė tapo gyvenimo norma. Buvo priimti įstatymai dėl nuosavybės, įmonių, arendavimo, akcinių bendrovių, bankų, privatizacijos ir t. t.

Gerai, jei taip būtų buvę. Bet pirma, ką padarė GKČP, – uždarė visus demokratinius laikraščius ir uždraudė laisvus susirinkimus. GKČP pralaimėjo. Nors jis būtų pralaimėjęs bet kuriuo atveju, net jei ir būtų laimėjęs. Bet visa tai būtų buvę laikina. Suvaryti respublikas į ankstesnį ideologinį gardą jau buvo nebeįmanoma. Tada vaidmenį būtų vaidinusi tik šalies subyrėjimo kaina. Apsieita su mažai kraujo. Praėjo 25-eri metai. Ir kokį rezultatą mes turime?

Rezultatai liūdni. Jeigu kalbėtume apie vidinę politinę situaciją, tai „Vieningoji Rusija“ (VR) dabar visiškai atstoja SSKP. Skirtumas tik tas, kad SSKP monopolija užtikrino socialinį teisingumą daugeliui piliečių, o VR monopolija yra nukreipta į valdovui artimos mažumos interesų užtikrinimą. Panašu, kad mūsų sąjunginiai rinkimai buvo paskutiniai laisvi rinkimai. Tada balotiruotis galėjo bet kas – žmonės ėjo iš idėjos, o ne už pinigus. Dabar eiliniam žmogui visi kanalai į didžiąją politiką yra uždaryti. Dešimtmečiais olimpe ir ekranuose – tie patys veidai. O pažiūrėkite, kas sėdi Federacijos taryboje? Milijonieriai ir milijardieriai. Jei tu turi pinigų, – dar neaišku, iš kur tokie jų kiekiai, – tu gerbiamas žmogus. Ne – tai nesirodyk. Jeigu valstybėje nėra valdžios kaitos, tai ir valstybė kaip liaudies valdžios institutas neegzistuoja.

T. y., perfrazuojant žinomą formulę, politika – tai koncentruota ekonomikos išraiška?

Taip, tikrai taip. Štai mes čia kalbėjome apie GKČP. Ir atkreipkite dėmesį – ekonomikos požiūriu. Sąjunginiame parlamente aš dirbau Ekonominės reformos komitete. Mokslų akademijos, SSRS vyriausybės, SSRS Aukščiausiosios Tarybos parengtų reformų koncepcija, kurios pagrindą sudarė valstybinė-kapitalistinė monopolija ir evoliucinė-struktūrinė ekonomikos pertvarka, visaip buvo blokuojama RSFSR, kitų respublikų vadovybių bei radikalių jėgų. Reformos užstrigo politiniame tąsymesi, kovoje dėl valdžios, žlugdančiuose procesuose. Užtai Kinija sėkmingai realizavo ekonominį modelį, mūsų mokslininkų ir specialistų parengtą dėl SSRS.

1992 m. Kinijos BVP buvo mažesnis už mūsų, o dabar jie – pirmoji pasaulio ekonomika, jų BVP beveik šešis kartus viršija mūsiškį.

O kas, jūsų supratimu, pas mus buvo daroma ne taip po 1990-ųjų, po SSRS subyrėjimo? Juk nė viena pasaulio valstybė nebuvo grįžusi iš komunizmo į kapitalizmą. Ir niekas neturėjo recepto, kaip tai reikia daryti.

Prisiminkime, kas tada vyko. Liberalizacijos ir privatizacijos politika, pasirinkta Jelcinui ir jo laboratorijų vedėjų komandai atėjus į valdžią, iš pradžių buvo nukreipta į mūsų piliečių 70-ties metų santaupų konfiskavimą, o paskui – į pelningiausių žaliavinių aktyvų nusavinimą valdžiai artimiausių žmonių – mažumos – naudai, apiplėšiant daugumą. Šiandien jau aiškiai matosi, kad valdžios elito kova už nuosavybę buvo nukreipta prieš sąjunginę valstybę, tai vedė prie centro likvidavimo ir šalies sugriovimo. Jelcino reformos davė postūmį visuomenės susisluoksniavimui, valdininkiškos, parazituojančios gamtinių resursų, gamybos priemonių bei nacionalinių aktyvų monopolijos susikūrimui.

Tokia nuosavybės struktūra ir tipinis feodalinis visuomeninis-ekonominis modelis šaliai ir visuomenei nežada nieko gero, vien pačios valstybės degradaciją ir žlugimą. Aš manau, jog reikia, kad visuomenė įvertintų grobuoniškos privatizacijos rezultatus ir būtų atkurta valstybinė strateginių aktyvų nuosavybė. Tačiau ar dabartinė valdžia pajėgi vykdyti tokias esmines reformas, susijusias su privatizacijos rezultatų ir politikos peržiūrėjimu, su nuosavybės struktūros ir santykių keitimu, su mokesčių ir pinigų bei kredito sistemos keitimu, su esminiu nacionalinio pelno paskirstymo pertvarkymu?

Jūsų klausimas retorinis. Prieš kelerius metus Vladimiras Putinas tvirtai užtikrino, kad privatizacijos rezultatų peržiūrėjimo nebus. Durys tam uždarytos.

Ekonominė situacija šalyje kinta labai greitai ir atsakymus į šį klausimą duoda pats gyvenimas. SSRS buvo skelbiamas paskirstymo pagal darbą principas. Kapitalistinėse šalyse veikia paskirstymo pagal darbą ir kapitalą principas. O mūsų šalyje, panašu, veikia paskirstymo „pagal supratimą“ taisyklė. Ar gali efektyviai vystytis visuomenė, kurioje teisingumo principai yra pakirsti, o nedarbinės pajamos tapo gyvenimo norma? Kurioje karo ir darbo veteranai, pensininkai priversti pragyventi už kapeikas, o ne gyventi.

Ką konkrečiai jūs turite omenyje?

Imkime kad ir „Nornikelio“ kombinatą, kurio istorijoje, kaip vandens laše, atsispindi šalies likimas ir nusikalstamų 1990-ųjų reformų, nubrėžusių žlugdančios veiklos vektorių, esmė. Nesigilinsiu į tos apgavikiškos privatizacijos detales, apie ją daug rašyta. Bet pažiūrėkite į laisvai prieinamas šio giganto 2014–2015 metų finansines ataskaitas. Vieno oligarcho dividendai sudaro apie 40 milijardų rublių. Tai – du kartus daugiau, nei „Nornikelis“ atskaičiuoja mokesčių į valstybės biudžetą, ir 100 tūkstančių kartų daugiau nei pensijos buvusiems kombinato darbuotojams. Kodėl pelnas, sukuriamas iš iškasenų – nacionalinio turto – vertės, skirstomas taip neteisingai?

O dabar pažiūrėkite į federalinio biudžeto pajamas, gaunamas iš ūkinės-finansinės kompanijų su vyraujančia valstybine turto dalimi – „Rosneft“ ir „Gazprom“, – veiklos. 2015 metais visos biudžeto pajamos iš dividendų sudarė 247,3 mlrd. rublių, o šiems metams jų suplanuota 140,5 milijardo. Be to, vadinamasis EBITDA (pelnas iki mokesčių, procentų, amortizacinių sąnaudų atskaičiavimo) kompanijoje „Rosneft“ buvo lygus 1,2 trilijono rublių, o „Gazprome“ – daugiau nei 2 trilijonai rublių. Jeigu valstybinių kompanijų dividendų politika būtų tokia pati kaip privačiame „Nornikel“, tai vien tik „Rosneft“ ir „Gazprom“ į valstybės biudžetą pervestų apie 1,5 trilijono rublių. O ponas Medvedevas negali surasti 200 mlrd. pensijoms indeksuoti. Aiškumo dėlei: „Nornikel“ 2014-aisiais dividendų pervedė 226,7 mlrd. rublių (84 proc. EBITDA), o kriziniais 2015-aisiais – 135,6 mlrd. (50 proc. EBITDA). Akivaizdu, kieno naudai skirstomi pelnai iš žaliavų eksporto.

Šie skaičiai glumina. Ar prezidentas ir vyriausybė to nežino? Tai juk apiplėšimas vidury dienos.

Visa tai yra susiję su klausimu, kaip efektyviai valdžia valdo šalies turtus ir valstybinius aktyvus. Kokie jos prioritetai? Vieniems – pensininkams – „pinigų nėra, bet jūs laikykitės“, mokytojams: „nepatinka – pereikite į verslą“.

O saviškiams – viskas. Tai ir yra atsakymas į klausimą (taip pat ir Vakarų ekonomistų bei politikų), kodėl žmonės pasakiškai turtingoje Rusijoje gyvena daug blogiau nei kitose šalyse. Štai, pavyzdžiui, paimkime vieną iš pagrindinių ekonomikos rodiklių – BVP vienam gyventojui praėjusiais metais (TVF duomenimis). Rusijoje jis mažesnis nei Suomijoje 4,6 karto, nei Ispanijoje – 2,9 karto, nei Kipre – 2,5 karto. Prieš mus Estija, Lietuva, Latvija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Lenkija, Kroatija, Kazachstanas. Mes už Europos Sąjungą pagal šį rodiklį esame neturtingesni 3,5 karto. Tokia pati istorija ir su pensijomis – jos vidutiniškai mažesnės net nei neturtingose Serbijoje ir Juodkalnijoje. Bet ar rusai kvailesni už kitus? Problema glūdi mūsų valdžios vykdomo ekonomikos valdymo nekompetentingume, iki šiol neregėtoje korupcijoje ir iškraipymuose nustatant nacionalinius prioritetus.

Be to, RBC duomenimis, Rusijos valdininkų atlyginimai yra 30 proc. didesni nei dirbančių ekonomikoje. Niekur pasaulyje nėra tokių proporcijų. Rusijos statistikos komiteto duomenimis, vidutinė valstybės tarnautojo alga 2015 m. buvo 111 tūkstančių rublių per mėnesį, o vyriausybės aparate – 232 tūkstančiai.

O kaip galima pakeisti tą ydingą sistemą, kurioje valstybinės korporacijos maitina ne liaudį, o vieną kitą dešimtį žmonių?

Yra tik vienas būdas – skaidrumas, atskaitingumas, svarbiausių rodiklių sistema ir valdininkų kaita. Pats svarbiausias rodiklis valstybinėms kompanijoms – tai dividendų, nukreipiamų į valstybės biudžetą, suma. Jei tu neuždirbi valstybei, tai tau ne vieta vadovaujančiose pareigose. Esu tvirtai įsitikinęs, kad vadovavimas valstybinėms kompanijoms turi būti pavedamas profesionaliems vadybininkams konkurso būdu. O ne tiems, kurie yra arčiau sosto.

Dūma privalo parengti ir priimti specialų įstatymą. Juk akivaizdu, kad federalinės ir regioninės reikšmės valstybinė nuosavybė šiandien ne valdoma, o grobstoma. Tam tikslui Federacijos subjektuose kuriamos įvairios ministerijos, agentūros, plėtros korporacijos.

O kaip dirba eilinės kompanijos, kurios neturi pranašumų būti valdžios draugais?

Neįtikėtinai smarkiai girgždėdamos. Dažnai valdininkai viską paverčia absurdu. Pavyzdžiui, kad gautum pažymą, jog įmonės teritorijoje nėra istorinio ar kultūrinio paveldo objektų (Sibiro taigoje!), jie verčia sudaryti sutartį, pasamdyti kasinėjimus vykdančią kompaniją ir sumokėti milijonus rublių. Ir tai – ne vienintelis pavyzdys.

Verslo aplinkoje šį valdininkų savavaliavimą vadina administracine renta, kuri sunkia našta slegia investicinį patrauklumą ir trukdo pritraukti finansavimą. O negalėjimas gauti finansavimo smulkiam ir vidutiniam verslui – atskiro pokalbio tema. Bet kuris nepriklausomas vidutinio lygio verslininkas patvirtins, kad valstybė ne tik kad nepalaiko investicinės veiklos, bet ir visaip trukdo jos plėtrai. Užtai savo monopolijas (monstrus) su malonumu naudoja kaip melžiamas karves. Čia suinteresuotumas, kaip žinoma, abipusis.

Kalbėjosi Ala Jarošinskaja.

Nuotrauka iš asmeninio V. Nikolaičiuko archyvo.

Išversta iš http://www.rosbalt.ru/russia/2016/08/30/1545610.html?


Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras