Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Žvilgsnis į Orientą
 
  Žvilgsnis į Orientą. Lapkričio mėnesio Azijos regiono politinių aktualijų apžvalga (I)

Irmantas Pečiūra, Azijos politikos ekspertas
2016 12 05

Tolimieji Rytai ir Pietryčių Azija

Lapkričio 8 d. JAV piliečiai išrinko savo 45-ąjį prezidentą. Juo, daugelio nuostabai, įveikęs Demokratų partijos kandidatę H. Clinton, tapo skandalingasis respublikonų atstovas D. Trumpas. Nors iš pradžių daugelis politikos apžvalgininkų D. Trumpo šansus laimėti vertino gan skeptiškai ar net su ironiška šypsena, rinkimų kampanijai įsibėgėjus, jų baigtį prognozuoti darėsi vis sudėtingiau. Neapibrėžtumo jausmą dar labiau sustiprino didžiausias šių metų siurprizas – Brexit, tačiau ir po jo daugelis, mintyse kartodami senovės graikų mąstytojo Herakleito sentenciją, vylėsi, kad negalima du kartus įbristi į tą pačią upę. O, pasirodo, galima. Mažiausiai du kartus per metus.

Skirtingai nei tiesioginė jo oponentė, pasisakiusi už Baracko Obamos administracijos vykdytos užsienio politikos tradicijos tęstinumą, D. Trumpas rinkėjams pasiūlė visiškai kitokią JAV užsienio politikos įgyvendinimo viziją. Vadovaujantis ja, tarptautinėje arenoje JAV turėtų atsigręžti į savo nacionalinius interesus (angl. America First principas), kurie turėtų būti grindžiami pragmatiniais santykiais su kitomis valstybėmis. Kitaip tariant, vienijanti valstybių tapatybė, liberali ideologija ar grėsmių suvokimas nebėra užtektina sąlyga siekiant JAV saugumo garantijų. Anot D. Trumpo, JAV ne(be)privalo būti pasaulio policininku, nes santykinė šio vaidmens nauda neatsveria valstybės patiriamų kaštų.

Vadovaujantis plačiai žinomos hegemoninio stabilumo teorijos nuostatomis, tokie argumentai reiškia ne ką kita kaip JAV hegemonijos saulėlydį. Šiuos simptomus dar labiau sustiprina tai, kad D. Trumpo argumentus palaiko ir didesnioji dalis amerikiečių, taip aiškiai parodydami, jog jie pavargo nuo esamos lyderystės naštos. Tai kelia daug problemų svarstant tolimesnes pasaulio tvarkos (angl. World Order) raidos perspektyvas, tačiau tai jau kito pobūdžio klausimas. Žvelgiant iš praktinės perspektyvos, kol kas sunku pasakyti, ar šie D. Trumpo teiginiai buvo tik jo rinkiminės kampanijos, skirtos vidaus vartojimui, dalis, ar mes išties tampame besikeičiančio JAV vaidmens tarptautinėje arenoje liudininkais. Aišku viena: tokia D. Trumpo rinkiminė retorika privertė kaip reikiant sunerimti strateginius JAV sąjungininkus ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.

Azijos valstybės, tokios kaip Japonija, Pietų Korėja, Indija ar atskiros Pietryčių Azijos regiono šalys, tradiciškai siejančios savo saugumą ir ekonominę gerovę su JAV vaidmeniu Azijos–Ramiojo vandenyno regione, taip pat nėra išimtis. Vos tik paskelbus JAV prezidento rinkimų rezultatus, Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe buvo pirmasis iš pasaulio lyderių, inicijavęs susitikimą su išrinktuoju Amerikos prezidentu. Manoma, kad pagrindinis lapkričio 17 d. Niujorke įvykusio susitikimo tikslas buvo aptarti prieštaringus D. Trumpo pasisakymus dėl JAV ir Japonijos karinio aljanso ateities ir įsitikinti, jog tolimesni šių valstybių santykiai bus grindžiami abipusio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo principais.

Per savo rinkimų kampaniją D. Trumpas ne kartą minėjo, kad Japonija ir Pietų Korėja turėtų įnešti svaresnį indėlį į savo šalių gynybą ir jose dislokuotų JAV karinių dalinių išlaikymą. Maža to, išrinktasis JAV prezidentas yra minėjęs, kad jei šios šalys nepadidins finansavimo, JAV kariniai daliniai gali būti atšaukti, abiem šalims suteikiant galimybę savarankiškai plėtoti savo branduolinį arsenalą ir taip atremti regionines grėsmes, kylančias iš Kinijos ir nenuspėjamos Šiaurės Korėjos. Vien per 2016 m. kaimyninė Šiaurės Korėja atliko 2 branduolinius bandymus ir daugiau nei 22 balistinių raketų testus. Nepamirškime ir netoliese esančios Kinijos, kuri su savo didėjančiu kariniu potencialu ima vis drąsiau šeimininkauti Rytų ir Pietų Kinijos jūrose.

Jei šie D. Trumpo žodžiai virstų kūnu, būtų nutraukta ilgiau nei keturis dešimtmečius JAV įgyvendintos branduolinių ginklų neplatinimo politikos tradicija. Vadovaudamosi Branduolinių ginklų neplatinimo sutarties (angl. Treaty on the Non-Proliferation of Nuclear Weapons) nuostatomis Japonija ir Pietų Korėja yra įsipareigojusios neįsigyti ir savarankiškai nesigaminti branduolinių ginklų. Ir tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl šioms valstybėms reikalinga JAV karinė parama.

Vertėtų paminėti ir tai, kad Japonijos ir Pietų Korėjos diplomatiniai santykiai, ypač šių šalių bendradarbiavimas saugumo srityje, dėl istorinių nuoskaudų viena kitos atžvilgiu niekuomet nebuvo artimas. Dėl šios priežasties, JAV, siekdamos optimizuoti savo karines išlaidas, ilgą laiką moderavo konfliktines situacijas, kylančias tarp šių dviejų valstybių. Vis dėlto neapibrėžtumo akivaizdoje Pietų Korėja ir Japonija lapkričio 23 d. pasiekė istorinį susitarimą dėl tiesioginio dalijimosi karinės žvalgybos informacija, nepasitelkiant JAV kaip tarpininkių. Šis susitarimas laikomas glaudžiausiu abiejų valstybių bendradarbiavimo saugumo srityje pavyzdžiu nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Be abejo, tuo nėra patenkinta Kinija, kuri dažnai išnaudodavo šių valstybių tarpusavio kivirčus, siekdama atsverti JAV įtaką ir tapti dominuojančia galia regione.

Apibendrinant minėtus įvykius reikia pasakyti, kad vargu ar iš Sh. Abe ir D. Trumpo susitikimo būtų galima daryti toli siekiančias išvadas apie tolimesnę JAV užsienio politikos strategiją Tolimuosiuose Rytuose. Panašu, jog šiuo simboliniu vizitu Japonijos ministras pirmininkas norėjo priminti ar – gal labiau tiktų sakyti – diplomatiškai apšviesti naujai išrinktąjį Amerikos prezidentą apie Azijos politikos subtilybes, kurios yra kiek sudėtingesnės nei simplifikuoti „racionalistiniai“ D. Trumpo naudos ir kaštų skaičiavimai. Vis dėlto šis Japonijos ir Pietų Korėjos susitarimas dėl dalijimosi karinės žvalgybos informacija leidžia daryti prielaidą, kad šio regiono valstybės D. Trumpo rinkiminę retoriką vertina išties rimtai. Šį susitarimą galima laikyti ir tam tikru D. Trumpo laimėjimu, nes vargu ar toks būtų pasiektas, jei ne beveik šizofreniška jo retorika.

Be naujojo Amerikos prezidento rinkiminės retorikos refleksijos nebuvo apseita ir lapkričio 19–20 d. Peru įvykusiame APEC (angl. Asia-Pacific Economic Cooperation) valstybių aukščiausio lygio susitikime, kurio ašimi, be jokios abejonės, tapo diskusija dėl tolimesnės Ramiojo vandenyno laisvosios prekybos sutarties (angl. Trans-Pacific Partnership Free Trade Agreement; TPP) ateities. Šį susitarimą, kurį šių metų vasario 4 d. pasirašė JAV ir dar 11 Azijos–Ramiojo vandenyno pakrantės valstybių (sic! Kinija į jį nebuvo įtraukta), per visą savo rinkiminę kampaniją nuosekliai ir aršiai kritikavo D. Trumpas, teigdamas, kad šis susitarimas „yra mirtinas smūgis JAV gamintojams ir darbininkams“.

Nors susitikime dalyvavęs paskutines savo dienas Baltuosiuose rūmuose skaičiuojantis dabartinis JAV prezidentas B. Obama siekė nuraminti forumo dalyvius, šiuo metu vyraujantis neapibrėžtumas neišvengiamai ima viršų. Susitikime Japonijos ministras pirmininkas Sh. Abe išreiškė apmaudą, kad „be JAV šis laisvosios prekybos susitarimas neturi jokios prasmės“, o Australijos (kuri taip pat yra susitarimo dalyvė) prekybos ministras Stevenas Ciobo netgi užsiminė, jog šalis gali ieškoti kitų alternatyvų minėtajam susitarimui.

O alternatyvų išties yra. Viena jų – tai Kinijos inicijuotas Visapusiškos regioninės ekonominės partnerystės (angl. Regional Comprehensive Economic Partnership; RCEP) projektas, kuris apimtų daugelį dabartinių Ramiojo vandenyno laisvosios prekybos susitarimo valstybių. Jeigu Kinijai pavyktų įgyvendinti šį projektą, prie kurio gali prisijungti ir Australija, Japonija ar Filipinai (naujai išrinktasis šios šalies prezidentas R. Duterte ėmėsi kardinaliai keisti valstybės geopolitinę orientaciją, akivaizdžiai reikšdamas antipatiją JAV), ji neišvengiamai dar labiau sustiprintų savo pozicijas regione, o ateityje šis blokas galėtų apimti ir vis didesnę laisvosios prekybos zoną, įtraukdamas ir kitų regionų valstybes, pavyzdžiui, Pietų Amerikos šalis, su kuriomis Kinijos bendradarbiavimas tampa vis aktyvesnis. Apie geopolitinį tokių susitarimų kontekstą ir jų reikšmę valstybių galios dinamikai tikriausiai nė neverta kalbėti, tačiau atrodo, kad D. Trumpas, net ir susidarius tokioms aplinkybėms, nėra pasirengęs išsižadėti savo teiginių. Iškart po APEC susitikimo lapkričio 21 d. pateikęs savo 100 pirmųjų dienų Ovaliajame kabinete planą, naujai išrinktasis JAV prezidentas nurodė, kad Ramiojo vandenyno laisvosios prekybos sutarties atšaukimas yra vienas svarbiausių jo prioritetų.

Akivaizdu, kad D. Trumpas yra pasiryžęs atgaivinti izoliacionistinę Amerikos gyvavimo tradiciją su aiškiai išreikštais ekonominio nacionalizmo elementais. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, anokia čia bėda – kiekviena valstybė gali pasirinkti jai tinkamiausią išlikimo strategiją, tačiau vertinat struktūriniu-sisteminiu požiūriu toks staigus JAV užsienio politikos kurso posūkis, nusigręžiant nuo tradiciškai jų dominuojamų erdvių ir idėjų, gali lemti geopolitinių vakuumų atsiradimą, o juos netrukus užpildytų alternatyvūs geopolitinės traukos centrai, visų pirma Kinija ir Rusija. Pačios JAV sukūrė struktūrą, subordinuotą jų dominavimui, tačiau laikui bėgant ši struktūra ėmė jas slėgti. Tarptautinėje arenoje randantis vis daugiau galios centrų, susikurtos išimtys ėmė nustoti galiojusios, o „žaidimas“, pagrįstas bendromis taisyklėmis, nėra toks naudingas, vertinant santykinio naudingumo požiūriu. Kai kuriuo atžvilgiu šis JAV užsienio politikos tradicijos posūkis atrodo natūralus ir determinuotas, tačiau kartu šis procesas dėl jį gaubiančios nežinomybės ir neapibrėžtumo atrodo išties grėsmingai. Kaip visa tai paveiks Azijos regioną, pamatysime netolimoje ateityje.

Nors JAV prezidento rinkimų implikacijos Azijos regiono saugumui buvo vienas plačiausiai viešajame diskurse reflektuojamų klausimų, lapkritį Tolimuosiuose Rytuose įvyko ir kitų svarbių politinių įvykių, kuriuos būtina bent trumpai paminėti. Vienas jų – masiniai protestai Pietų Korėjoje. Protestai įsiplieskė kilus politiniam skandalui, kai buvo paviešinta informacija apie dabartinės šalies prezidentės Park Geun-hye nusikalstamus ryšius su sena drauge Choi Soon-sil. Prokurorai pateikė įtarimų, kad prezidentės draugė buvo įsitraukusi į įvairias finansinių nusikaltimų schemas, iš kurių asmeniškai pelnėsi, o šalies prezidentė jai teikė konfidencialią informaciją. Ši žinia kaip reikiant įsiutino Pietų Korėjos piliečius, milijoninė jų armija, susirinkusi sostinės Seulo aikštėse, jau beveik savaitę reikalauja prezidentės atsistatydinimo. Kol prezidentė turi teisinę neliečiamybę, jai negali būti pateikti oficialūs kaltinimai. Vis dėlto nors Park Geun-hye jau mažiausiai keletą kartų viešai visų atsiprašė dėl to, kad galbūt „supainiojo viešuosius ir privačius interesus“, panašu, kad to tikrai nepakaks. Opozicinės partijos šalies parlamente jau inicijuoja apkaltos prezidentei procesą, kuris turėtų įvykti gruodžio 9 dieną. Šį opozicinių partijų sprendimą palaiko ir valdantieji, raginantys šalies prezidentę garbingai atsistatydinti, o ne būti atstatydintai. Atrodo, kad įvykiai ir krypsta šio scenarijaus linkme: lapkričio 29 d. savo kalboje šalies vadovė pagaliau patvirtino, kad yra „pasirengusi atsistatydinti, kai tik įstatymų leidėjai parengs priemones perduoti valdžią“. Akivaizdu, kad ši istorija neišvengiamai turės tęsinį – apie jį kitoje apžvalgoje.

O užbaigiant Tolimųjų Rytų regiono apžvalgą norėtųsi paminėti ir Lietuvai aktualų įvykį. Lapkričio 5 d. Latvijoje įvyko 16+1 valstybių formato, kurį sudaro 16 Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybių bei Kinija, susitikimas. Vadinamoji 16+1 bendradarbiavimo platforma (angl.16+1 Cooperation between China and Central and Eastern European Countries) Kinijos iniciatyva buvo įkurta dar 2012 m., arba pačiose grandiozinio Kinijos projekto „Viena juosta – vienas kelias“ (angl. One Belt – One Road) pristatymo išvakarėse. Ne paslaptis, kad svarbiausias Kinijos tikslas šiame bendradarbiavime yra sudaryti pozityvų šalies įvaizdį Vidurio ir Rytų Europos regione („minkštosios“ galios priemonėmis) ir su regiono valstybėmis ieškoti bendrų ekonominių interesų sąlyčio taškų siekiant Kinijos infrastruktūros plėtros projekto įgyvendinimo. Maža to, visai nesunku suprasti, kodėl šis regionas Kinijai toks svarbus: jis yra tarpinė stotelė, skirianti Kiniją nuo Vakarų Europos. Dėl šios priežasties Kinijai aktualu pasinaudoti regiono valstybių infrastruktūra – keliais, uostais, geležinkeliais ir juos plėtoti, siekiant sukurti integruotą, intermodalią prekybos sistemą.

Šiam klausimui ir buvo paskirta visa susitikimo, vykusio Rygoje, darbotvarkė. Susitikime buvo priimta vadinamoji Rygos deklaracija, kuria regiono valstybės ir Kinija deklaravo siekį stiprinti šalių bendradarbiavimą plėtojant uostus, transporto koridorius ir jų susisiekimo mazgus. Siekiant šių tikslų buvo oficialiai įsteigtas 16+1 valstybių investicinis fondas bendriems Vidurio ir Rytų Europos valstybių ir Kinijos projektams finansuoti.

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad Lietuva šiuo klausimu neturi jokios konceptualios vizijos. Nė viename Lietuvos ilgalaikės ar vidutinės trukmės strateginio planavimo dokumente šie klausimai nėra reflektuojami. Maža to, nors pasitaiko epizodiškų ir padrikų politikų pasisakymų, ta pati situacija ir dabartinių Lietuvos parlamentinių partijų programose bei apskritai visoje Lietuvos viešojoje erdvėje per se. Dėl menko informuotumo 16+1 valstybių bendradarbiavimo formatas dažnai suvokiamas kaip Kinijos aukso gysla, kuri yra gėris savaime. „Tiesioginės užsienio investicijos“, „infrastruktūros plėtra“, „naujos eksporto rinkos Rytuose“ – tai išties gražūs žodžiai, kuriuos ypač mėgsta pabrėžti šalies politikai. Nors Lietuva (geo)strateginiu požiūriu turi savo stiprybių, pavyzdžiui, Klaipėdos jūrų uostą, kokybiškas automagistrales, be nuoseklios strategijos ir aktyvesnio bendradarbiavimo su kaimyninėmis šalimis (Latvija, Estija, Lenkija) gali likti šio projekto užribyje.


Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras