|
Šventės ir nerimas dėl saugumo
Viktoras Denisenko 2017 01 02
Žiemos šventės turi ramybės, visos šeimos
švenčių aureolę. Neatsitiktinai mes neretai linkime ne tik laimingų, bet ir
ramių Kalėdų ir Naujųjų metų. Tačiau aktualūs įvykiai verčia rimtai nerimauti
dėl kalėdinių ir naujametinių švenčių ramybės. Žinoma, šis nerimas labiau
atspindi bendrą geopolitinę situaciją, kuri pastaruoju metu susiformavo
pasaulyje. Akivaizdžiai didėja teroristinių išpuolių grėsmė. Tai vyksta ne tik
tradiciškai neramiuose Žemės kampeliuose, bet ir valstybėse, kur anksčiau toks
pavojus buvo vertinamas kaip menkas.
Prieškalėdinė savaitė buvo iš tikrųjų nerami.
Ją sudrebino net keli rimti teroro aktai (ir keli mažiau pastebėti išpuoliai).
Šių išpuolių sąrašą savo publikacijoje pateikė portalas Newsru.com.
Pirmiausia reikėtų prisiminti Rusijos
ambasadoriaus Andrejaus Karlovo nužudymą Ankaroje. Šiam išpuoliui būdingos
kelios šokiruojančios aplinkybės. Faktiškai šis teroro aktas įvykdytas prieš
kameras, o jo vykdytojas pasirodė esąs realus Turkijos jėgos struktūrų
atstovas, nusprendęs, pasak jo pareiškimo po lemtingų šūvių į ambasadorių, taip
atkeršyti už Rusijos veiksmus bombarduojant Alepo miestą Sirijoje. Dėl rusų
aviacijos antskrydžių šiame mieste žuvo nemažai civilių žmonių.
Išpuolio vykdytojas elgėsi sąmoningai, išoriškai
nebuvo panašus į tipišką islamistą fanatiką, nors psichologiškai jį galima
priskirti prie teroristo mirtininko tipo (nužudęs ambasadorių nebandė
pasišalinti, akivaizdžiai nesitikėjo ištrūkti ir buvo pasirengęs mirti).
Be to, kad ambasadoriaus nužudymas yra rimtas
Ženevos konvencijos pažeidimas, šis teroro išpuolis turėtų neraminti ir dar dėl
vienos priežasties. Jis rodo, kad teroristų atstovai yra pasirengę tikslingai
medžioti atskirų valstybių piliečius ar/ir oficialius atstovus, taip siekdami
keršyti vienai ar kitai valstybei už jos veiksmus tarptautinėje arenoje.
Žinoma, tokia taktika nėra nauja. Faktiškai ją jau pademonstravo Islamo
valstybė, kai keršydama už savo pozicijų bombardavimą Sirijoje praeitų metų
rudenį susprogdino virš Egipto lėktuvą su rusų turistais.
Be to, tokią pat taktiką naudojo ir palestiniečių teroristai, kai 1976 metais
užgrobė Air France lėktuvą ir nutupdę jį Ugandoje dalį keleivių paleido, pasilikdami
įkaitais tik Izraelio piliečius.
Kitas garsus teroro aktas, sutapęs pagal laiką
su Rusijos ambasadoriaus nužudymu, išpuolis per kalėdinę mugę Berlyne.
Kalbama, kad teroro išpuoliai Ankaroje ir Vokietijos sostinėje galėjo būti
suderinti, tačiau kol kas jokių rimtesnių šios versijos įrodymų nėra. Net
atvirkščiai remiantis žinomais faktais greičiau galima kalbėti apie
atsitiktinumą.
Svarbu paminėti, kad teroro išpuolis Berlyne vyko pagal
prancūzišką scenarijų: iš esmės jis atkartojo kruviną teroro išpuolį Nicoje
šių metų vasarą.
Kaip ir tada, teroro išpuolio vykdytojas Berlyne sunkvežimiu įsirėžė į minią
siekdamas sutraiškyti kuo daugiau žmonių. Vokietijoje pavyko išvengti itin
didelio aukų skaičiaus (tai nemenkina šios tragedijos), tačiau nepavyko iš
karto sulaikyti nusikaltimo vykdytojo. Pirmiausia buvo pranešta, kad įtariamasis
areštuotas, bet vėliau paaiškėjo, jog policija suklydo. Po kelių dienų
įtariamasis išpuolio vykdytojas, iš Tuniso kilęs Anisas Amris žuvo Milane,
įsivėlęs į susišaudymą su policija.
Nicoje teroristas pasinaudojo nacionaline
švente Bastilijos paėmimo diena. Berlyno išpuolio organizatoriaus taikiniu
tapo Kalėdų mugė. Tai leido atsirasti įvairioms interpretacijoms, kurių esmė
išpuolio laikas ir objektas pasirinkti neatsitiktinai. Išpuolis Kalėdų
kontekste puikiausiai telpa į civilizacijų susidūrimo teorijos rėmus ir skatina
dar daugiau baimių, susijusių su vadinamuoju islamišku terorizmu.
Čia iš esmės buvo aprašyti tik du labiausiai nušviesti
pastarojo meto teroro išpuoliai, tačiau panašiu laikotarpiu įvairiuose pasaulio
kraštuose įvyko ir daugiau teroristinių atakų. Gruodžio 17 dieną šūviai aidėjo
Čečėnijos sostinėje Grozne, teigiama, kad atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė
Islamo valstybė. Gruodžio 18 dieną Jordanijoje su Islamo valstybe siejamas
teroristas paėmė įkaitais užsienio turistus, per išlaisvinimo operaciją žuvo 10
žmonių, tarp jų turistė iš Kanados; tą pačią dieną du teroro aktai, nukreipti
prieš kariuomenę, įvyko Jemene, per juos žuvo beveik 100 žmonių. Gruodžio 19
dieną įvykdytas išpuolis Islamo centre Ciuriche (nukentėjo trys centro
lankytojai). Suprantama, kad tokia išpuolių gausa verčia nerimauti ir užduoti
klausimą kur gali būti įvykdyti nauji teroro aktai?
Tai, kad esminis teroro išpuolių tikslas pasėti
baimę, nėra naujiena. Vykdydamos teroro
aktus teroristinės organizacijos taip pat demonstruoja savo galią, parodo, kad specialiosios
tarnybos yra nepajėgios užtikrinti saugumo, kontroliuoti situacijos. Be to,
teroro išpuoliai šventiniu laikotarpiu ypatingas reiškinys. Toks išpuolis
leidžia pasiekti didesnį psichologinį efektą, nes šventinę nuotaiką keičia
skausmas ir baimė.
Kita esminė problema teroristų kilmė ir
motyvai, jų identifikavimas. Verta pažymėti, kad didžioji dauguma šiame
straipsnyje paminėtų išpuolių vienaip arba kitaip yra siejami su Islamo
valstybe. Tačiau tai galima vertinti kaip gana patogų sąmoningą ar nesąmoningą
supaprastinimą. Panašu, kad šiandien Islamo valstybės organizacija tampa
atsakinga už visus teroro aktus, kaip kad ne taip seniai už bet kokį teroro
aktą pasaulyje automatiškai tapdavo atsakinga Al Qaeda. Todėl susidaro
iliuzija, jog užtenka sunaikinti Islamo valstybę, ir teroro pavojus pasaulyje
sumažės. Iš dalies tai tiesa terorizmo taktika yra vienas iš esminių Islamo
valstybės veiksmų būdų. Tačiau net jeigu Islamo valstybė neegzistuotų,
negalima teigti, kad visi šiame straipsnyje paminėti teroro išpuoliai nebūtų buvę
įvykdyti.
Pirmiausia atsakomybę už Rusijos ambasadoriaus nužudymą
Ankaroje prisiėmė Sirijos kovotojai iš Jaish al-Fatah
organizacijos, neturinčios ryšių su Islamo valstybe.
Kaip minėta, šis išpuolis nėra susijęs su radikaliuoju islamizmu, tai, kaip
deklaruojama, tiesioginis kerštas už taikių gyventojų bombardavimą Alepo
mieste.
Taip pat nėra aiškių ir svarių įrodymų, kad įtariamasis
teroro išpuolio Berlyne vykdytojas yra tiesiogiai susijęs su Islamo valstybe.
Tiesa, Vokietijos specialiosios tarnybos turėjo tokių įtarimų, tačiau, kaip jau
minėjome, tai nėra nustatyta.
Todėl galima ir tokia versija A. Amris galėjo tiesiog pasinaudoti Nicos
išpuolio modeliu, o esminis jo motyvas galėjo būti ne religinis, o tiesiog
kerštas už tai, kad Vokietija nenori suteikti jam leidimo gyventi šalyje. Tokiu
atveju kalba būtų apie teroristą vienišių, kuris tik kopijuoja Islamo
valstybės išpuolių stilistiką ir gali tiek pritarti šios organizacijos ideologijai,
tiek turėti savų motyvų nusikaltimui.
Teroristai vienišiai tampa nauju galvos skausmu
specialiosioms tarnyboms, nes juos labai sunku susekti (planuodami išpuolius
jie veikia vieni, nesidalija informacija su pašaliniais, neišsiduoda). Be to,
motyvu teroro išpuoliui įvykdyti gali tapti ne įsitikinimai, o tokio žmogaus
psichikos sutrikimas, paveiktas bendro informacinio fono. Tokiu atveju
šventinis laikotarpis irgi tampa padidintos rizikos veiksniu, nes būtent per
šventes gali paūmėti tam tikri psichikos sutrikimai ar neurozės. Pavyzdžiui,
pastebima, kad per šventes itin sunku būna depresija sergantiems asmenims, nes
tokiu metu paryškėja vienatvės ir socialinės izoliacijos jausmas.
Dėl visų šių priežasčių šventinis laikotarpis
iš tikrųjų yra gana neramus. Tačiau esminė bėda ta, kad šventės pasibaigs, o teroro
pavojus tiek Europoje, tiek plačiau pasaulyje, ko gero, nesumažės. Bent jau
kol kas ypač žiūrint į aktualią geopolitinę situaciją, neišspręstą Sirijos
konfliktą ir nesunaikintą Islamo valstybės organizaciją.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |