Žiemos šventės turi ramybės, visos šeimos švenčių aureolę. Neatsitiktinai mes neretai linkime ne tik laimingų, bet ir ramių Kalėdų ir Naujųjų metų. Tačiau aktualūs įvykiai verčia rimtai nerimauti dėl kalėdinių ir naujametinių švenčių ramybės. Žinoma, šis nerimas labiau atspindi bendrą geopolitinę situaciją, kuri pastaruoju metu susiformavo pasaulyje. Akivaizdžiai didėja teroristinių išpuolių grėsmė. Tai vyksta ne tik tradiciškai neramiuose Žemės kampeliuose, bet ir valstybėse, kur anksčiau toks pavojus buvo vertinamas kaip menkas.

Prieškalėdinė savaitė buvo iš tikrųjų nerami. Ją sudrebino net keli rimti teroro aktai (ir keli mažiau pastebėti išpuoliai). Šių išpuolių sąrašą savo publikacijoje pateikė portalas Newsru.com.

Pirmiausia reikėtų prisiminti Rusijos ambasadoriaus Andrejaus Karlovo nužudymą Ankaroje. Šiam išpuoliui būdingos kelios šokiruojančios aplinkybės. Faktiškai šis teroro aktas įvykdytas prieš kameras, o jo vykdytojas pasirodė esąs realus Turkijos jėgos struktūrų atstovas, nusprendęs, pasak jo pareiškimo po lemtingų šūvių į ambasadorių, taip atkeršyti už Rusijos veiksmus bombarduojant Alepo miestą Sirijoje. Dėl rusų aviacijos antskrydžių šiame mieste žuvo nemažai civilių žmonių.

Išpuolio vykdytojas elgėsi sąmoningai, išoriškai nebuvo panašus į tipišką islamistą fanatiką, nors psichologiškai jį galima priskirti prie teroristo mirtininko tipo (nužudęs ambasadorių nebandė pasišalinti, akivaizdžiai nesitikėjo ištrūkti ir buvo pasirengęs mirti).

Be to, kad ambasadoriaus nužudymas yra rimtas Ženevos konvencijos pažeidimas, šis teroro išpuolis turėtų neraminti ir dar dėl vienos priežasties. Jis rodo, kad teroristų atstovai yra pasirengę tikslingai medžioti atskirų valstybių piliečius ar/ir oficialius atstovus, taip siekdami keršyti vienai ar kitai valstybei už jos veiksmus tarptautinėje arenoje.

Žinoma, tokia taktika nėra nauja. Faktiškai ją jau pademonstravo „Islamo valstybė“, kai keršydama už savo pozicijų bombardavimą Sirijoje praeitų metų rudenį susprogdino virš Egipto lėktuvą su rusų turistais. Be to, tokią pat taktiką naudojo ir palestiniečių teroristai, kai 1976 metais užgrobė „Air France“ lėktuvą ir nutupdę jį Ugandoje dalį keleivių paleido, pasilikdami įkaitais tik Izraelio piliečius.

Kitas garsus teroro aktas, sutapęs pagal laiką su Rusijos ambasadoriaus nužudymu, – išpuolis per kalėdinę mugę Berlyne. Kalbama, kad teroro išpuoliai Ankaroje ir Vokietijos sostinėje galėjo būti suderinti, tačiau kol kas jokių rimtesnių šios versijos įrodymų nėra. Net atvirkščiai – remiantis žinomais faktais greičiau galima kalbėti apie atsitiktinumą.

Svarbu paminėti, kad teroro išpuolis Berlyne vyko pagal „prancūzišką“ scenarijų: iš esmės jis atkartojo kruviną teroro išpuolį Nicoje šių metų vasarą. Kaip ir tada, teroro išpuolio vykdytojas Berlyne sunkvežimiu įsirėžė į minią siekdamas sutraiškyti kuo daugiau žmonių. Vokietijoje pavyko išvengti itin didelio aukų skaičiaus (tai nemenkina šios tragedijos), tačiau nepavyko iš karto sulaikyti nusikaltimo vykdytojo. Pirmiausia buvo pranešta, kad įtariamasis areštuotas, bet vėliau paaiškėjo, jog policija suklydo. Po kelių dienų įtariamasis išpuolio vykdytojas, iš Tuniso kilęs Anisas Amris žuvo Milane, įsivėlęs į susišaudymą su policija.

Nicoje teroristas pasinaudojo nacionaline švente – Bastilijos paėmimo diena. Berlyno išpuolio organizatoriaus taikiniu tapo Kalėdų mugė. Tai leido atsirasti įvairioms interpretacijoms, kurių esmė – išpuolio laikas ir objektas pasirinkti neatsitiktinai. Išpuolis Kalėdų kontekste puikiausiai telpa į civilizacijų susidūrimo teorijos rėmus ir skatina dar daugiau baimių, susijusių su vadinamuoju islamišku terorizmu.

Čia iš esmės buvo aprašyti tik du labiausiai nušviesti pastarojo meto teroro išpuoliai, tačiau panašiu laikotarpiu įvairiuose pasaulio kraštuose įvyko ir daugiau teroristinių atakų. Gruodžio 17 dieną šūviai aidėjo Čečėnijos sostinėje Grozne, teigiama, kad atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė „Islamo valstybė“. Gruodžio 18 dieną Jordanijoje su „Islamo valstybe“ siejamas teroristas paėmė įkaitais užsienio turistus, per išlaisvinimo operaciją žuvo 10 žmonių, tarp jų turistė iš Kanados; tą pačią dieną du teroro aktai, nukreipti prieš kariuomenę, įvyko Jemene, per juos žuvo beveik 100 žmonių. Gruodžio 19 dieną įvykdytas išpuolis Islamo centre Ciuriche (nukentėjo trys centro lankytojai). Suprantama, kad tokia išpuolių gausa verčia nerimauti ir užduoti klausimą – kur gali būti įvykdyti nauji teroro aktai?

Tai, kad esminis teroro išpuolių tikslas – pasėti baimę,  nėra naujiena. Vykdydamos teroro aktus teroristinės organizacijos taip pat demonstruoja savo galią, parodo, kad specialiosios tarnybos yra nepajėgios užtikrinti saugumo, kontroliuoti situacijos. Be to, teroro išpuoliai šventiniu laikotarpiu – ypatingas reiškinys. Toks išpuolis leidžia pasiekti didesnį psichologinį efektą, nes šventinę nuotaiką keičia skausmas ir baimė.

Kita esminė problema – teroristų kilmė ir motyvai, jų identifikavimas. Verta pažymėti, kad didžioji dauguma šiame straipsnyje paminėtų išpuolių vienaip arba kitaip yra siejami su „Islamo valstybe“. Tačiau tai galima vertinti kaip gana patogų sąmoningą ar nesąmoningą supaprastinimą. Panašu, kad šiandien „Islamo valstybės“ organizacija tampa atsakinga už visus teroro aktus, kaip kad ne taip seniai už bet kokį teroro aktą pasaulyje automatiškai tapdavo atsakinga „Al Qaeda“. Todėl susidaro iliuzija, jog užtenka sunaikinti „Islamo valstybę“, ir teroro pavojus pasaulyje sumažės. Iš dalies tai tiesa – terorizmo taktika yra vienas iš esminių „Islamo valstybės“ veiksmų būdų. Tačiau net jeigu „Islamo valstybė“ neegzistuotų, negalima teigti, kad visi šiame straipsnyje paminėti teroro išpuoliai nebūtų buvę įvykdyti.

Pirmiausia atsakomybę už Rusijos ambasadoriaus nužudymą Ankaroje prisiėmė Sirijos kovotojai iš „Jaish al-Fatah“ – organizacijos, neturinčios ryšių su „Islamo valstybe“. Kaip minėta, šis išpuolis nėra susijęs su radikaliuoju islamizmu, tai, kaip deklaruojama, tiesioginis kerštas už taikių gyventojų bombardavimą Alepo mieste.

Taip pat nėra aiškių ir svarių įrodymų, kad įtariamasis teroro išpuolio Berlyne vykdytojas yra tiesiogiai susijęs su „Islamo valstybe“. Tiesa, Vokietijos specialiosios tarnybos turėjo tokių įtarimų, tačiau, kaip jau minėjome, tai nėra nustatyta. Todėl galima ir tokia versija – A. Amris galėjo tiesiog pasinaudoti Nicos išpuolio modeliu, o esminis jo motyvas galėjo būti ne religinis, o tiesiog kerštas už tai, kad Vokietija nenori suteikti jam leidimo gyventi šalyje. Tokiu atveju kalba būtų apie teroristą vienišių, kuris tik kopijuoja „Islamo valstybės“ išpuolių stilistiką ir gali tiek pritarti šios organizacijos ideologijai, tiek turėti savų motyvų nusikaltimui.

Teroristai vienišiai tampa nauju galvos skausmu specialiosioms tarnyboms, nes juos labai sunku susekti (planuodami išpuolius jie veikia vieni, nesidalija informacija su pašaliniais, neišsiduoda). Be to, motyvu teroro išpuoliui įvykdyti gali tapti ne įsitikinimai, o tokio žmogaus psichikos sutrikimas, paveiktas bendro informacinio fono. Tokiu atveju šventinis laikotarpis irgi tampa padidintos rizikos veiksniu, nes būtent per šventes gali paūmėti tam tikri psichikos sutrikimai ar neurozės. Pavyzdžiui, pastebima, kad per šventes itin sunku būna depresija sergantiems asmenims, nes tokiu metu paryškėja vienatvės ir socialinės izoliacijos jausmas.

Dėl visų šių priežasčių šventinis laikotarpis iš tikrųjų yra gana neramus. Tačiau esminė bėda ta, kad šventės pasibaigs, o teroro pavojus tiek Europoje, tiek plačiau – pasaulyje, ko gero, nesumažės. Bent jau kol kas – ypač žiūrint į aktualią geopolitinę situaciją, neišspręstą Sirijos konfliktą ir nesunaikintą „Islamo valstybės“ organizaciją.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.