Šveicarijos gyventojai referendume nepritarė, kad šalies atominės elektrinės būtų išjungtos greičiau, iki 2029 metų. Taigi dabar jos veiks tol, kol bus saugios. Šis balsavimas tik iliustravo pasaulinį gyventojų nuomonių pokytį. 2011 m. Fukušimos nelaimė jau pamiršta, o branduolinė energetika vėl tapo madinga.

Fukušimos avarija jau pamiršta

2011 m. pasaulį sukrėtė avarija Fukušimos atominėje elektrinėje Japonijoje. Po stipraus žemės drebėjimo kilęs cunamis rėžėsi į Japonijos šiaurės rytų pakrantę, kur stovėjo jėgainė. Elektrinėje nutrūko energijos tiekimas, išsijungė trijų branduolinių reaktorių aušinimo sistemos ir perkaitę jų kuro strypai išsilydė paskleisdami radiaciją. Tai sukėlė žmonių tiek Japonijoje, tiek kitose šalyse nepasitenkinimą ir sustiprino neigiamą požiūrį į atominę energetiką.

Visuomeniniai judėjimai ir politikai visame pasaulyje agitavo kuo greičiau uždaryti visas veikiančias branduolines elektrines ir nebestatyti naujų. 2011–2012 m. visame pasaulyje buvo dalinami pažadai apie ketinimus atsisakyti tokios elektros gamybos. Apklausos Japonijoje rodė, kad 80 proc. žmonių nori uždaryti visas branduolines jėgaines, Vokietijos vyriausybė paskelbė, kad branduolinės energetikos bus atsisakyta iki 2022 m., Italijoje net 94,6 proc. dalyvavusių referendume pasisakė „prieš“ atominę energetiką. Jau atrodė, kad šios elektros gamybos rūšies bus atsisakyta kaip kokių viršgarsinių oro lainerių „Concorde“, tačiau praėjo keleri metai, ir senos kalbos pamirštos. Dabar jau viso pasaulio politikai kalba apie naujas elektrines, o ir visuomenės nuomonė pasviro į kitą pusę.

Emocijos nuslūgo, pinigai lemia viską

Iškart po Fukušimos avarijos kairieji ir žalieji aktyvistai platino daug emocinių pareiškimų apie branduolinę energetiką. Jie kaltino, kad atominės elektrinės yra nesaugios, teršia aplinką, kainuoja labai brangiai, ypač jų uždarymas, o radiacija gali užteršti gamtą tūkstančiams ar net milijonams metų. Tai buvo labai paveiku rinkėjams, tačiau politikai, suskubę pažadėti, kad atsisakys branduolinės elektros gamybos, susidūrė su skaudžia realybe.

Elektros poreikis pasaulyje didėja labai sparčiai, taigi jeigu elektra negaminama atominėse jėgainėse, reikia deginti dujas, anglis, šiukšles ar ką nors kita. Tai iškart gyventojams skaudžiai atsiliepia per aukštesnes elektros kainas. Japonijoje 2011 m. uždarius 40 branduolinių reaktorių, elektros kaina gyventojams pakilo 20 proc., o pramonei 30 procentų. Gyventojai galbūt galėtų sutikti mokėti daugiau, bet verslininkai iškelia gamyklas ir verslo centrus į pigesnės elektros šalis. Japonijai netekti aukštųjų technologijų įmonių yra labai skaudu, nes jos kuria didžiausią pridedamąją vertę, bet yra ir imliausios elektros energijai. Viso pasaulio serveriai, kurie aptarnauja el. paslaugas, jau sunaudoja 1,5 proc. visos energijos ir ta dalis tik didėja. Uždarius atomines elektrines kainos kyla ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse. Prieš tokius argumentus bejėgiai ir žalieji. Nors jie vis dar kalba apie pavojų žmonių sveikatai, pramoninkų lobizmą, bet, kaip pripažįsta Shaunas Burnie`is iš nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos „Greenpeace“, „deja, panašu, kad tokia pozicija nesulaukia platesnio palaikymo“.

Žaliųjų argumentai sustiprino branduolinę energetiką

Aplinkosaugos aktyvistai, agituodami prieš branduolinę energetiką, kartu pasisakė už šiltnamio efekto mažinimą ir jų argumentai buvo išgirsti. 196 valstybės 2015 m. gruodį Paryžiuje įsipareigojo sumažinti CO₂ išmetimą į aplinką. Tai pirmiausia turi paliesti iškastinį kurą deginančias ir labai taršias elektrines. Niujorko valstijos (JAV) pareigūnai apie tokius tikslus pasisakė labai aiškiai ir paprastai: „be branduolinės energetikos klimato kaitos sustabdyti nepavyks“. Branduolinės energetikos naudai kalba faktai: iš vienos tonos urano galima pagaminti tiek elektros, kiek išeitų sudeginus 16 tūkst. tonų anglių arba 80 tūkst. barelių naftos.

Žalieji propaguoja atsinaujinančią energetiką iš vėjo, saulės ir vandens. Šios rūšies elektros pramonė vystosi labai sparčiai, tačiau ji vis dar yra iki 10 kartų brangesnė nei branduolinė. Be to, šios rūšies elektra turi vieną svarbų minusą – ji yra nepastovi. Vėjas tai pučia, tai nepučia, saulė tai šviečia, tai nešviečia, o elektros vartotojams reikia be pertrūkių. Taigi būtinas bazinis gamybos šaltinis, kuris subalansuotų tiekimą, o pats stabiliausias variantas yra atsinaujinantys šaltiniai plius branduolinė energetika. Tokiu deriniu remiasi Švedija, pasigaminanti 95 proc. reikalingos elektros.

Švedijos vyriausybė, sudaryta iš centro kairiųjų partijų, neseniai ne tik atsisakė savo ankstesnių planų kuo greičiau uždaryti atomines elektrines, bet ir sumažino tokiai elektrai buvusius mokesčius. Taigi net kairieji politikai, kurie anksčiau rėmė antibranduolinę politiką, jau nebėra tokie kategoriški.

Branduolinė energetika stiprina pozicijas

Europoje, kur antibranduolinės nuotaikos buvo labiausiai paplitusios, paskutiniu metu vis garsiau kalbama ne apie senų jėgainių uždarymą, o apie naujų atidarymą. Lenkijos energetikos ministerija paskelbė, kad parengs maždaug 1000 MW galios atominės elektrinės statybos programą ir per 10 metų pabaigs statybas. Apie dar vieną naują reaktorių svarsto Suomija, jau įrenginėjanti vieną reaktorių, statyba eina į pabaigą Prancūzijoje, paskelbta apie naujus statybos planus Jungtinėje Karalystėje, planuojamos naujos elektrinės Rumunijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje.

Pasaulinė branduolinės energetikos asociacija (angl. WNA) skelbia apie sparčią šios rūšies elektros gamybos plėtrą. Skaičiuojama, kad iki 2040 m. pajėgumai išaugs 60 proc. ir atominėse jėgainėse pagaminta elektra pasieks rekordą: sudarys 12 proc. visos pasaulio elektros. Daugiausia naujų reaktorių bus instaliuota Azijoje, kur sparčiai daugėja gyventojų, kyla pragyvenimo lygis ir auga elektros poreikis. Net 46 proc. visos branduolinės elektros bus gaminama Kinijoje, dar 30 proc. Indijoje, Korėjoje ir Rusijoje, JAV 16 proc., o Europos Sąjungai teks vos 10 procentų. Taip atsitiks ne tik dėl mažinamos gamybos ES, bet ir dėl apskritai mažėjančios ekonominės Europos svarbos pasaulio reikaluose.

Šiuo metu 15 valstybių kyla 60 naujų atominių elektrinių, per 2017 m. ketinama instaliuoti 18 naujų reaktorių, 2019 m. suplanuoti dar 10, 2020 m. eilėje laukia 7. Atominė energetika atsitraukė vieną žingsnį 2011 m., o dabar plačiu mostu žengia iškart kelis į priekį. Pabaigos branduolinei energetikai nematyti ir ateityje ji vaidins vis didesnį vaidmenį žmonijos istorijoje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.