|
Ką Vakarai gali padaryti, kad atkreiptų Putino dėmesį (51)
Christopher A. Hartwell, Andreas Umland 2017 01 06
Griežtesnės
sankcijos vis karingesnei Rusijai
Kas turėtų
būti daroma Rusijai tampant vis agresyvesne? Kelios pastarosios savaitės
pateikė dar įrodymų, kad Maskva vis labiau tolsta nuo tarptautinių normų ir
įstatymų. Nuo tebesitęsiančio neigimo prisidėjus prie MH-17 tragedijos ir
humanitarinių konvojų Sirijoje bombardavimo iki Rusijos išstojimo iš
Branduolinio saugumo sutarties su JAV, apie ką neseniai pranešė prezidentas
Vladimiras Putinas, Rusijos elgesys vis labiau tolsta nuo bendromis taisyklėmis
grįsto sutarimo apie pasaulį po šaltojo karo. Ir tai vyksta nepaisant sankcijų,
kurių buvo imtasi prieš Maskvą 2014 metais.
Iš tikrųjų
šie vidutinio lygio apribojimai parduoti prekes Rusijai ir teikti jai
paslaugas, taip pat kai kurių rusų judėjimo laisvės suvaržymai, atrodo, tik
padrąsino Putiną. Siekiant atitraukti Rusiją nuo karinės eskalacijos prarajos
tuo metu, kai Europos Sąjungoje ir JAV vyksta nauji debatai apie sankcijų
režimo ateitį, gali susidaryti galimybių gerokai išplėsti ekonomines priemones,
įskaitant finansines ir personalines sankcijas. Įvertindami didelę Maskvos
priklausomybę nuo energijos šaltinių eksporto, Vakarai turi galingų nekarinių
būdų, kaip elgtis su agresyvia Rusija, tačiau sankcijų sugriežtinimas reikalauja
tiksliai pagrįsti, ko jomis norima pasiekti.
Dažnos
diskusijos šiuo klausimu siejasi su pamokomis, gautomis anksčiau įvedus
įvairaus tipo embargą kitoms šalims. Kas, siekiant pakeisti politinį elgesį,
buvo santykinai efektinga įvedus prekybos ir kitus apribojimus? Tokie mokslo
darbai kaip klasikinis Gary C. Hufbauerio Peržiūrėtos ekonominės sankcijos (Economic
Sanctions Reconsidered) ar neseniai išleistas Bryano Early darbas parodė, kad
ekonominės sankcijos dažnai būna netinkamai parengtos ir todėl neveiksmingos.
Ar praeities patirtis sako, kad sankcijos nebus efektyvios?
Prasta
ankstesnių sankcijų Iranui, Šiaurės Korėjai ar Kubai patirtis Rusijai gali būti
taikytina tik iš dalies. Taip, Rusija, kaip ir šios šalys, yra nedemokratinė
valstybė su despotizmo elementais ir dideliu valstybės kontroliuojamu
ekonomikos sektoriumi. Bet jos ekonomika yra glaudžiau integruota į pasaulinės
prekybos, finansų ir investicijų sferas nei daugumos kitų valstybių, kurioms
buvo taikytos sankcijos. Rusijos elitas yra stipriai vesternizuotas ir daugybe
būdų bendradarbiauja su ES bei kitomis šalimis ar Vakarų sąjungininkais. Apie
pusę Rusijos valstybės biudžeto sudaro pajamos iš užsienio prekybos
pirmiausia iš pajamų eksportuojant žaliavinę naftą.
Ir tai
Kremlių daro neįprastai pažeidžiamą ekonominio spaudimo požiūriu. Jeigu
sankcijų tikslas yra sukelti ekonominių nuostolių, parodyti, kad politinis
avantiūrizmas brangiai kainuoja, ir taip siekti politikos pokyčių, tai
egzistuoja daug būdų, kuriuos naudojant sankcijos įgalina pasiekti šį tikslą.
Skirtingai nei dabar režimo atstovams taikomos sankcijos, importo, o dar labiau
eksporto apribojimai yra nutaikyti į Rusijos ekonomikos Achilo kulną naftos
prekybą, jie turi greitą politinį poveikį.
Pirmu
žingsniu Vakarai galėtų sumažinti Maskvos biudžeto pajamas iš energijos
šaltinių eksporto sumažinę Rusijos naftos importą ar visiškai jį uždraudę.
Antras žingsnis galėtų būti tolimesnis spaudimo didinimas grasinant
sankcijomis, kaip kadaise JAV darė Irano atžvilgiu, toms ne Vakarų kompanijoms,
kurios perka iš Rusijos naftą, ją transportuoja pakeisdamos Rusiją ar dar
kitaip padeda Maskvai prekiauti nafta tai būtų pasaulinis embargas.
Rusijos
režimui tai turėtų rimtų pasekmių. Pirma, atsižvelgiant į didelę valstybės
biudžeto pajamų priklausomybę nuo įplaukų iš prekybos nafta, būtų smarkiai
sumažinta galimo Kremliaus manevro tarptautiniame lygmenyje erdvė, o tai naujas
užsienines avantiūras darytų mažiau tikėtinas. Antra, dėl stiprių rublio kurso
ir Rusijos prekybos energijos resursais sąsajų visa šalies ekonomika staigiai
nertų žemyn, gal net vos tik paskelbus pranešimą apie importo sankcijas.
Trečia, visi ekonominiai subjektai Maskvoje, ar tai būtų Rusijos, ar užsienio,
žino apie išskirtinę šalies priklausomybę nuo energijos išteklių prekybos ir
bijo ką tik aprašyto scenarijaus. Ne tik prekiautojai energijos ištekliais, bet
ir kiti verslininkai greitai pritaikytų savo ekonominę veiklą prie pakitusių
sąlygų, tai palengva sukeltų kapitalo ištekėjimą, bankų griūtis bei projektų
atsisakymus.
Dėl kainų
padidėjimo šios priemonės sukeltų ne tik didelę socialinę krizę. Jos taip pat
neišvengiamai smogtų Rusijos karinės pramonės kompleksui. Putinas, siekdamas
tęsti savo hibridinio karo įrankio finansavimą ankstesniu lygmeniu, negalėtų be
politinių pasekmių sumažinti pensijas, atlyginimus, stipendijas ir socialines
subsidijas. Nepanašu, kad jos sustiprintų Rusijos kontrsankcijų, tokių kaip
gamtinių dujų eksporto į ES ribojimas, poveikį. Kai Rusijos valstybė ir
ekonomika bus paveiktos Vakarų importo sankcijų, Kremlius nebegalės toliau
mažinti pajamų iš užsienio prekybos, pratęsdamas savo kontrsankcijas.
Susilpnintas
energetikos sektorius priverstų Maskvą daryti sunkius prioritetų pasirinkimus. Kol
kas dauguma eilinių rusų jaučia, kad nuo 2014 m. ima veikti bendro naftos kainų
mažėjimo ir Vakarų sankcijų taikymo efektas. Tačiau tam tikri elito sluoksniai
yra santykinai izoliuoti nuo šių ekonominių pokyčių poveikio. Sumažinus
energijos resursų importą šių elito narių izoliavimasis nuo visuomenės dėl
pajamų praradimo taptų sunkesnis.
Ar tokia
strategija galėtų duoti priešingą rezultatą? Daugelio nuomone, ekonominė
suirutė, kuri kiltų po tokių sankcijų, atneštų Rusijai daugiau bėdų negu dabar
veikiančios sankcijos. Pavyzdžiui, Putinas taptų dar radikaliau ir agresyviau
prieš Vakarus nusistačiusiu lyderiu arba tokio lyderio galėtų būti nušalintas.
Tačiau hipotetiniam Rusijos fašistiniam režimui vis tiek reikėtų mokėti
bazinius atlyginimus ir pensijas, taip pat generuoti pakankamai pajamų, kad
išsaugotų nepaliestą socialinę sistemą. Nepanašu, kad esamas režimas būtų
nušalintas kokio nors ramaus veikėjo, mažiau sugebančio atkurti prekybinius
santykius su Vakarais ir užtikrinti bent minimalias reikalingas įplaukas į
varganą Rusijos valstybės biudžetą.
Kitas atviras
klausimas yra tai, kokį efektą tokios sankcijos turėtų pasaulinėms energijos
išteklių kainoms. ES vis dar kenčia nuo pasaulinės finansų krizės poveikio, kai
kas dar baidosi naujų ekonominių sunkumų, kylančių dėl Rusijos ir Vakarų
ekonominio karo. Tačiau reikia prisiminti, kad ne anksčiau kaip 2014 m.
birželį, praėjus beveik šešeriems metams po Lehman Brothers bankroto, Brent
markės nafta kainavo 112 JAV dolerių už barelį. Tik per pastaruosius dvejus
metus, padidėjus pasiūlai dėl skalūninės naftos revoliucijos ir kitų
technologinių laimėjimų, naftos kainos staiga nukrito. Esant dabartiniam
žaliavinės naftos pasiūlos pertekliui pasaulyje ir Maskvos konkurentams
nekantraujant pašalinti Rusijos kompanijas iš Vakarų rinkų, pasaulinės
ekonomikos reakcija į ES naftos importo iš Sibiro sumažėjimą bus gana ribota.
Svarbesnis
svarstymų objektas būtų, kaip, siekiant norimo rezultato, tinkamai nustatyti
būsimas sankcijas. Per pastaruosius dvejus metus nebuvo pakankamai aiškiai
suformuluota, ko konkrečiai taikytomis kukliomis sankcijomis siekiama.
Pavyzdžiui, dauguma sankcijų, įvestų 2014 m. vasarą, ir vėliau, 20142015
metais, yra susietos su Minsko susitarimų vykdymu. Keista, bet jų atšaukimo ar
pratęsimo perspektyvos yra siejamos su tais susitarimų punktais, kurie liečia
konkrečius Ukrainos vidaus gyvenimo klausimus. Blogiausias atvejis būtų, jei
dabartinės sankcijos būtų atšauktos dėl to, kad Kijevas nevykdo įsipareigojimų,
numatytų Minsko susitarimuose, nors šie susitarimai, kai 2014 m. vasarą buvo
įvesta dauguma sankcijų, dar neegzistavo.
Apskritai, ar
esamų ir būsimų sankcijų tikslas yra siekis paremti europinį Kijevo
pasirinkimą, atšaldyti Rusijos ir Ukrainos konfliktą, sumažinti bendrą Rusijos
agresyvumą, pašalinti Rusiją iš Donbaso, užbaigti hibridinį Kremliaus karą
prieš Ukrainą, priversti Putiną grąžinti Krymą, sustabdyti humanitarinius
Rusijos nusikaltimus Sirijoje arba visų šių veiksnių visuma ar dar kas nors
daugiau? Iki šiol neaiškus politinis Vakarų sankcijų racionalumas, užslėpta jų
filosofija bei galutiniai tikslai verčia priimti naujus sprendimus siekiant
sankcijas smarkiai sugriežtinti. Iki šiol nėra visiškai aišku, kada turės būti
laikoma, kad tos ar kitos sankcijos pasiekė savo tikslą arba jo dar nepasiekė.
Vakarai turi
daugybę ekonominių svertų Maskvai paveikti. Bet prieš juos naudojant būtina
teisingai suprasti, bendrai nuspręsti ir viešai pranešti, kam konkrečiai yra
skirtos numatomos sankcijos. Be tokio paaiškinimo senųjų sankcijų pratęsimas ir
naujų sankcijų įvedimas gali dar labiau padidinti vargus Rusijos žmonėms, bet
turėti mažai įtakos Kremliaus politikos pokyčiams.
Christopheris
A. Hartwellas yra Socialinių ir ekonominių tyrimų centro Varšuvoje prezidentas,
Euroatlantinės kooperacijos instituto Kijeve nenuolatinis mokslo darbuotojas ir
leidyklos Cambridge University Press leidinio Du išsiskyrimo keliai:
Lenkijos ir Ukrainos perėjimo patirtis (Two Roads Diverge: The Transition
Experience of Poland and Ukraine) autorius. Andreasas Umlandas yra
Euroatlantinės kooperacijos instituto Kijeve vyresnysis mokslo darbuotojas ir
Vokietijoje rengiamos knygų serijos Sovietinė ir posovietinė politika ir
visuomenė (Soviet and Post-Soviet
Politics and Society) vyriausiasis redaktorius.
REUTERS/Alexandro Zemlianičenko/Pool nuotrauka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |