Griežtesnės sankcijos vis karingesnei Rusijai

Kas turėtų būti daroma Rusijai tampant vis agresyvesne? Kelios pastarosios savaitės pateikė dar įrodymų, kad Maskva vis labiau tolsta nuo tarptautinių normų ir įstatymų. Nuo tebesitęsiančio neigimo prisidėjus prie MH-17 tragedijos ir humanitarinių konvojų Sirijoje bombardavimo iki Rusijos išstojimo iš Branduolinio saugumo sutarties su JAV, apie ką neseniai pranešė prezidentas Vladimiras Putinas, Rusijos elgesys vis labiau tolsta nuo bendromis taisyklėmis grįsto sutarimo apie pasaulį po šaltojo karo. Ir tai vyksta nepaisant sankcijų, kurių buvo imtasi prieš Maskvą 2014 metais.

Iš tikrųjų šie vidutinio lygio apribojimai parduoti prekes Rusijai ir teikti jai paslaugas, taip pat kai kurių rusų judėjimo laisvės suvaržymai, atrodo, tik padrąsino Putiną. Siekiant atitraukti Rusiją nuo karinės eskalacijos prarajos tuo metu, kai Europos Sąjungoje ir JAV vyksta nauji debatai apie sankcijų režimo ateitį, gali susidaryti galimybių gerokai išplėsti ekonomines priemones, įskaitant finansines ir personalines sankcijas. Įvertindami didelę Maskvos priklausomybę nuo energijos šaltinių eksporto, Vakarai turi galingų nekarinių būdų, kaip elgtis su agresyvia Rusija, tačiau sankcijų sugriežtinimas reikalauja tiksliai pagrįsti, ko jomis norima pasiekti.

Dažnos diskusijos šiuo klausimu siejasi su pamokomis, gautomis anksčiau įvedus įvairaus tipo embargą kitoms šalims. Kas, siekiant pakeisti politinį elgesį, buvo santykinai efektinga įvedus prekybos ir kitus apribojimus? Tokie mokslo darbai kaip klasikinis Gary C. Hufbauerio „Peržiūrėtos ekonominės sankcijos“ („Economic Sanctions Reconsidered“) ar neseniai išleistas Bryano Early darbas parodė, kad ekonominės sankcijos dažnai būna netinkamai parengtos ir todėl neveiksmingos. Ar praeities patirtis sako, kad sankcijos nebus efektyvios?

Prasta ankstesnių sankcijų Iranui, Šiaurės Korėjai ar Kubai patirtis Rusijai gali būti taikytina tik iš dalies. Taip, Rusija, kaip ir šios šalys, yra nedemokratinė valstybė su despotizmo elementais ir dideliu valstybės kontroliuojamu ekonomikos sektoriumi. Bet jos ekonomika yra glaudžiau integruota į pasaulinės prekybos, finansų ir investicijų sferas nei daugumos kitų valstybių, kurioms buvo taikytos sankcijos. Rusijos elitas yra stipriai vesternizuotas ir daugybe būdų bendradarbiauja su ES bei kitomis šalimis ar Vakarų sąjungininkais. Apie pusę Rusijos valstybės biudžeto sudaro pajamos iš užsienio prekybos – pirmiausia iš pajamų eksportuojant žaliavinę naftą.

Ir tai Kremlių daro neįprastai pažeidžiamą ekonominio spaudimo požiūriu. Jeigu sankcijų tikslas yra sukelti ekonominių nuostolių, parodyti, kad politinis avantiūrizmas brangiai kainuoja, ir taip siekti politikos pokyčių, tai egzistuoja daug būdų, kuriuos naudojant sankcijos įgalina pasiekti šį tikslą. Skirtingai nei dabar režimo atstovams taikomos sankcijos, importo, o dar labiau – eksporto apribojimai yra nutaikyti į Rusijos ekonomikos Achilo kulną – naftos prekybą, jie turi greitą politinį poveikį.

Pirmu žingsniu Vakarai galėtų sumažinti Maskvos biudžeto pajamas iš energijos šaltinių eksporto sumažinę Rusijos naftos importą ar visiškai jį uždraudę. Antras žingsnis galėtų būti tolimesnis spaudimo didinimas grasinant sankcijomis, kaip kadaise JAV darė Irano atžvilgiu, toms ne Vakarų kompanijoms, kurios perka iš Rusijos naftą, ją transportuoja pakeisdamos Rusiją ar dar kitaip padeda Maskvai prekiauti nafta – tai būtų pasaulinis embargas.

Rusijos režimui tai turėtų rimtų pasekmių. Pirma, atsižvelgiant į didelę valstybės biudžeto pajamų priklausomybę nuo įplaukų iš prekybos nafta, būtų smarkiai sumažinta galimo Kremliaus manevro tarptautiniame lygmenyje erdvė, o tai naujas užsienines avantiūras darytų mažiau tikėtinas. Antra, dėl stiprių rublio kurso ir Rusijos prekybos energijos resursais sąsajų visa šalies ekonomika staigiai nertų žemyn, gal net vos tik paskelbus pranešimą apie importo sankcijas. Trečia, visi ekonominiai subjektai Maskvoje, ar tai būtų Rusijos, ar užsienio, žino apie išskirtinę šalies priklausomybę nuo energijos išteklių prekybos ir bijo ką tik aprašyto scenarijaus. Ne tik prekiautojai energijos ištekliais, bet ir kiti verslininkai greitai pritaikytų savo ekonominę veiklą prie pakitusių sąlygų, tai palengva sukeltų kapitalo ištekėjimą, bankų griūtis bei projektų atsisakymus.

Dėl kainų padidėjimo šios priemonės sukeltų ne tik didelę socialinę krizę. Jos taip pat neišvengiamai smogtų Rusijos karinės pramonės kompleksui. Putinas, siekdamas tęsti savo hibridinio karo įrankio finansavimą ankstesniu lygmeniu, negalėtų be politinių pasekmių sumažinti pensijas, atlyginimus, stipendijas ir socialines subsidijas. Nepanašu, kad jos sustiprintų Rusijos kontrsankcijų, tokių kaip gamtinių dujų eksporto į ES ribojimas, poveikį. Kai Rusijos valstybė ir ekonomika bus paveiktos Vakarų importo sankcijų, Kremlius nebegalės toliau mažinti pajamų iš užsienio prekybos, pratęsdamas savo kontrsankcijas.

Susilpnintas energetikos sektorius priverstų Maskvą daryti sunkius prioritetų pasirinkimus. Kol kas dauguma eilinių rusų jaučia, kad nuo 2014 m. ima veikti bendro naftos kainų mažėjimo ir Vakarų sankcijų taikymo efektas. Tačiau tam tikri elito sluoksniai yra santykinai izoliuoti nuo šių ekonominių pokyčių poveikio. Sumažinus energijos resursų importą šių elito narių izoliavimasis nuo visuomenės dėl pajamų praradimo taptų sunkesnis.

Ar tokia strategija galėtų duoti priešingą rezultatą? Daugelio nuomone, ekonominė suirutė, kuri kiltų po tokių sankcijų, atneštų Rusijai daugiau bėdų negu dabar veikiančios sankcijos. Pavyzdžiui, Putinas taptų dar radikaliau ir agresyviau prieš Vakarus nusistačiusiu lyderiu arba tokio lyderio galėtų būti nušalintas. Tačiau hipotetiniam Rusijos fašistiniam režimui vis tiek reikėtų mokėti bazinius atlyginimus ir pensijas, taip pat generuoti pakankamai pajamų, kad išsaugotų nepaliestą socialinę sistemą. Nepanašu, kad esamas režimas būtų nušalintas kokio nors ramaus veikėjo, mažiau sugebančio atkurti prekybinius santykius su Vakarais ir užtikrinti bent minimalias reikalingas įplaukas į varganą Rusijos valstybės biudžetą.

Kitas atviras klausimas yra tai, kokį efektą tokios sankcijos turėtų pasaulinėms energijos išteklių kainoms. ES vis dar kenčia nuo pasaulinės finansų krizės poveikio, kai kas dar baidosi naujų ekonominių sunkumų, kylančių dėl Rusijos ir Vakarų ekonominio karo. Tačiau reikia prisiminti, kad ne anksčiau kaip 2014 m. birželį, praėjus beveik šešeriems metams po „Lehman Brothers“ bankroto, „Brent“ markės nafta kainavo 112 JAV dolerių už barelį. Tik per pastaruosius dvejus metus, padidėjus pasiūlai dėl skalūninės naftos revoliucijos ir kitų technologinių laimėjimų, naftos kainos staiga nukrito. Esant dabartiniam žaliavinės naftos pasiūlos pertekliui pasaulyje ir Maskvos konkurentams nekantraujant pašalinti Rusijos kompanijas iš Vakarų rinkų, pasaulinės ekonomikos reakcija į ES naftos importo iš Sibiro sumažėjimą bus gana ribota.

Svarbesnis svarstymų objektas būtų, kaip, siekiant norimo rezultato, tinkamai nustatyti būsimas sankcijas. Per pastaruosius dvejus metus nebuvo pakankamai aiškiai suformuluota, ko konkrečiai taikytomis kukliomis sankcijomis siekiama. Pavyzdžiui, dauguma sankcijų, įvestų 2014 m. vasarą, ir vėliau, 2014–2015 metais, yra susietos su Minsko susitarimų vykdymu. Keista, bet jų atšaukimo ar pratęsimo perspektyvos yra siejamos su tais susitarimų punktais, kurie liečia konkrečius Ukrainos vidaus gyvenimo klausimus. Blogiausias atvejis būtų, jei dabartinės sankcijos būtų atšauktos dėl to, kad Kijevas nevykdo įsipareigojimų, numatytų Minsko susitarimuose, nors šie susitarimai, kai 2014 m. vasarą buvo įvesta dauguma sankcijų, dar neegzistavo.

Apskritai, ar esamų ir būsimų sankcijų tikslas yra siekis paremti europinį Kijevo pasirinkimą, atšaldyti Rusijos ir Ukrainos konfliktą, sumažinti bendrą Rusijos agresyvumą, pašalinti Rusiją iš Donbaso, užbaigti hibridinį Kremliaus karą prieš Ukrainą, priversti Putiną grąžinti Krymą, sustabdyti humanitarinius Rusijos nusikaltimus Sirijoje arba visų šių veiksnių visuma – ar dar kas nors daugiau? Iki šiol neaiškus politinis Vakarų sankcijų racionalumas, užslėpta jų filosofija bei galutiniai tikslai verčia priimti naujus sprendimus siekiant sankcijas smarkiai sugriežtinti. Iki šiol nėra visiškai aišku, kada turės būti laikoma, kad tos ar kitos sankcijos pasiekė savo tikslą arba jo dar nepasiekė.

Vakarai turi daugybę ekonominių svertų Maskvai paveikti. Bet prieš juos naudojant būtina teisingai suprasti, bendrai nuspręsti ir viešai pranešti, kam konkrečiai yra skirtos numatomos sankcijos. Be tokio paaiškinimo senųjų sankcijų pratęsimas ir naujų sankcijų įvedimas gali dar labiau padidinti vargus Rusijos žmonėms, bet turėti mažai įtakos Kremliaus politikos pokyčiams.

Christopheris A. Hartwellas yra Socialinių ir ekonominių tyrimų centro Varšuvoje prezidentas, Euroatlantinės kooperacijos instituto Kijeve nenuolatinis mokslo darbuotojas ir leidyklos „Cambridge University Press“ leidinio „Du išsiskyrimo keliai: Lenkijos ir Ukrainos perėjimo patirtis“ („Two Roads Diverge: The Transition Experience of Poland and Ukraine“) autorius. Andreasas Umlandas yra Euroatlantinės kooperacijos instituto Kijeve vyresnysis mokslo darbuotojas ir Vokietijoje rengiamos knygų serijos „Sovietinė ir posovietinė politika ir visuomenė“  („Soviet and Post-Soviet Politics and Society“) vyriausiasis redaktorius.

REUTERS/Alexandro Zemlianičenko/Pool nuotrauka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.