Rusijos propaganda šiandien tampa pripažinta grėsme, apie kurią plačiai kalbama tarptautiniu lygmeniu. Neatsitiktinai Europos Parlamento priimtoje rezoliucijoje agresyvūs Kremliaus veiksmai informacinėje erdvėje minimi kartu su tomis grėsmėmis, kurias pasauliui kelia teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ (ISIS) propaganda. Dėl šios priežasties verta užmesti akį ir į gruodžio pradžioje Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasirašytą naują „Rusijos Federacijos informacinio saugumo doktriną“, kurioje išdėstoma šios šalies strategija informacinėje sferoje.

Maskva skiria informaciniams procesams ir iššūkiams ypatingą dėmesį. Teigiama, kad tam turėjo įtakos dar Pirmasis Čečėnijos karas. Tada, jau daugiau nei prieš dvidešimt metų, Kremlius iš esmės pralaimėjo informacinę konfrontaciją sukilėliams. Nuo to laiko informacinio karo principai įtraukti į Rusijos politinę ir strateginę darbotvarkę, o propaganda pavirto vienu iš ramsčių, ant kurių laikosi Rusijos politinis režimas.

Kaip ir pirmame ciklo straipsnyje, nagrinėjant „Rusijos Federacijos informacinio saugumo doktriną“ mus domins tie teiginiai, kurie atskleidžia tikrąjį Maskvos požiūrį į informacinio saugumo (ir informacinio poveikio panaudojimą strateginiams tikslams) temą. Būtina paminėti, kad šie elementai yra užslėpti bendrame doktrinos tekste tarp standartinių tokiems dokumentams būdingų formuluočių.

Iš karto reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad doktrinoje gana plačiai naudojama „nacionalinių Rusijos Federacijos interesų“ samprata. Ji apskritai yra būdinga Maskvos retorikai. „Nacionalinių interesų“ tema dažniausiai prisimenama Kremliaus, kai reikia paaiškinti, o dažniau – pateisinti bet kokius kontroversiškus veiksmus.

Doktrinoje pastebimas Rusijos susirūpinimas dėl menko informacinių veiksmų efektyvumo užsienyje. 8-ame doktrinos punkte, be kitų dalykų, kalbama apie tai, kad nacionalinį Rusijos interesą sudaro „tikslus Rusijos visuomenės ir tarptautinės bendruomenės informavimas apie Rusijos Federacijos valstybinę politiką ir jos poziciją dėl socialiai aktualių įvykių valstybėje ir pasaulyje“. Šiame punkte gana aiškiai atsispindi ideologinės Kremliaus nuostatos apie neva egzistuojančią „rusišką tiesą“, kurios abstrakčiuose Vakaruose nenori girdėti ir priimti.

Doktrinos punktuose, kaip ir anksčiau analizuotoje užsienio politikos koncepcijoje, galima aptikti pakankamai daug pozicijų, atspindinčių veidmainišką Rusijos politinio režimo prigimtį. Pavyzdžiui, 10 punkte nuogąstaujama, kad „informacijos apyvarta be sienų vis dažniau panaudojama geopolitiniams, tarptautinei teisei prieštaraujantiems kariniams ir politiniams, taip pat teroristiniams, ekstremistiniams ir kriminaliniams tikslams“. Faktiškai šis punktas geriausiai apibūdina strategiją, kurią informacinėje erdvėje panaudojo būtent Kremlius situacijai Ukrainoje destabilizuoti. Informacijos be sienų principas leido Maskvai įsiveržti į Ukrainos informacinį segmentą ir daryti tiesioginį propagandinį poveikį šios šalies gyventojams. Kijevas realiai susirūpino dėl to tik po Krymo praradimo ir karinės krizės Donbaso regione pradžios.

Rusija taip pat bijo ir poveikio, kurį informacinėmis ir techninėmis priemonėmis jos „informacinei infrastruktūrai“ gali daryti kitos valstybės (11 doktrinos punktas). Šios baimės yra suprantamos, nes Maskva pati stengiasi realizuoti tokią strategiją, taigi ir puikiai įsivaizduoja, kokį poveikį tai gali turėti valstybės saugumui.

12 doktrinos punktas ryškiai atspindi įsisenėjusią vadinamųjų spalvotųjų revoliucijų fobiją, kuri tebekankina Kremlių. Čia kalbama apie „informacinio-psichologinio poveikio priemones“, kurias neva naudoja „kai kurių valstybių specialiosios tarnybos“. Kad šis punktas atspindi Kremliaus fobijas, parodo ir tai, jog jame toliau teigiama, kad į tokią veiklą „įtraukiamos religinės, etninės, žmogaus teisių gynimo ir kitos panašios organizacijos“. Beje, ši fobija leidžia paaiškinti Rusijos režimo puolimą prieš nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų sektorių. Šis punktas yra svarbus ir dėl to, kad demonstruoja, kaip oficialiame dokumente galima adaptuoti banalią sąmokslo teoriją.

Įdomu, kad tame pačiame punkte doktrinos autoriai guodžiasi dėl neva užsienio žiniasklaidoje egzistuojančių ir stiprėjančių „išankstinių nuostatų“ Rusijos atžvilgiu. Kalbama apie Rusijos visuomenės informavimo priemonių ir jų darbuotojų „diskriminaciją“ už Rusijos ribų ir apie neva stiprėjantį „informacinį poveikį Rusijos Federacijos visuomenei ir ypač jaunimui“, kurio tikslas „paveikti tradicines rusiškas moralines ir dvasines vertybes“. Kitaip sakant, sudaromas dirbtinis Rusijos informacinės erdvės kaip apsiaustos tvirtovės, kurią būtina ginti, vaizdas. Apibendrintos „užsienio valstybės“ (kaip galima numanyti – pirmiausia Vakarai) pozicionuojamos kaip priešiškos jėgos, bandančios paveikti tiek informacinį, tiek vertybinį Rusijos lauką.

Būtina paminėti, jog esminės vertybinės pozicijos, kurias deklaruoja Rusijos valdžia, šioje doktrinoje minimos gana aiškiai. Be „moralinių ir dvasinių“ vertybių, doktrinoje taip pat minimas „istorinis pagrindas ir patriotinės tradicijos“ (21 punktas). Dokumente teigiama, kad į visa tai yra kėsinamasi informacinėmis-psichologinėmis priemonėmis.

Tačiau daug įdomiau skaityti tą doktrinos dalį, kur kalbama apie technologinius aspektus. Pavyzdžiui, 17 doktrinos punkte pripažįstamas Rusijos atsilikimas informacinių technologijų sferoje. Faktiškai kalbama apie tai, kad šioje srityje Rusija yra priklausoma nuo „užsienio šalių geopolitinių interesų“. Panašiai atrodo ir Rusijos susirūpinimas dėl to, kad ji iš esmės neturi poveikio internetui. Žinoma, pačioje doktrinoje šis apmaudas paslėptas po neutralesne formuluote: „Šiuo metu tarp valstybių egzistuojantis resursų, reikalingų interneto tinklo saugumui ir stabiliam funkcionavimui užtikrinti, pasiskirstymas neleidžia realizuoti bendrą, sąžiningą, abipusio pasitikėjimo principu paremtą jo kontrolę“ (19 punktas).

Susipažinus su visa doktrina, atsiranda jausmas, kad ji suformuota veidrodiniu principu. Kaip grėsmės minimi veiksmai, kuriuos Rusija pati plačiai taiko kitų valstybių atžvilgiu. Taip pat kai kurios doktrinos formuluotės rodo, jog Maskva vertina informacinio karo (tiksliau, jo atmainos – psichologinio karo) situaciją kaip aktualią geopolitinę realybę ir atitinkamai formuoja savo elgesio strategijas. Nerimauti verčia ir tai, kad dalis doktrinos teiginių atrodo kaip sąmokslo teorijų, fobijų ir politinių nuoskaudų kratinys. Galima numanyti, kad šioje dalyje dokumentas atspindi to virtualaus pasaulio, kuriame šiandien gyvena Kremlius, kontūrus.

Nėra abejonių, kad Maskva ir toliau kreips ypatingą dėmesį į globalios informacinės erdvės galimybes ir sieks įgyti kuo platesnę šios erdvės kontrolę, bandydama daryti jai nuolatinį poveikį. Tiesa, gali būti ir taip, kad konfrontacinė retorika vis dėlto silpnės. Čia galima prisiminti kalbą, kuria V. Putinas ne taip seniai tradiciškai kreipėsi į abejų parlamento rūmų deputatus. Joje šiais metais neįtikėtinai mažai dėmesio buvo skirta geopolitiniams klausimams. Esminiai kalbos aspektai buvo orientuoti į socialinius reikalus. Tai rodo, kad tam tikri realybės atspindžiai vis dėlto prasimuša į Kremliaus politinę virtualybę, kurioje Rusija matoma kaip priešų apsupta tvirtovė ir civilizacijų susidūrimo smaigalyje esanti valstybė.

TASS/Scanpix/LETA nuotrauka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.