|
Ką atskleidžia Rusijos oficialios doktrinos (II) (3)
Viktoras Denisenko 2017 01 11
Rusijos
propaganda šiandien tampa pripažinta grėsme, apie kurią plačiai kalbama
tarptautiniu lygmeniu. Neatsitiktinai Europos Parlamento priimtoje
rezoliucijoje agresyvūs Kremliaus veiksmai informacinėje erdvėje minimi kartu
su tomis grėsmėmis, kurias pasauliui kelia teroristinės organizacijos Islamo
valstybė (ISIS) propaganda. Dėl šios priežasties verta užmesti akį ir į
gruodžio pradžioje Rusijos prezidento Vladimiro Putino
pasirašytą naują Rusijos Federacijos informacinio saugumo doktriną, kurioje išdėstoma
šios šalies strategija informacinėje sferoje.
Maskva
skiria informaciniams procesams ir iššūkiams ypatingą dėmesį. Teigiama, kad tam
turėjo įtakos dar Pirmasis Čečėnijos karas. Tada, jau daugiau nei prieš
dvidešimt metų, Kremlius iš esmės pralaimėjo informacinę konfrontaciją
sukilėliams. Nuo to laiko informacinio karo principai įtraukti į Rusijos
politinę ir strateginę darbotvarkę, o propaganda pavirto vienu iš ramsčių, ant
kurių laikosi Rusijos politinis režimas.
Kaip ir pirmame ciklo straipsnyje, nagrinėjant Rusijos Federacijos informacinio saugumo
doktriną mus domins tie teiginiai, kurie atskleidžia tikrąjį Maskvos požiūrį į
informacinio saugumo (ir informacinio poveikio panaudojimą strateginiams
tikslams) temą. Būtina paminėti, kad šie elementai yra užslėpti bendrame
doktrinos tekste tarp standartinių tokiems dokumentams būdingų formuluočių.
Iš karto
reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad doktrinoje gana plačiai naudojama
nacionalinių Rusijos Federacijos interesų samprata. Ji apskritai yra būdinga
Maskvos retorikai. Nacionalinių interesų tema dažniausiai prisimenama
Kremliaus, kai reikia paaiškinti, o dažniau pateisinti bet kokius kontroversiškus
veiksmus.
Doktrinoje
pastebimas Rusijos susirūpinimas dėl menko informacinių veiksmų efektyvumo
užsienyje. 8-ame doktrinos punkte, be kitų dalykų, kalbama apie tai, kad
nacionalinį Rusijos interesą sudaro tikslus Rusijos visuomenės ir tarptautinės
bendruomenės informavimas apie Rusijos Federacijos valstybinę politiką ir jos
poziciją dėl socialiai aktualių įvykių valstybėje ir pasaulyje. Šiame punkte
gana aiškiai atsispindi ideologinės Kremliaus nuostatos apie neva
egzistuojančią rusišką tiesą, kurios abstrakčiuose Vakaruose nenori girdėti
ir priimti.
Doktrinos
punktuose, kaip ir anksčiau analizuotoje užsienio politikos koncepcijoje,
galima aptikti pakankamai daug pozicijų, atspindinčių veidmainišką Rusijos
politinio režimo prigimtį. Pavyzdžiui, 10 punkte nuogąstaujama, kad informacijos
apyvarta be sienų vis dažniau panaudojama geopolitiniams, tarptautinei teisei
prieštaraujantiems kariniams ir politiniams, taip pat teroristiniams,
ekstremistiniams ir kriminaliniams tikslams. Faktiškai šis punktas geriausiai
apibūdina strategiją, kurią informacinėje erdvėje panaudojo būtent
Kremlius situacijai Ukrainoje destabilizuoti. Informacijos be sienų principas
leido Maskvai įsiveržti į Ukrainos informacinį segmentą ir daryti tiesioginį
propagandinį poveikį šios šalies gyventojams. Kijevas realiai susirūpino dėl to
tik po Krymo praradimo ir karinės krizės Donbaso regione pradžios.
Rusija taip
pat bijo ir poveikio, kurį informacinėmis ir techninėmis priemonėmis jos
informacinei infrastruktūrai gali daryti kitos valstybės (11 doktrinos
punktas). Šios baimės yra suprantamos, nes Maskva pati stengiasi realizuoti
tokią strategiją, taigi ir puikiai įsivaizduoja, kokį poveikį tai gali turėti
valstybės saugumui.
12
doktrinos punktas ryškiai atspindi įsisenėjusią vadinamųjų spalvotųjų
revoliucijų fobiją, kuri tebekankina Kremlių. Čia kalbama apie
informacinio-psichologinio poveikio priemones, kurias neva naudoja kai kurių
valstybių specialiosios tarnybos. Kad šis punktas atspindi Kremliaus fobijas,
parodo ir tai, jog jame toliau teigiama, kad į tokią veiklą įtraukiamos
religinės, etninės, žmogaus teisių gynimo ir kitos panašios organizacijos.
Beje, ši fobija leidžia paaiškinti Rusijos režimo puolimą prieš nepriklausomų
nevyriausybinių organizacijų sektorių. Šis punktas yra svarbus ir dėl to, kad demonstruoja,
kaip oficialiame dokumente galima adaptuoti banalią sąmokslo teoriją.
Įdomu, kad
tame pačiame punkte doktrinos autoriai guodžiasi dėl neva užsienio
žiniasklaidoje egzistuojančių ir stiprėjančių išankstinių nuostatų Rusijos
atžvilgiu. Kalbama apie Rusijos visuomenės informavimo priemonių ir jų
darbuotojų diskriminaciją už Rusijos ribų ir apie neva stiprėjantį
informacinį poveikį Rusijos Federacijos visuomenei ir ypač jaunimui, kurio
tikslas paveikti tradicines rusiškas moralines ir dvasines vertybes. Kitaip
sakant, sudaromas dirbtinis Rusijos informacinės erdvės kaip apsiaustos
tvirtovės, kurią būtina ginti, vaizdas. Apibendrintos užsienio valstybės
(kaip galima numanyti pirmiausia Vakarai) pozicionuojamos kaip priešiškos
jėgos, bandančios paveikti tiek informacinį, tiek vertybinį Rusijos lauką.
Būtina
paminėti, jog esminės vertybinės pozicijos, kurias deklaruoja Rusijos valdžia,
šioje doktrinoje minimos gana aiškiai. Be moralinių ir dvasinių vertybių,
doktrinoje taip pat minimas istorinis pagrindas ir patriotinės tradicijos (21
punktas). Dokumente teigiama, kad į visa tai yra kėsinamasi
informacinėmis-psichologinėmis priemonėmis.
Tačiau daug
įdomiau skaityti tą doktrinos dalį, kur kalbama apie technologinius aspektus.
Pavyzdžiui, 17 doktrinos punkte pripažįstamas Rusijos atsilikimas informacinių technologijų
sferoje. Faktiškai kalbama apie tai, kad šioje srityje Rusija yra priklausoma
nuo užsienio šalių geopolitinių interesų. Panašiai atrodo ir Rusijos
susirūpinimas dėl to, kad ji iš esmės neturi poveikio internetui. Žinoma,
pačioje doktrinoje šis apmaudas paslėptas po neutralesne formuluote: Šiuo metu
tarp valstybių egzistuojantis resursų, reikalingų interneto tinklo saugumui ir
stabiliam funkcionavimui užtikrinti, pasiskirstymas neleidžia realizuoti
bendrą, sąžiningą, abipusio pasitikėjimo principu paremtą jo kontrolę (19
punktas).
Susipažinus
su visa doktrina, atsiranda jausmas, kad ji suformuota veidrodiniu principu.
Kaip grėsmės minimi veiksmai, kuriuos Rusija pati plačiai taiko kitų valstybių
atžvilgiu. Taip pat kai kurios doktrinos formuluotės rodo, jog Maskva vertina
informacinio karo (tiksliau, jo atmainos psichologinio karo) situaciją kaip
aktualią geopolitinę realybę ir atitinkamai formuoja savo elgesio strategijas.
Nerimauti verčia ir tai, kad dalis doktrinos teiginių atrodo kaip sąmokslo
teorijų, fobijų ir politinių nuoskaudų kratinys. Galima numanyti, kad šioje
dalyje dokumentas atspindi to virtualaus pasaulio, kuriame šiandien gyvena
Kremlius, kontūrus.
Nėra
abejonių, kad Maskva ir toliau kreips ypatingą dėmesį į globalios informacinės
erdvės galimybes ir sieks įgyti kuo platesnę šios erdvės kontrolę, bandydama
daryti jai nuolatinį poveikį. Tiesa, gali būti ir taip, kad konfrontacinė
retorika vis dėlto silpnės. Čia galima prisiminti kalbą, kuria V. Putinas ne
taip seniai tradiciškai kreipėsi į abejų parlamento rūmų deputatus. Joje šiais
metais neįtikėtinai mažai dėmesio buvo skirta geopolitiniams
klausimams.
Esminiai kalbos aspektai buvo orientuoti į socialinius reikalus. Tai rodo, kad
tam tikri realybės atspindžiai vis dėlto prasimuša į Kremliaus politinę
virtualybę, kurioje Rusija matoma kaip priešų apsupta tvirtovė ir civilizacijų
susidūrimo smaigalyje esanti valstybė.
TASS/Scanpix/LETA nuotrauka.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |