Vienas pranešimas atkeliavo iš Berlyno, kitas iš Vašingtono. Tarp jų buvo savaitės skirtumas.

Lapkričio pabaigoje Vokietijos žvalgyba įspėjo, kad Rusija pradėjo kampaniją, kurios tikslas – paveikti artėjančių Bundestago rinkimų procesą. Gruodžio pradžioje CŽV pareiškė žinanti, kad Maskvai jau pavyko įsikišti į JAV prezidento rinkimų eigą.

Bet kuriais kitais metais šie kaltinimai būtų galėję pasirodyti stulbinantys, sensacingi ir netgi verčiantys iš koto.

Tik ne 2016-aisiais.

Tai metai, kai tokio pobūdžio dalykai buvo tapę rutina, o Kremlius stojo į atvirą nefizinį partizaninį karą su Vakarais.

Tais metais Rusijos ilgalaikis latentinis ksenofobiškos ir skeptiškai ES atžvilgių nusiteikusios dešinės palaikymas virto atviru, nepridengtu ir vis begėdiškesniu.

Tais metais kibernetinės atakos neapsiribojo įprastu „trolinimu“ ir diversijomis, jomis buvo siekiama konkrečių politinių tikslų.

Tais metais buvo aktyvuotas ilgai nertas įtakos tinklas Vakaruose.

Tais metais Kremlius išplėtė savo dezinformacijos kampaniją už Ukrainos ir buvusios SSRS erdvės ribų ir nukreipė ją į Vakarų destabilizavimą.

Tais metais Maskva pavertė pačią demokratiją ginklu kovoje su Vakarų demokratija.

O svarbiausia, Vakarus ištikus vienai rimčiausių pastarųjų pasitikėjimo stokos krizių, 2016-ieji tapo metais, kai Maskva ėmė skinti savo darbo vaisius.

Tai „tobulos audros“ metai: Vakarų nepasitenkinimas ir silpnumas po 2008 m. ekonominės krizės, euro zonos krizė ir migrantų krizė susipynė su kryptinga Kremliaus kampanija, siekiančia susilpninti Vakarų institucijas.

Kartu su balsavimu dėl „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje, Donaldo Trumpo pergale JAV prezidento rinkimuose, didele prokremliško kandidato pergalės Prancūzijos prezidento rinkimuose tikimybe ir nusiteikusių priešstatus quo partijų populizmo iškilimu visoje Europoje šis tobulas derinys sukūrė itin palankią terpę Vladimiro Putino autokratinio režimo tikslams vykdyti.

Dėl šių priežasčių šalių, bandančių ištrūkti iš Maskvos orbitos, – tokių kaip Ukraina, Gruzija ir Moldova, – nepriklausomybei kyla didesnė grėsmė nei bet kada po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Larry Diamondas, Huverio instituto vyresnysis mokslinis darbuotojas, neseniai rašė „The Atlantic“, kad Kremlius pradėjo „oportunistinę, bet kartu įmantrią kampaniją, kurios tikslas – sabotuoti demokratiją ir pakreipti ją savo tikslais ne tik periferinėse teritorijose, bet ir pačioje liberaliosios demokratijos širdyje – Europoje ir JAV“.

„Dabar liberaliajai demokratijai iškilo didžiausia grėsmė nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos“, – pabrėžė L. Diamondas.

Pirmieji požymiai

Pirmas įspėjamasis signalas, kad 2016 m. bus kitokie, pasirodė dar sausį, kai Maskva eskalavo informacinį karą su Vakarais per pagarsėjusią Lisos F. bylą Vokietijoje.

Tuo metu Vokietijoje pamažu kilo susirūpinimas dėl besitęsiančios migrantų krizės, o Kremlius, be perstojo propaguodamas sufalsifikuotą istoriją apie Berlyne kelių migrantų išžagintą rusų kilmės paauglę, bandė aktyviai sumažinti pasitikėjimą kanclerės Angelos Merkel vyriausybe.

Paraginti rusakalbės žiniasklaidos pranešimų, tūkstančiai rusakalbių protestuotojų išėjo į gatves su plakatais, ant kurių buvo užrašyti šūkiai, panašūs į „Mūsų vaikai pavojuje“.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas palaimino „skandalą“, apkaltinęs Vokietijos valdžią nuslėpus savo vidaus problemas.

Buvo įrodyta, kad istorija sufalsifikuota, bet žala buvo padaryta, o žinutė, kad Kremlius pasirengęs žaisti nešvariai, išsiųsta.

O žaidė jis tikrai nešvariai, į kovą pasitelkdamas kompiuterinius įsilaužimus, asmeninės informacijos viešinimą, netikrų naujienų skleidimą, atskalūniškų politinių jėgų rėmimą ir kitas gudrias taktikas.

Šios kovos aukščiausio lygio pavyzdys buvo žinia, kad Rusija įsilaužė į JAV prezidento rinkimų informacines sistemas, siekdama pakenkti Hillary Clinton ir/arba padėti Trumpui.

Nors šis įsilaužimas sulaukė daugiausia žiniasklaidos dėmesio, tai tebuvo tik vienas iš atvejų, kai Rusija bandė destabilizuoti Vakarų demokratijas.

„Putinas dar nebaigė. Jis siekia remti nusiteikusius prieš status quo kandidatus per kitų metų rinkimus Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje“, – „New York Times" rašo Michailas Chodorkovskis, Lojolos universiteto Čikagoje profesorius ir greitai pasirodysiančios knygos „Rusijos dvidešimtasis amžius“.

O tuomet paimsim Berlyną

Kreipdamiesi laišku į Europos Sąjungos vyriausiąją užsienio reikalų įgaliotinę Federicą Mogherini, 51 Europos Parlamento įstatymų leidėjas įspėjo, kad daugiau nei 200 mln. JAV dolerių Rusijos juodųjų pinigų buvo išplauta Europoje ir „yra duomenų, rodančių, kad pinigai buvo panaudoti Europos politikams, žiniasklaidai ir pilietinei visuomenei paveikti“.

Jungtinėje Karalystėje Rusijos propagandos aparatas dirbo viršvalandžius siekdamas remti „Brexit“ kampaniją ir jos lyderį Nigelą Farage‘ą.

Italijoje Kremliaus remiamos žiniasklaidos priemonės RT ir „Sputnik“ užliejo lavina netikrų naujienų radikaliosios kairės organizacijos „Movimento 5 Stelle“ portalų tinklą, skleisdamos euroskepticizmą ir priešiškas Jungtinėms Valstijoms nuotaikas, taip pat paveikdamos konstitucinį referendumą, dėl to atsistatydino šalies ministras pirmininkas Matteo Renzi.

Kremlius taip pat toliau rėmė Marine Le Pen, antiimigracinio Nacionalinio Prancūzijos fronto, gavusio 9 mln. eurų paskolą iš Rusijos banko, lyderę.

Tikėtinas Le Pen varžovas kitų metų prezidento rinkimuose, buvęs ministras pirmininkas Francois Fillonas irgi neslepia prokremliškų pažiūrų.

Gruodį valdančioji Rusijos partija „Vieningoji Rusija“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Austrijos radikaliųjų dešiniųjų Laisvės partija.

„Nors yra silpnesnė nei Sovietų Sąjunga, šiandien Rusija pasižymi didesnėmis galimybėmis provokuoti chaosą nei senoji komunistų imperija, o diskusijos Vakaruose, kaip sulaikyti Rusijos įtaką, dvelkia beviltiškumu“, – „Financial Times“ rašo politikos analitikė Lilija Ševcova.

2016 m. paliko mums nusilpusį, nevieningą ir nusivylusį Vakarų pasaulį iš vienos ir įsidrąsinusį Kremlių iš kitos pusės.

„Kaip 1941 m. gruodžio 7 d. visada simbolizuos negarbę, – rašo Brianas Frydenborgas tinklalapyje „War is Boring“, turėdamas omeny Perl Harboro ataką, per kurią JAV įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą, – taip ir visi 2016 m. simbolizuos tą patį.“

Laisvosios Europos radijas/Laisvės radijas

EPA nuotrauka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.