Valstybės įvaizdis tiek tarptautinėje politinėje arenoje, tiek savo visuomenės akyse priklauso nuo to, kaip sėkmingai šalis geba susitvarkyti su iššūkiais. Didžiausias išbandymas šiam įvaizdžiui – įvairaus pobūdžio nelaimės. Pavyzdžiui, nuolat vykdomi teroro aktai parodo, kad valstybė nesugeba užtikrinti saugumo, o technogeninės katastrofos byloja apie rimtas technologijų, darbuotojų profesionalumo ar jų disciplinos problemas (nelygu, kokios yra tokių katastrofų priežastys). Nesugebėjimas suvaldyti krizių atneša nuostolių – ne tik materialinių, bet ir moralinių. Tačiau šalies valdžia gali stengtis sumažinti neigiamą poveikį, daromą valstybės įvaizdžiui, ar net siekti apversti situaciją taip, kad ji pasitarnautų strateginiams valdžios tikslams. Šiame straipsnyje bus apžvelgti keli naujausi tokios taktikos pavyzdžiai.

Turkija žino, ką kaltinti

Turkija niekaip nesugeba pažaboti teroristinio pavojaus savo teritorijoje. Vien per gruodžio mėnesį šią šalį sudrebino keli teroro išpuoliai. Vieną jų iš esmės galima pavadinti išskirtiniu: tai Rusijos ambasadoriaus nužudymas. Šį išpuolį vertėtų išskirti iš bendro teroro aktų, įvykdytų Turkijoje per pastaruosius metus, sąrašo.

Rusijos ambasadorius Turkijoje Andrejus Karlovas buvo nužudytas praeitų metų gruodžio 19 dieną, kai sakė kalbą per parodos atidarymą Ankaroje. Šį išpuolį įvykdė Mevlutas Mertas Altintasas, dirbęs Turkijos specialiosios paskirties policijos padalinyje. Nužudymas įvyko faktiškai prieš kameras. Vykdydamas išpuolį M. M. Altintas šaukė, kad tai yra kerštas už Alepo bombardavimą.

Galima priminti, kad Rusija yra kaltinama panaudojusi aviaciją Sirijos Alepo miesto civiliniams objektams bombarduoti. Per Maskvos sankcionuotus antskrydžius žuvo nemažai nekaltų miesto gyventojų, tarp jų – moterų ir vaikų. Kremlius oficialiai teigia, kad Sirijoje kovoja su teroristais, tačiau menka paslaptis, kad pagrindiniai rusiškos aviacijos smūgiai šioje šalyje yra skirti ne „Islamo valstybės“ (ISIS) pozicijoms, o susivienijusios prieš šalies diktatoriaus Basharo al Assado valdžią opozicijos forpostams.

Ambasadoriaus nužudymas iš tikrųjų buvo labiausiai panašus į keršto akciją. Išpuolio vykdytojas nesiekė nukauti dar ką nors iš salėje buvusių žmonių, nors tokių galimybių turėjo. Vėliau, per susišaudymą su policijos pajėgomis, jis žuvo.

Šis incidentas galėjo sukelti rimtų problemų Turkijai. Pirmiausia, Ankara iš esmės nesugebėjo užtikrinti užsienio valstybės diplomato saugumo, ir tai dar kartą parodė, kad Turkijos jėgos struktūros iki galo nesusitvarko su savo tiesioginėmis funkcijomis. Dar vienas nemalonus aspektas – teroristas pats buvo jėgos struktūrų pareigūnas.

Nereikia pamiršti ir to, kad incidentas galėjo vėl sugadinti Turkijos ir Rusijos santykius, kurie tik neseniai pradėjo taisytis. Maskva ir Ankara suėjo į rimtą tarpusavio konfrontaciją po to, kai 2015 metų lapkričio pabaigoje Turkija numušė Rusijos bombonešį, kuris pažeidė jos oro erdvę. Tačiau vėliau dėl pragmatinių, ekonominių priežasčių ir tam tikro politinio panašumo Rusija ir Turkija pasuko nesutarimų įveikimo keliu ir vėl iškėlė santykius į partnerystės lygį.

Įdomu pažymėti, kad į ambasadoriaus nužudymą Maskva iš tikrųjų sureagavo stebėtinai ramiai. Ankara net nebuvo kaltinama netinkamai organizavusi Rusijos diplomatinio atstovo apsaugą. O Turkija greitai įvardijo ir šio išpuolio „organizatorių“. Visa atsakomybė buvo suversta politiniam šalies prezidento Recepo Tayyipo Erdogano oponentui – Fethullah Gullenui, kuris šiuo metu gyvena JAV.

F. Gulleną Turkijos valdžia kaltino ir bandymu organizuoti perversmą praeitų metų vasarą. Verta priminti, kad ir tuometiniais įvykiais Ankara pasinaudojo, kad pradėtų plataus masto represijas prieš skirtingas profesines ir socialines grupes (kariškius, jėgos struktūrų atstovus, žurnalistus ir pan.). F. Gullenas tada neigė bet kokį savo vaidmenį perversme. F. Gulleno ar jo šalininkų ryšys su Rusijos ambasadoriaus nužudymu irgi yra labai abejotinas. Užtat Ankara nepraleidžia progos nurodyti kaip kaltininką tą žmogų, su kuriuo siekia susidoroti.

Tiek Rusijos ambasadoriaus nužudymas, tiek vėlesni teroro aktai naujametę naktį Stambule galiausiai gali būti panaudoti kaip pretekstas naujoms represijoms, kurių aukomis nebūtinai taps tikrieji kaltininkai. Taip R. T. Erdoganas naudojasi nestabilia situacija savo valstybėje režimui ir jį palaikančioms institucijoms stiprinti. Šis efektas pasiekiamas „teisingai“ sudedant akcentus ir kuriant atitinkamą informacinį foną.

Rusija: teroro versija nepageidaujama

Rusija šiandien yra ta valstybė, kuri geriausiai gali parodyti, kaip įmanoma manipuliuoti informacija. Nors ji ne visada daro tai profesionaliai, šių manipuliacijų įžūlumo lygis negali nestebinti. Tai verčia įdėmiau pažiūrėti ir į tragediją, sukrėtusią šią šalį gruodžio pabaigoje.

Gruodžio 25 dienos ryte katastrofą virš Juodosios jūros patyrė iš Sočio oro uosto pakilęs Rusijos gynybos ministerijos lėktuvas „Tu-154“. Pranešama, kad per šį incidentą žuvo visi 92 lėktuve buvę keleiviai ir ekipažo nariai. „Tu-154“ skrido į Siriją. Tarp žuvusiųjų – Raudonosios armijos Aleksandrovo ansamblio solistai, kurie turėjo surengti pasirodymą rusų kariams Sirijoje, žurnalistai, keli garsūs visuomenės veikėjai.

Atsižvelgiant į tai, kur skrido lėktuvas, iš karto kilo įtarimų, kad jo katastrofa gali būti neatsitiktinė. Tačiau oficialioji valdžia paskubėjo pareikšti, kad tai nebuvo teroro aktas. Maskva akcentavo tai, nors skuba, su kuria buvo kratomasi teroro akto versijos, atrodo įtartinai.

Vėliau atsirado ir katastrofos liudytojas, kuris neva matė, kaip sudužo lėktuvas. Jo liudijimu, orlaivis nesugebėjo normaliai pakilti ir kurį laiką paskridęs virš jūros uodega kliudė vandens paviršių. Liudytojo parodymai aiškiai byloja apie lakūnų klaidą, t. y. katastrofą, įvykusią dėl žmogiškojo faktoriaus. Tačiau šiais liudijimais iš karto buvo suabejota. Teigiama, kad tamsoje (incidentas įvyko apie 5 valandą ryto) tiksliai įžiūrėti lėktuvo skrydžio konfigūraciją turėjo būti sunku, o liudytojo pasakojimas ir situacijos aprašymas paimtas lyg iš aviacijos vadovėlio.

Dar daugiau nepatogių klausimų dėl katastrofos ir jos versijos kelia istorikas (ir aviacijos inžinierius pagal išsilavinimą) Markas Soloninas. Jis pažymi, kad katastrofos padariniai (į šipulius sudužęs lėktuvas, sudraskyti keleivių kūnai) iš esmės nėra panašūs į kitų analogiškų katastrofų. Jo manymu, tai verčia mažų mažiausiai kelti klausimus dėl oficialios katastrofos versijos pagrįstumo.

Kiti ekspertai irgi kvestionuoja techninių nesklandumų ar ekipažo klaidos versijas. Pavyzdžiui, pažymima, kad nuolaužų išsibarstymo zona (apie 15 km) prastai koreliuoja su versija, kad lėktuvas sudužo rėžęsis į vandenį. Labiau tikėtina, kad orlaivis subyrėjo nuo sprogimo ore. Ekspertai taip pat pažymi, jog lėktuvas staiga dingo iš radarų, o ekipažas nebuvo perdavęs pavojaus signalo.

Visa tai verčia teigti, kad spėjimas apie „technines“ katastrofos priežastis mažų mažiausiai yra skubotas.

Galima suprasti ir tai, kodėl Rusija aktyviai kratosi teroro akto versijos. Tai reikštų, kad šalis nesugeba užtikrinti net karinių struktūrų saugumo (lėktuvas, kaip minėta, priklausė Gynybos ministerijai), o Sirijos avantiūros kaina vis auga. Tai būtų jau antras panašaus pobūdžio išpuolis, susijęs su Rusijos kariuomenės veiksmais Sirijoje. Pirmasis – 2015 metais įvykusi tragedija, kai ore buvo susprogdintas lėktuvas su rusų turistais, skridęs iš Egipto. Tada irgi gana ilgą laiką teroro akto versija buvo atmetama.

Maskvai būtų patogiau susitaikyti su technine „Tu-154“ katastrofos priežastimi. Tikėtina, kad nors ir kokia būtų tiesa, Rusija iki galo laikysis šios versijos. Žinoma, negalima teigti, jog Maskva šiuo atveju tikrai meluoja. Kol kas abi – tiek techninė, tiek teroristinė – versijos išlieka vienodai tikėtinos, tačiau ankstesni Kremliaus veiksmai (kad ir prisiminus kitą skaudžią katastrofą – virš Donbaso numuštą boingą) rodo, kad Maskva, reikalui esant, nesibodi ne tik manipuliuoti informacija, bet ir atvirai meluoti. Todėl ir išvados dėl „Tu-154 katastrofos“ priežasties turėtų būti vertinamos atsargiai ir kritiškai.

Reuters nuotrauka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.