|
Valerijus Primostas: Mes kovojame ne su Rusija, o su jumis mumyse (17)
Anastasija Jegorova, Novaja gazeta 2017 01 20

Kaip Kijeve
interpretuoja tai, kas pasidarė su dviejų dar neseniai broliškų tautų
santykiais
Valerijus
Primostas buvo turbūt daugiausia žadantis dešimto dešimtmečio pradžios Ukrainos
prozos debiutantas. Jo bauginančios apysakos apie kariuomenę sulaukė dėmesio ne
tik Kijeve, bet ir Maskvoje. Jo romanas Padniestrės baisumai
(Приднестровский беспредел) išlieka vienu geriausių prozos kūrinių apie tautų
santykius posovietiniu laikotarpiu. Paskui jis dvidešimt metų tylėjo, o tada
internete paskelbė piktą, į nieką nepanašią nenusakomo žanro prisipažinimų
knygą Ukraina pakraštyje (Украинa у
края).
Publikuojame
pokalbį su V. Primostu apie kultūrinį lūžį, kuris ištiko Ukrainos ir Rusijos
santykius po 2014 metų, tikėdamiesi, kad rašytojo nuotaikos yra būdingos
didžiajai Ukrainos inteligentijos daliai. Sužinoti, ką dabar Kijeve galvoja
apie mus, ir turėti tai omenyje yra geriau nei toliau puoselėti iliuzijas apie
broliškas tautas.
Jūs iš tikrųjų daug metų vengėte
viešumo?
Ne, kodėl?
Per pastaruosius ketverius metus buvo paskelbtos dvi Politiškai nekorektiškos
istorijos dalys apie ukrainiečių sąveiką su žydais ir rusais. Po pirmųjų
trijų knygų aš užsiėmiau reklama, dirbau kūrybos direktoriumi, buvo daug projektų
knygoms neužtekdavo...
Laiko?
Ne. Blogiau
minčių. Paskui ėmiau rašyti scenarijus. O dar vėliau prasidėjo kitas
laikotarpis mano ir šalies gyvenime. Ukraina pakraštyje buvo parašyta dar Janukovyčiui
būnant valdžioje tiek buvo prisikaupę. Tada jos nespausdino, pabijojo, o
dabar niekam ir nesiūliau, tiesiog įkėliau į internetą, kad bet kas galėtų
laisvai prieiti. Pastaruoju metu kuriu
ne grožinę literatūrą, o dokumentinius dalykus iš Ukrainos istorijos: išėjo
šešios knygos, dar viena beveik iki galo parašyta, rengiamos dar trys. Niekas
juk nežino istorijos, ypač savo šalies istorijos: visiems atrodo, kad vyksta
kažkas naujo, netikėto. O iš tikrųjų tai jau buvo, ir tam yra istoriškai
sąlygotų priežasčių.
Kaip aš supratau, dabartinė situacija
yra sąlygota ne tiek istoriškai, kiek geografiškai taip jūs manote?
Ukraina
ypatinga tuo, kad ji, skirtingai nei daugelis kitų šalių, gimė ne civilizacinio
masyvo viduje, o pakraštyje. Ukraina plyti ant Didžiosios miško ir stepės
sienos, ir per visą istoriją, pradedant nuo kimerų, per mūsų šalį nepabaigiamu
stepių ekspresu traukė klajoklių tautos. Ukraina buvo pasienio užkarda tarp
Europos ir Azijos pasaulio. Tą vaidmenį vaidino Kijevo Rusia, ji sulaikė
pečenegus, poloviečius, paskui atėjo mongolai ir nušlavė tą užkardą. Susikūrė
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė naujas barjeras, kuris sulaikė Ordą ir jos
vasalę Moskoviją, o Ukraina buvo šio barjero pagrindas.
Kai Lietuvos
Didžiajai Kunigaikštystei ėmė trūkti jėgų, ji susijungė su Lenkija ir sukūrė
Abiejų Tautų Respubliką (Žečpospolitą), ir naujoje valstybėje Ukraina vėl
vaidino tą pasienio barjero vaidmenį. Tais laikais įsivyravo toks fenomenas
kaip Zaporožės kazokai stepių sargybiniai, kurie taip pat gynė tą barjerą.
Sustiprėję kazokai bandė siekti didesnių, lygių su šlėktomis, teisių Abiejų
Tautų Respublikoje, o tai atvedė prie Chmelnickio
sukilimo. To Chmelnickio, kurio padedami nesukalbami lenkai pradėjo
griauti savo stepių barjerą Ukrainą. Bogdano Chmelnickio laikais susidarė
tokia situacija, kad Ukraina atsidūrė trijų priešų apsuptyje: Abiejų Tautų
Respublikos, Moskovijos ir Osmanų imperijos su Krymo chanatu. Ir kiekvienas iš
jų buvo stipresnis už Ukrainą. Reikėjo bent su vienu iš jų susitarti. Pavyko su
caru Aleksejumi Michailovičiumi, ir nuo to laiko Ukraina 350-čiai metų atsidūrė
kolonijinėje priklausomybėje nuo Rusijos, o mūsų nacionalinį mentalitetą žlugdė
žiaurus totalinis rusifikavimas.
Kolosali
Ukrainos tragedija yra ta, kad mūsų europietiška šalis pusketvirto šimtmečio
buvo valdoma Rusijos valstybės, priskiriamos kitai (azijinei) civilizacinei
matricai. Ir baisiausia, kad Ukrainą ir ukrainiečius Rusija laikė neatskiriama
savo dalimi. Faktiškai tuos 350 metų Rusija nuosekliai darė mus rusais. O dabar
ryšiai su Rusija galutinai trūkinėja, tačiau mūsų bėda ta, kad šiandien mes
patys daug labiau esame jūs, nei mums to norėtųsi. Kasdien mums reikia po
lašelį išsunkti iš savęs rusą. Ir kariaujam mes ne tiek su išorėje esančia
Rusija, kiek su Rusija, esančia mumyse.
Išeina, kad ne niekada mes nebebūsime
broliai, o kad jais ir nebuvome?
Kadangi
imperinė Rusija yra absoliuti laisvos Ukrainos antagonistė, tai ir konfliktas,
be abejo, turi pasibaigti vienos iš pusių žlugimu. Arba laisvajai Ukrainai,
arba imperinei Rusijai ateis galas.
Kaip Ukraina išeis iš šio karo? Kokie
labiausiai tikėtini konflikto pabaigos variantai?
Tikrai,
tarptautinės teisės požiūriu Krymo aneksija ir Rusijos įsiveržimas į Donbasą
yra nusikalstami ir neteisėti veiksmai. Tačiau jeigu aš būčiau valdžioje,
pirmiausia pasiūlyčiau surengti referendumą Kryme ir Donecke, nes neįmanoma
sulaikyti tų, kurie priskiriami kitai civilizacinei matricai. Valstybes, kurių
dalys priklauso skirtingoms civilizacinėms matricoms, šiandien galima
suskaičiuoti ant pirštų. Išlaikyti kartu skirtingus civilizacinius vienetus
paprastai galima tiktai naudojant jėgą (šia prasme Rusija ir Kinija puikūs
pavyzdžiai). Tačiau vien tik sulaikyti maža: skirtingos prigimties
civilizacinius vienetus dažniausiai jų laikytojai žiauriai asimiliuoja. Su
mumis tokią asimiliaciją jau vykdė. Rusijos imperijoje tam tikslui tarnavo
religija, kariuomenė ir švietimas. O jeigu tai nepadėdavo, buvo pasitelkiamas
žiaurus ir efektyvus valdymo aparatas.
Mes šiandien
tiesiog nesame vidujai pasirengę asimiliuoti regionus, kurie dėl vienų ar kitų
priežasčių priklauso kitai civilizacinei matricai rusų
pasauliui, azijinei civilizacijai. Tiek Krymas, tiek Donbasas naujausiojoje
mūsų istorijoje vaidino rusiškos penktosios kolonos vaidmenį, per juos buvo
vykdoma Kučmos daugiavektorinė politika tai toks politinis špagatas, kuris
skaldė šalį pusiau. Dvidešimt metų mes buvome stumtraukis, o jis, kaip žinome,
niekur nenueina. Ir nors žiūrėdami iš politinio taško mes sakome, kad Donbasas
ir Krymas tai Ukraina, įprastu žmogišku požiūriu jeigu santuoka
nenusisekė, geriau išsiskirti ir nekankinti vienam kito. Tik, kartoju dar
kartą, skyrybos turi būti korektiškos.
Kas pasikeitė žmonių galvose per šį
karą?
Viskas labai paaštrėjo. Jeigu ne karas, dar ilgai nebūtų buvę jokios dekomunizacijos, nes, mūsų supratimu, dekomunizacija pirmiausia yra demaskvifikacija. Ir, pavyzdžiui, ironiškas Maskvos prospekto pervadinimas į Stepano Banderos prospektą būtų neįmanomas. Anksčiau, kad ir sunkiai, Sausio Sukilimo (1918 m. sausį rusų bolševikų inspiruotas sukilimas Kijeve prieš laikinai gyvavusią Ukrainos respubliką vert. pastaba) gatvę pavyko pervadinti į Ivano Mazepos, o Kominterno į Simono Petliūros, bet tai buvo paskiri atvejai, visuomenėje sukėlę itin aštrias diskusijas. O dabar brangiųjų rusų dėka kolonijinės praeities pėdsakai naikinami beprotišku greičiu.
Ar yra taikus politinių pokyčių
Ukrainoje ir Rusijoje kelias?
Žiūrint
kokių. Jeigu kalbame apie vakarietiško pobūdžio demokratines reformas, tai išeina
paradoksas. Su šiandien Ukrainoje egzistuojančių demokratinių institutų
pagalba jų neįmanoma įvykdyti. Apskritai visuotinė rinkimų teisė esant žemam
visuomenės intelekto koeficientui ir dar žemesniam didžiosios rinkėjų dalies
sąmoningumui neišvengiamai veda prie pašlemėkų ir vagių valdžios atsiradimo
(tarp kitko visur). Apskritai demokratija neturtingose šalyse neveikia, o
šiandien Ukraina neturtinga šalis. Esant tokiai padėčiai išeitis viena apšviestoji
diktatūra (vidinė arba išorinė). Diktatorius patriotas (Napoleonas, Pilsudskis,
Salazaras, Pinočetas, Li Kuan Ju tai jau kaip kam pasiseks) ateina,
sureguliuoja problemas, įvykdo reformas ir nueina (arba jį nušalina). Mums
labai trūksta visaverčio nacionalinio elito, nes juo mes nuolat dalinomės
pirmiausia su Abiejų Tautų Respublika, paskui su Rusijos imperija, o vėliau
ir su SSRS. Tačiau kol kas ukrainietiško apšviestojo diktatoriaus horizonte
nematyti.
O dėl Rusijos
ten viskas sudėtingiau, nes pasipriešinimas bus šiurpus. Skirtingai nei
Ukraina, turinti labai senas demokratines tradicijas (senoji sueigų viečių kultūra, Magdeburgo teisė, aukščiausių valdovų
nuo Kijevo kunigaikščių iki etmonų ir prezidentų renkamumas), Rusija
niekada nebuvo demokratinė. Ten, kur prasideda demokratija, baigiasi Rusija.
Kas, jūsų supratimu, yra azijietiška
matrica?
Valdžios
vertikalė, patvaldys ir baudžiauninkai. Jeigu atsiras žmogus, apsišvietęs
diktatorius, kuris ryšis keisti šią šalį į europietišką pusę, jam nieko neišeis,
nes patys rusai iš paskutiniųjų gins savo susiklosčiusį požiūrį į pasaulį (mes
prisimename, kas atsitiko su valdovais, kurie bandė garbingai europinti Rusiją
nuo Boriso Godunovo ir apsišaukėlio Dmitrijaus iki Petro III ir Pavelo, juos
žudė, o paskui viešai paskelbdavo, kad jie buvo niekingi žmogeliai). Ukrainiečiams
daug lengviau, jie kaip ir airiai, lenkai, singapūriečiai: pasaulyje yra
daugybė sėkmingo šalių modernizavimo atvejų mažų, tokių kaip Singapūras, ir
milžiniškų, kaip Kinija; atsilikusių viduramžiškų monarchijų, kaip Tailandas,
ir neturtingų bulvinių provincijų, kaip Airija. Visa tai jau padaryta, veikia
ir žinoma, tereikia pasižiūrėti, kaip tai veikia, ir tuo pasinaudoti.
Kuo mums gresia dabartinė Rusijos
padėtis pasaulyje?
Subyrėjus
SSRS Rusija per valandą prarado visus savo užkariavimus vakarų kryptimi,
pradedant nuo Ivano Žiauriojo laikų, ir susigrąžinti jų jau nebepavyks. O juk
tai buvo pačios tankiausiai apgyventos ir labiausiai klestinčios provincijos
imperijoje. Šiandien du trečdaliai Rusijos teritorijos netinka gyventi. Šalis
yra geopolitinėje aklavietėje. Rusija žaliavas, resursus išgaunanti valstybė:
jeigu kas nors kur nors ko nors nesukurs, ji negalės to gauti. Ji antraeilė,
nuo Vakarų priklausoma valstybė, ir taip buvo visada. Vakarai jau kartą įveikė
Rusiją, tiesiog nustoję jai tiekti tris dalykus: pinigus, technologijas,
maistą. Kad įveiktų SSRS, Reiganui ir Tečer užteko mažiau nei dešimties
metų. Rusijos Federacija yra labiau priklausoma nei SSRS, ir jau praėjo treji
metai...
Ir jei
Rusijai pavyks išsikapstyti iš dabartinės sunkios būklės su minimaliais
nuostoliais, jai lengviau nebus. Pasaulis yra ant visiškai naujo laikotarpio
slenksčio. Visos senojo pasaulio sistemos valdžios, gamybos, valdymo, verslo,
socialinių sąveikų, visas šis formatas, nustatytas Amerikos ir Prancūzijos
revoliucijų ir egzistuojantis jau daugiau nei du šimtus metų, išsisėmė,
paseno. Ir greitai atsiras kažkas naujo, paremto tinklų sąveika, kas sukrės
mūsų gyvenimo būdą iš pagrindų. O tos tautos, kurios nesuspės į šį traukinį į
rytojų, liks milžiniškame teritoriniame gete, iš kurio jau nebebus galima
pereiti į naująjį pasaulį. Pavieniai žmonės sugebės, tačiau nacijos ne. Nauja
Meidži revoliucija (Japonijos modernizavimas XIX a. antroje pusėje, vykęs
imperatoriaus Meidži iniciatyva vert.
pastaba) bus jau nebeįmanoma. Ir Ukraina dar turi minimalų šansą suspėti į
šį traukinį, o dabartinė Rusija deja, ne.
Novaja gazeta

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |