Europos Sąjungos (ES) lyderiai negali išnaudoti populizmo, kai jiems patogu, ar skųstis, kai daug kas vyksta nepalankiai. Siekiant pokyčių, politikams reikalinga stipri lyderystė. Populizmas tampa Europos politinių debatų tema, pamažu keičianti europietišką svajonę, palankių integracijos perspektyvų laikotarpį, Lisabonos strategiją, bendrą užsienio ir saugumo politiką, metą, kai buvo džiaugiamasi bendra valiuta ar istorine bei didele plėtra. Kylant euroskeptikų judėjimams, jie buvo mažuma politinio spektro paraštėse.

Tačiau prasidėjo politinė, ekonominė ir finansų krizė. Tuo metu Europos politinis elitas nesuprato nei jos gylio, nei sudėtingumo. Jie bandė įprastai tęsti savo darbą, tik kartais susidurdami su populistinėmis, rasistinėmis ar neapykantos kupinomis kalbomis, euroskeptikų retorika. Europos politikai manė, kad dar vieną krizę galima nugalėti nieko nekeičiant. Visgi jų idėjų priešininkai greitai pasinaudojo situacija ir žmonių nepasitenkinimu. Kilo socialinė suirutė, didėjo atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, Europos šiaurinių ir pietinių valstybių, Europos Sąjunga (ES) susidūrė su nesustabdomu pabėgėlių ir migrantų antplūdžiu. Dėl šių priežasčių atėjo politinio korektiškumo pabaiga, o populistinės partijos įsigalėjo daugelyje šalių.

Graikija pasirinko Aleksį Tsiprą, žadėjusį nenuolaidžiauti euro zonos elitui. Tiesa, vadinamasis „Grexit“ vis dėlto neįvyko. Didžiosios Britanijos piliečiai nusprendė trauktis iš ES po referendumo ir kol kas šio žingsnio pasekmės nėra aiškios nei pačiai šaliai, nei Bendrijai. Populizmas tampa pagrindine ir vyraujančia tendencija ar kryptimi. Dėl ES ateities pradeda kilti abejonių, o jos piliečių baimė ir pyktis auga, tad Europos institucijos nebegali likti nuo jų nutolusios.

Kyla klausimas ne apie ES viltį, bet apie demokratinių institucijų išgyvenimą. „Viltis“ tapo dar viena sąvoka, kuri neteko savo galios per pastaruosius krizės metus. Pažymėtina tai, kad Europai reikalinga stipri politinė valia ir lyderystė. Europos politika nėra pokerio žaidimas. Jai svarbus įtaigumas, norint, kad žmonės vėl patikėtų.

Pagal 2017 m. sausio 18 d. „EurActiv“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.