Sausio mėnesį įvyko naujojo JAV prezidento inauguracija: kontroversiškai vertinamas verslininkas Donaldas Trumpas užėmė galingiausios pasaulio valstybės vadovo vietą. Šiandien yra populiaru spėlioti, kokia gi bus Amerika valdant šiam prezidento ir kokia kryptimi galėtų pasisukti jos politika. Galima bandyti atskleisti tai analizuojant paties D. Trumpo pasisakymus, kurių viešojoje erdvėje netrūksta.

Būtina paminėti ir tai, kad mūsų regione didžiausias dėmesys tradiciškai skiriamas klausimui, kaip dabar galėtų plėtotis JAV ir Rusijos santykiai. Visi puikiausiai atsimena priešrinkiminį D. Trumpopareiškimą, kad jis pasvarstytų, ar verta ginti Baltijos valstybes nuo Rusijos agresijos, ir sprendimą priimtų atsižvelgdamas į tai, kaip Lietuva, Latvija ir Estija vykdo savo įsipareigojimus NATO. Suprantama, toks pareiškimas privertė Baltijos šalis sunerimti, juolab kad Maskva geba elgtis nenuspėjamai ir pastaruoju metu nedvejodama laužo tarptautinės teisės principus.

Kita vertus, apie D. Trumpo požiūrį į Rusiją ir net numanomus ryšius su šios šalies vadovu Vladimiru Putinu ir taip parašyta nemažai. Šiame kontekste įdomu pažvelgti, kaip naujasis JAV prezidentas apskritai žiūri į užsienio politiką, ką galvoja apie kitas valstybes ir geopolitinius susivienijimus – Kiniją, Europos Sąjungą, Iraką, Afganistaną, Siriją ir pan. Šio straipsnio tikslas – pabandyti atskleisti geopolitinį D. Trumpo mąstymą ir aptarti jo aspektus.

Siekiant atskleisti D. Trumpo pozicijas analizei buvo pasirinkti keli pastarojo meto interviu, tarp jų ir jo dar priešrinkiminis pokalbis su žinomu televizijos vedėju Larriu Kingu, kurįtransliavo Rusijos propagandos ruporas RT. Nemažai apie užsienio politiką buvo kalbama ir pirmame po išrinkimo dideliame D. Trumpo interviu, kurį jis davė Vokietijos leidinio „Bild“ ir Jungtinės Karalystės leidinio „The Times“ žurnalistams.

Esminė išvada atlikus analizę yra gana akivaizdi – naujasis JAV prezidentas nesijaučia stiprus užsienio politikoje. Net neatrodo, kad jis bandytų rimčiau ja domėtis. Didžiausias D. Trumpo dėmesys sutelktas į Ameriką ir pažadus „grąžinti jai didybę“. Tiesa, priemonės, kuriomis D. Trumpas, vaizdžiai tariant, rengiasi JAV „kelti nuo kelių“, gali būti pavadintos gana abejotinomis, tačiau tai būtų atskiro straipsnio tema.

Savo interviu ir pasisakymuose D. Trumpas pagrindinį dėmesį skiria keliems pasaulio regionams. Pavyzdžiui, nesunku pastebėti, kad jis iš tikrųjų į Rusiją žiūri palankiau nei jo pirmtakai. Interviu dienraščiui „The New York Times“ jis pažymėjo, kad „veikti kartu su Rusija“ būtų tiek Maskvos, tiek Vašingtono interesas. Atrodytų, toks pareiškimas turėtų pradžiuginti Kremlių. Maskva ir pati seniai kalba apie pragmatinius santykius, pagrįstus skirtingų galingų valstybių (prie kurių Rusija priskiria ir save) susitarimu. Atrodo, kad į tą pusę lenkia ir D. Trumpas, tačiau realiai Kremliui džiaugtis būtų vis dėlto pernelyg anksti.

Galima priminti, kad visai neseniai D. Trumpas pareiškė, jog dalies sankcijų, dabar taikomų Rusijai, atšaukimas galėtų būti siejamas su naujais susitarimais dėl branduolinio arsenalo mažinimo. Norėdamas to ar ne, D. Trumpas smogė į gana jautrią Rusijai vietą. „Branduolinė retorika“ yra vienas akivaizdesnių rusiškos propagandos aspektų. Branduolinį ginklą Kremlius vertina kaip tą veiksnį, kuris leidžia Rusijai pozicionuoti save kaip vieną iš pasaulio jėgos centrų. Taigi, vartojant internetinę terminologiją, D. Trumpo pasiūlytas sandoris tapo savotišku politiniu trolingu. Maskva savo ruožtu paskubėjo netiesiogiai parodyti, jog toks pasiūlymas jai nepriimtinas: V. Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad kol D. Trumpas dar nepradėjo eiti pareigų, svarstyti ar komentuoti jo siūlymus būtų pernelyg anksti.

D. Trumpo geranoriškumas Rusijos atžvilgiu yra gana aiškiai susijęs su Artimųjų Rytų regiono problemomis. Naujasis JAV prezidentas yra kelis kartus minėjęs, kad mato Maskvą kaip sąjungininkę kovojant su teroristine „Islamo valstybės“ organizacija. Čia verta pažymėti, jog D. Trumpas apskritai neretai mini savo pasisakymuose Artimųjų Rytų regioną, nors kiekvienas toks paminėjimas aiškiai stokoja konkretumo.

Aiškiausiai D. Trumpas išsako poziciją dėl Irako. Šios pozicijos esmė – JAV neturėjo įvesti į šią valstybę savo kariuomenės, o įvedusi turėjo išvesti kitais būdais, nei tai padarė Baracko Obamos administracija. Pavyzdžiui, visą atsakomybę dėl nesėkmės Irake suversti savo pirmtakui D. Trumpas bandė interviu Rusijos kanalui RT. Verta paminėti, kad interviu ėmusiam L. Kingui net kelis kartus teko priminti tuometiniam kandidatui į prezidentus, jog Irako karas prasidėjo valdant respublikonui George‘ui Bushui.

Naujasis JAV prezidentas taip pat teigia, kad turi planą Sirijai, tačiau nesutinka atskleisti jokių jo detalių, nes tai neva galėtų sutrukdyti planą įgyvendinti. Šį argumentą D. Trumpas naudoja ir kritikuodamas B. Obamą dėl pernelyg didelio atvirumo ir skaidrumo, nes tai, jo manymu, leisdavo JAV priešams Artimųjų Rytų regione būti pasirengusiems JAV veiksmams. Kita vertus, tokia D. Trumpo retorika mažai ką įtikina. Tikėtina, kad jokio specialaus plano Sirijai naujasis JAV prezidentas neturi, tad kalbėdamas apie tai jis tiesiog blefuoja.

Kiek aiškiau D. Trumpas yra pasisakęs dėl kompromiso su Iranu, kurį ne taip seniai pasiekė JAV. Atrodo, čia gali būti rimtų pokyčių, kurie grąžins į Vašingtono ir Teherano santykius aštrios konfrontacijos elementus. Naujasis JAV prezidentas pavadino sandorį su Iranu dėl jo branduolinės programos „vienu blogiausių kada nors pasiektų susitarimų“. Tiesa, ir šiuo atveju jis neatskleidžia, kokių veiksmų planuoja imtis situacijai „taisyti“.

Savo kortų D. Trumpas neatskleidžia ir kalbėdamas apie globalią JAV konkurentę Kiniją. Panašu, jog naujasis JAV vadovas žiūri į šią valstybę gana stereotipiškai. Interviu „Bild“ ir „The Times“ leidiniams jis pavadino Kiniją „didžiule problema“, nedetalizuodamas savo pozicijos. Kiek galima suprasti, naujasis JAV prezidentas šiuo atveju pirmiausia mato problemas globalios ekonominės konkurencijos srityje.

Dėl JAV partnerių ir sąjungininkų didesnių pokyčių, ko gero, neturėtų būti. Nesunku pastebėti, jog D. Trumpas labai palankiai žiūri į Izraelį. Atrodo, Tel Avivas dabar gali tikėtis net didesnio Vašingtono palaikymo nei anksčiau.

Pozityviai naujasis JAV prezidentas pasisako ir apie Europą, nors tampa aišku, kad į Senąjį pasaulį jis žiūri iš tam tikro geopolitinio atstumo. Jis taip pat gana skeptiškai vertina Europos Sąjungos efektyvumą. Europoje D. Trumpas pagrindine sąjungininke natūraliai laiko Jungtinę Karalystę. Būtina paminėti, kad naujasis JAV vadovas sveikina Londono sprendimą trauktis iš ES.

Kartu D. Trumpas pripažįsta ir Vokietijos lyderystę Europoje. Savo interviu „Bild“ ir „The Times“ jis pareiškė, kad „gerbia kanclerę Angelą Merkel“. Tiesa, jis mano, jog dabartinė Vokietijos vadovė padarė vieną didelę klaidą – tai atvirumo pabėgėliams politika. Ši pozicija aiškiai koreliuoja ir su D. Trumpo vidaus politikos nuostatomis dėl nelegalių migrantų JAV.

Minėtame interviu D. Trumpas taip pat pareiškė, kad jam asmeniškai nerūpi Europos Sąjungos ateitis, ji išliks ar subyrės. Jo manymu, tai nėra svarbu ir JAV, o svarbiausias santykių su ES (ar atskiromis Europos valstybėmis) klausimas yra prekyba.

Išvados

Jau gana seniai kalbama, kad D. Trumpas yra ne politikas, o verslininkas. Tikėtina, jog jis bandys perkelti prekybos (plačiąja prasme) principus ir į politiką. Be to, akivaizdu, kad tęsdamas priešrinkiminę retoriką jis visą dėmesį sutelks į vidaus politiką. Atrodo, kad globali erdvė pačiam D. Trumpai nėra įdomi, tad, matyt, ja labiau užsiims kiti jo komandos nariai. Galbūt tai bus tik į gera, nes naujojo JAV prezidento globalių politinių procesų ir tarptautinių įvykių suvokimas yra gana paviršutiniškas.

Tikėtina, jog kaip verslininkas D. Trumpas mato globalų politinį lauką kaip rinką, kurioje galima sudaryti vienokius ar kitokius sandorius. Sandoriai gali būti sudaromi ir su abejotinais partneriais (pavyzdžiui, Rusija), jeigu tai atneš pelno JAV. Kitaip sakant, kalbama apie grynai pragmatinį ir net cinišką požiūrį, vertybių klausimas nėra ir niekada nebuvo prioritetinis.

Kita vertus, būtina nepamiršti, kad nors JAV prezidentas turi nemažai galių, jis yra ne vienintelis jėgos centras šalies politiniame lauke. D. Trumpo požiūris svarbus, bet ne lemiamas. Šiuo atveju įdomu bus stebėti, kaip pati JAV politinė sistema susitvarkys su „D. Trumpo iššūkiu“. Nuo to, ko gero, priklausys ir Amerikos užsienio politika bei jos kryptys.

Getty nuotrauka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.