Ypatingas Izraelio kelias (41)
Viktoras Denisenko 2017 02 01
Izraelį dėl
daugelio priežasčių galima pavadinti Vakarų pasaulio dalimi. Iš esmės ši valstybė
yra vienintelis grynas vakarietiškų vertybių pavyzdys savo regione. Tačiau Tel
Avivas sulaukia ir nemažai priekaištų dėl politikos, vykdomos palestiniečių
atžvilgiu. Izraelis faktiškai gyvena nuolat konfrontuodamas ir konflikto
sprendimo nematyti.
Įdomų požiūrį į Izraelį praėjusių metų
pabaigoje pasiūlė tuometinis JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Pasak jo,
Izraelis gali elgtis arba žydiškai, arba demokratiškai. Pasakyta tai buvo
jau minėto neįveikiamo konflikto tarp Izraelio ir dabartinės Palestinos
autonomijos kontekste. Šis pasisakymas įdomus ir tuo, kad pozicionuoja
žydišką (t. y. į tiesioginį Izraelio interesą orientuotą) elgseną kaip
priešingą demokratijos principams.
Svarbu paminėti ir tai, kad šis pareiškimas
nuskambėjo po to, kai Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje buvo priimta rezoliucija
Nr. 2334, smerkianti Izraelį. Balsavimas dėl jos vyko praeitų metų gruodžio 23
dieną. Rezoliucija buvo nukreipta prieš žydų naujakurių gyvenviečių statybas
palestiniečių teritorijose. Dokumente oficialiai smerkiami šie veiksmai, tačiau
jokių konkrečių sankcijų Tel Avivui nėra numatyta. Bet kuriuo atveju
tai, kad šią rezoliuciją pavyko priimti, yra rimtas žingsnis į priekį.
Rezoliucija
yra ne pirmas bandymas paveikti Izraelio politiką Jungtinių Tautų lygmeniu.
Daugybė panašaus pobūdžio rezoliucijų buvo rengiama ir anksčiau, tačiau tik
maža jų dalis buvo priimta. Dažniausiai tokias rezoliucijas blokuodavo artimos
Izraelio partnerės ir sąjungininkės JAV. Vašingtonas tokiais atvejais tiesiog
pasinaudodavo savo veto teisę JT Saugumo Taryboje. Kaip rodo statistika, per
pastaruosius tris dešimtmečius JAV blokavo daugiau nei 40 panašių rezoliucijų.
Tačiau šiuo atveju Vašingtono sprendimas buvo kitoks.
Balsuojant rezoliuciją
palaikė 14 iš 15 Saugumo Tarybos narių. Vienas narys JAV balsuodamas
susilikė, taip atverdamas kelią rezoliucijos priėmimui. Izraelis interpretavo
tai kaip išdavystę. Tačiau, ko gero, tiksliau būtų sakyti, jog tuometinė nuo
politinės scenos nueinanti JAV administracija tiesiog pademonstravo
nepasitenkinimą ta politika, kurią palestiniečių atžvilgiu pasirinko Izraelis.
Žydų
gyvenviečių klausimas iš tikrųjų yra įsisenėjęs. Akivaizdu ir tai, kad jis
labai svarbus ieškant būdų išspręsti Izraelio ir Palestinos autonomijos
konfliktą.
Izraelis
stato žydų gyvenvietes teritorijose, kurias jis užėmė per 1967 metų Šešių dienų
karą. Per šį karą Izraelis kovėsi prieš arabų šalių koaliciją, kurią sudarė
Egiptas, Sirija, Irakas, Jordanija ir Alžyras. Izraelio sėkmę lėmė ryžtingas
pirmos dienos smūgis, leidęs sunaikinti priešo aviaciją ir užtikrinti Izraelio
dominavimą ore.
Per Šešių
dienų karą Izraeliui pavyko ne tik atsilaikyti, bet ir užimti naujų teritorijų.
Dauguma Jungtinių Tautų narių mano, kad šios teritorijos yra okupuotos, o Izraelis
teigia, kad jų statusas yra ginčytinas.
Jungtinės
Tautos laikosi nuomonės, kad gyvenviečių statybos okupuotose teritorijose
pažeidžia Ženevos konvenciją. Izraelis tokiu būdu keičia tų teritorijų
demografiją. Šios statybos taip pat tampa rimta kliūtimi taikos proceso kelyje.
Šiandien okupuotose teritorijose yra 140 įvairaus dydžio naujakurių gyvenviečių,
jose gyvena 500 tūkstančių izraeliečių.
Svarbu ir
tai, kad priekaištai Izraeliui yra išsakomi ne tik dėl žydų gyvenviečių
statybų. Pavyzdžiui, daugelis pasaulio valstybių pasmerkė 20082009 metų
Izraelio operacija Gazos Ruože. Tuo metu Tel Avivas siekė sunaikinti karinę Hamas
judėjimo infrastruktūrą, atsakydamas į nuolatinį Izraelio teritorijos
apšaudymą. Tam tikslui buvo pradėta karinė operacija Lydytas švinas. Per ją
žuvo daugiau nei tūkstantis palestiniečių, pusė jų vaikai ir moterys.
Jungtinės Tautos ir tarptautinės žmogaus teisių stebėjimo organizacijos
apkaltino Izraelį karo nusikaltimais.
Izraelis smarkiai kritikuojamas ir dėl
operacijos Apsaugos uola, kurią jis vykdė 2014 metų vasarą. Tel Avivo
veiksmai per šią operacija (taip pat per žydų gyvenviečių statybas 2015 metais)
yra apskųsti Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Nors teismas vis dar svarsto,
ar pradėti procesą dėl šio skundo, Jungtinių Tautų rezoliucija gali paspartinti
sprendimą.
Žiūrint į visa tai, iš tikrųjų galima būtų
suabejoti, kiek Izraelis yra demokratinė valstybė ir kiek jo vertybės atitinka
vakarietiškas vertybes, kurių pagrindas žmogaus teisės ir laisvės, taip pat
pagarba tarptautinės teisės principams. Tačiau grynai iš techninės pusės šios
abejonės yra perdėtos. Pasauliniame laisvių reitinge, kurį sudaro Freedom
House, Izraelis priskiriamas prie laisvų šalių. Septynių balų
skalėje, kur žemiausias balas rodo geriausią laisvių padėtį šalyje, o
aukščiausias prasčiausią, Izraelio rodiklis yra 1,5 balo. Tai geriausiai atskleidžia,
kad straipsnio pradžioje cituotas J. Kerry nebuvo teisus, abejodamas
žydiškumo ir demokratijos suderinamumu. Tačiau ir čia yra savų aspektų.
Galima
numanyti, jog žydiškumas J. Kerry pasisakyme pirmiausia turėtų būti
suprantamas kaip būdas, kuris leidžia Izraelio valstybei jau ne pirmą
dešimtmetį išgyventi gana nedraugiškoje aplinkoje. Ko gero, mažai kas
suabejotų, kad Izraelio valstybės istorija panaši į tam tikrą stebuklą, o jos
gyventojų aršumas ginant savo žemę ir kovojant dėl išlikimo galėtų tapti
pavyzdžiu daugeliui. Tiesa ir tai, kad arši gynybinė pozicija ne visada
atitinka tarptautinės teisės standartus ar proporcingumo principus. Tačiau tai
nėra jokia naujiena. Ko gero, tai net galima būtų apibūdinti kaip ypatingą
Izraelio kelią ypač nedraugiškoje aplinkoje.
Gana
detaliai šiame straipsnyje aprašytas JAV demaršas JT Saugumo Taryboje galbūt
galėtų priversti Tel Avivą susimąstyti ir pakeisti taktiką. Juolab kad
naujakurių gyvenviečių statyba okupuotose (ar kaip teigia Izraelis
ginčytinose) teritorijose yra akivaizdus konflikto eskalavimo veiksnys. Tačiau
tai jau nuo politinės arenos nuėjusios JAV administracijos pozicija.
O naujasis šalies vadovas Donaldas Trumpasyra Izraelio pusėje. Jis suskubo sukritikuoti JAV sprendimą dėl JT
rezoliucijos. Taip pat ir iš jo pasisakymų matyti, jog Izraelį jis laiko vos ne
vieninteliu aiškiu JAV sąjungininku. Čia pat verta
paminėti, kad Izraelio taikomas aršumas ir atsako neproporcingumas savotiškai
yra artimas ir D. Trumpo stilistikai. Beje, šį aspektą Tel Avivas irgi siekia
išnaudoti. Pavyzdžiui, Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu jau
spėjo mikrotinklaraštyje Twitter (kuriuo aktyviai naudojasi ir dabartinis JAV
prezidentas) pozityviai atsiliepti apie D. Trumpo iniciatyvą pastatyti sieną su
Meksika, siekiant taip stabdyti nelegalią migraciją. Savo įraše B. Netanyahu
pažymėjo, jog analogiškas Izraelio sprendimas, sustiprinęs pietinės šalies
sienos apsaugą, buvo sėkmingas. Tiesa, toks
įrašas aptemdė Izraelio ir Meksikos, kuri irgi laiko save draugiška Izraeliui
valstybe, santykius. Tačiau, suprantama, esminis (ir strategiškai svarbiausias)
Izraelio siekis vėl pajusti visapusišką Vašingtono palaikymą. Kaip jau minėta,
D. Trumpo valdymo laikotarpiu Tel Avivui greičiausiai nereikės dėl to
jaudintis.
AFP/Scanpix nuotrauka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |