Izraelį dėl daugelio priežasčių galima pavadinti Vakarų pasaulio dalimi. Iš esmės ši valstybė yra vienintelis grynas vakarietiškų vertybių pavyzdys savo regione. Tačiau Tel Avivas sulaukia ir nemažai priekaištų dėl politikos, vykdomos palestiniečių atžvilgiu. Izraelis faktiškai gyvena nuolat konfrontuodamas ir konflikto sprendimo nematyti.

Įdomų požiūrį į Izraelį praėjusių metų pabaigoje pasiūlė tuometinis JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Pasak jo, Izraelis gali elgtis „arba žydiškai, arba demokratiškai“. Pasakyta tai buvo jau minėto neįveikiamo konflikto tarp Izraelio ir dabartinės Palestinos autonomijos kontekste. Šis pasisakymas įdomus ir tuo, kad pozicionuoja „žydišką“ (t. y. į tiesioginį Izraelio interesą orientuotą) elgseną kaip priešingą demokratijos principams.

Svarbu paminėti ir tai, kad šis pareiškimas nuskambėjo po to, kai Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje buvo priimta rezoliucija Nr. 2334, smerkianti Izraelį. Balsavimas dėl jos vyko praeitų metų gruodžio 23 dieną. Rezoliucija buvo nukreipta prieš žydų naujakurių gyvenviečių statybas palestiniečių teritorijose. Dokumente oficialiai smerkiami šie veiksmai, tačiau jokių konkrečių sankcijų Tel Avivui nėra numatyta. Bet kuriuo atveju tai, kad šią rezoliuciją pavyko priimti, yra rimtas žingsnis į priekį.

Rezoliucija yra ne pirmas bandymas paveikti Izraelio politiką Jungtinių Tautų lygmeniu. Daugybė panašaus pobūdžio rezoliucijų buvo rengiama ir anksčiau, tačiau tik maža jų dalis buvo priimta. Dažniausiai tokias rezoliucijas blokuodavo artimos Izraelio partnerės ir sąjungininkės JAV. Vašingtonas tokiais atvejais tiesiog pasinaudodavo savo veto teisę JT Saugumo Taryboje. Kaip rodo statistika, per pastaruosius tris dešimtmečius JAV blokavo daugiau nei 40 panašių rezoliucijų. Tačiau šiuo atveju Vašingtono sprendimas buvo kitoks.

Balsuojant rezoliuciją palaikė 14 iš 15 Saugumo Tarybos narių. Vienas narys – JAV – balsuodamas susilikė, taip atverdamas kelią rezoliucijos priėmimui. Izraelis interpretavo tai kaip išdavystę. Tačiau, ko gero, tiksliau būtų sakyti, jog tuometinė nuo politinės scenos nueinanti JAV administracija tiesiog pademonstravo nepasitenkinimą ta politika, kurią palestiniečių atžvilgiu pasirinko Izraelis.

Žydų gyvenviečių klausimas iš tikrųjų yra įsisenėjęs. Akivaizdu ir tai, kad jis labai svarbus ieškant būdų išspręsti Izraelio ir Palestinos autonomijos konfliktą.

Izraelis stato žydų gyvenvietes teritorijose, kurias jis užėmė per 1967 metų Šešių dienų karą. Per šį karą Izraelis kovėsi prieš arabų šalių koaliciją, kurią sudarė Egiptas, Sirija, Irakas, Jordanija ir Alžyras. Izraelio sėkmę lėmė ryžtingas pirmos dienos smūgis, leidęs sunaikinti priešo aviaciją ir užtikrinti Izraelio dominavimą ore.

Per Šešių dienų karą Izraeliui pavyko ne tik atsilaikyti, bet ir užimti naujų teritorijų. Dauguma Jungtinių Tautų narių mano, kad šios teritorijos yra okupuotos, o Izraelis teigia, kad jų statusas yra ginčytinas.

Jungtinės Tautos laikosi nuomonės, kad gyvenviečių statybos okupuotose teritorijose pažeidžia Ženevos konvenciją. Izraelis tokiu būdu keičia tų teritorijų demografiją. Šios statybos taip pat tampa rimta kliūtimi taikos proceso kelyje. Šiandien okupuotose teritorijose yra 140 įvairaus dydžio naujakurių gyvenviečių, jose gyvena 500 tūkstančių izraeliečių.

Svarbu ir tai, kad priekaištai Izraeliui yra išsakomi ne tik dėl žydų gyvenviečių statybų. Pavyzdžiui, daugelis pasaulio valstybių pasmerkė 2008–2009 metų Izraelio operacija Gazos Ruože. Tuo metu Tel Avivas siekė sunaikinti karinę „Hamas“ judėjimo infrastruktūrą, atsakydamas į nuolatinį Izraelio teritorijos apšaudymą. Tam tikslui buvo pradėta karinė operacija „Lydytas švinas“. Per ją žuvo daugiau nei tūkstantis palestiniečių, pusė jų – vaikai ir moterys. Jungtinės Tautos ir tarptautinės žmogaus teisių stebėjimo organizacijos apkaltino Izraelį karo nusikaltimais.

Izraelis smarkiai kritikuojamas ir dėl operacijos „Apsaugos uola“, kurią jis vykdė 2014 metų vasarą. Tel Avivo veiksmai per šią operacija (taip pat per žydų gyvenviečių statybas 2015 metais) yra apskųsti Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Nors teismas vis dar svarsto, ar pradėti procesą dėl šio skundo, Jungtinių Tautų rezoliucija gali paspartinti sprendimą.

Žiūrint į visa tai, iš tikrųjų galima būtų suabejoti, kiek Izraelis yra demokratinė valstybė ir kiek jo vertybės atitinka vakarietiškas vertybes, kurių pagrindas – žmogaus teisės ir laisvės, taip pat pagarba tarptautinės teisės principams. Tačiau grynai iš techninės pusės šios abejonės yra perdėtos. Pasauliniame laisvių reitinge, kurį sudaro „Freedom House“, Izraelis priskiriamas prie laisvų šalių. Septynių balų skalėje, kur žemiausias balas rodo geriausią laisvių padėtį šalyje, o aukščiausias –prasčiausią, Izraelio rodiklis yra 1,5 balo. Tai geriausiai atskleidžia, kad straipsnio pradžioje cituotas J. Kerry nebuvo teisus, abejodamas „žydiškumo“ ir „demokratijos“ suderinamumu. Tačiau ir čia yra savų aspektų.

Galima numanyti, jog „žydiškumas“ J. Kerry pasisakyme pirmiausia turėtų būti suprantamas kaip būdas, kuris leidžia Izraelio valstybei jau ne pirmą dešimtmetį išgyventi gana nedraugiškoje aplinkoje. Ko gero, mažai kas suabejotų, kad Izraelio valstybės istorija panaši į tam tikrą stebuklą, o jos gyventojų aršumas ginant savo žemę ir kovojant dėl išlikimo galėtų tapti pavyzdžiu daugeliui. Tiesa ir tai, kad arši gynybinė pozicija ne visada atitinka tarptautinės teisės standartus ar proporcingumo principus. Tačiau tai nėra jokia naujiena. Ko gero, tai net galima būtų apibūdinti kaip ypatingą Izraelio kelią ypač nedraugiškoje aplinkoje.

Gana detaliai šiame straipsnyje aprašytas JAV demaršas JT Saugumo Taryboje galbūt galėtų priversti Tel Avivą susimąstyti ir pakeisti taktiką. Juolab kad naujakurių gyvenviečių statyba okupuotose (ar kaip teigia Izraelis – ginčytinose) teritorijose yra akivaizdus konflikto eskalavimo veiksnys. Tačiau tai jau nuo politinės arenos nuėjusios JAV administracijos pozicija.

O naujasis šalies vadovas Donaldas Trumpasyra Izraelio pusėje. Jis suskubo sukritikuoti JAV sprendimą dėl JT rezoliucijos. Taip pat ir iš jo pasisakymų matyti, jog Izraelį jis laiko vos ne vieninteliu aiškiu JAV sąjungininku. Čia pat verta paminėti, kad Izraelio taikomas aršumas ir atsako neproporcingumas savotiškai yra artimas ir D. Trumpo stilistikai. Beje, šį aspektą Tel Avivas irgi siekia išnaudoti. Pavyzdžiui, Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu jau spėjo mikrotinklaraštyje „Twitter“ (kuriuo aktyviai naudojasi ir dabartinis JAV prezidentas) pozityviai atsiliepti apie D. Trumpo iniciatyvą pastatyti sieną su Meksika, siekiant taip stabdyti nelegalią migraciją. Savo įraše B. Netanyahu pažymėjo, jog analogiškas Izraelio sprendimas, sustiprinęs pietinės šalies sienos apsaugą, buvo sėkmingas. Tiesa, toks įrašas aptemdė Izraelio ir Meksikos, kuri irgi laiko save draugiška Izraeliui valstybe, santykius. Tačiau, suprantama, esminis (ir strategiškai svarbiausias) Izraelio siekis – vėl pajusti visapusišką Vašingtono palaikymą. Kaip jau minėta, D. Trumpo valdymo laikotarpiu Tel Avivui greičiausiai nereikės dėl to jaudintis.

AFP/Scanpix nuotrauka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.