|
Naujojo rusų identiteto kūrimas ir Ivanas Ilijinas (43)
Rokas Markauskas 2017 02 03
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija susilpnėjo ir ekonomiškai, ir geopolitiškai. Kartu išnyko ir tam tikri dalykai: pionierių organizacijos, šventiniai Spalio revoliucijos minėjimai, sovietinis meškiukas Miša, galiausiai žemėlapiuose nebeliko SSRS pavadinimo. Visi šie bei daugelis kitų tiek visuomeninio, tiek politinio ir ekonominio gyvenimo veiksnių privertė nemažą dalį rusų paklausti savęs kas gi mes esame?
Kremliaus režimas į šį klausimą siūlo radikaliai
kitokį atsakymą nei sovietinis režimas. Vyravusį ateizmą pakeitė mitas
apie Trečiąją Romą, proletarinį internacionalizmą, kuriame nebuvo vietos
tautiškumui, pakeitė nacionalizmas, kuriuo vadovaujantis rusų tauta pristatoma kaip
superetnosas. Tokios ir panašios idėjos šiuo metu yra pagrindinis
Kremliaus režimo ideologinės propagandos variklis, o jo kuro
šaltiniais galima laikyti tokias asmenybes kaip Levas Gumiliovas,
Aleksandras Duginas, Ivanas Ilijinas. Pastarasis tampa vis
svarbesnis asmeniškai Vladimirui Putinui, o kartu ir Kremliaus
režimui, todėl šiame straipsnyje bus bandoma panagrinėti Rusijos valdžios
susidomėjimo I. Ilijino filosofija priežastis ir kuo ji yra
naudinga V. Putinui.
Kas tas Ivanas Ilijinas?
I. Ilijinas buvo vienas iš Rusijos baltųjų
(pasisakiusių už monarchiją), kurie po 1917 m. revoliucijos ir pralaimėto
pilietinio karo tapo emigrantais, ideologinių lyderių. Manoma, kad
jis paklojo pamatus vadinamajam rusų eurazijizmui, t. y. ideologijai,
teigiančiai, kad Rusija suvienijo rusiškai ir nerusiškai
kalbančius nemažos dalies Europos ir Azijos stepių gyventojus,
todėl jai tenka ypatingas istorinis vaidmuo, kurį ji paveldėjo iš
istorijos vingiuose dingusios Aukso Ordos. Prie šios teorijos plėtojimo
vėliau prisidėjo L. Gumiliovas, sukūręs pseudomokslinę etnogenezės
teoriją ir rusiško superetnoso sąvoką.
I. Ilijinas plėtoja ir kitą istorinę legendą, kurią
sugalvojo dar XVI amžiuje gyvenęs stačiatikių vienuolis Filotėjus.
Anot jos, Maskva yra Trečioji Roma (po Romos ir Konstantinopolio), o
Rusija vienintelė valstybė, išsaugojusi tikrąsias krikščionybės vertybes
ir tradicijas. Šias idėjas V. Putinas ir pasirinko rusų identitetui išreikšti.
I. Ilijinas gimė 1883 m. Rusijos aristokratų
šeimoje (jo tėvo krikštatėvis buvo caras Aleksandras III). Nuo
vaikystės I. Ilijinas buvo auklėjamas ortodoksiško konservatizmo dvasia. 1901
m. jis įstojo į Maskvos universiteto Teisės
fakultetą, čia susipažino su vokiečių filosofo Georgo
Wilhelmo Friedricho Hegelio idėjomis.
Tačiau ramų aristokratišką gyvenimą nutraukė
komunizmo šmėkla. Po Rusijos pilietinio karo, kai bolševikai įsigalėjo
šalyje, I. Ilijinas už antibolševikinę veiklą buvo ištremtas: kartu su kitais
intelektualais, kurie nebuvo lojalūs režimui, garsiuoju filosofų
laivu buvo išsiųstas į Vakarus. Taip iš Sovietinės Rusijos
dingo svarbi jos intelektualinio elito dalis, su ja ir I.
Ilijinas.
Gyvendamas emigracijoje Vokietijoje, I.
Iljinas galėjo laisvai rašyti ir publikuoti savo darbus, kuriuose peikė
bolševikus ir Vakarų demokratijas. Užsienyje filosofas tapo dar radikalesnis,
susižavėjo Mussolinio fašizmu, o vėliau ir Hitlerio nacizmu. 1933 m.
savo knygoje Nacionalsocializmas: Nauja Dvasia jis teigė, kad
Hitlerio nacionalsocializmas, Mussolinio fašizmas ir Rusijos baltųjų
plėtojamas eurazijizmas, jo žodžiais tariant, yra dvasiškai artimi, tuo
atvirai parodydamas savo simpatijas totalitariniams Mussolinio ir Hitlerio
režimams.
Taigi, po pralaimėto pilietinio karo gyvendamas
egzilyje, I. Ilijinas susižavi nacizmu ir fašizmu, kurie skelbė išskirtinį
Vokietijos ir Italijos vaidmenį istorijoje. Paveiktas šių idėjų filosofas kuria
eurazijizmo ideologiją ir joje Rusijai skiria ypatingą istorinį vaidmenį. Šią mintį
jis išplėtojo savo knygose Kovos už nacionalinę Rusiją pamatai (angl. Foundations of Struggle for the National Russia), Mūsų
užduotys (rus. Наши задачи) ir kitose.
Ivano Ilijino reabilitavimas
Kad I. Ilijino idėjos tapo svarbiu Kremliaus
režimo mąstymo ir naujojo rusų identiteto kūrimo ramsčiu, rodo
faktai. V. Putinas šį filosofą citavo mažiausiai 4 kartus. Pirmą
kartą 2005
m. balandžio 25 d. savo metinėje kalboje Rusijos
Federaliniame Susirinkime, antrą kartą 2006
m. gegužės 10 d. ten pat. Vėliau,
2012 m. sausio 23 d., būdamas ministru pirmininku ir siekdamas dar kartą
tapti prezidentu, panaudojo I. Ilijino citatą savo rinkiminėje kampanijoje. Apibūdindamas I.
Ilijiną, V. Putinas vartojo tokius epitetus kaip didis Rusijos filosofas ir
gerai žinomas Rusijos filosofas. Vienas iš paskutinių kartų, kai V. Putinas
citavo šį filosofą, buvo 2014 m. gruodžio 4 d. vėl savo metinėje
kalboje Rusijos
Federaliniame Susirinkime.
Taip pat verta paminėti, kad 2005 m. V. Putino
iniciatyva I. Ilijino palaikai buvo perkelti iš Šveicarijos į Rusiją,
o įgyvendinant tarpvalstybinio kultūrinio bendradarbiavimo programą 2006
m. iš Mičigano universiteto į Rusijos kultūros fondo saugyklas buvo
perkeltas ir I. Ilijino archyvas.
I. Ilijino palaikai buvo garbingai perlaidoti Nacionalinio susitaikymo
memoriale Dono (Donskoj) vienuolyne
Maskvoje. I. Ilijino perlaidojimo ceremonija vyko kartu su generolo Antono
Denikino, kovojusio su bolševikais Rusijos
pilietiniame kare, palaikų perlaidojimu. Ceremonijoje
2005 m. spalio 3 d. dalyvavo apie 2 500 žmonių, įskaitant Maskvos ir
visos Rusijos patriarchą Aleksijų II bei
kitus aukštus kariuomenės, Stačiatikių bažnyčios, literatūrinės ir karinės
sferos bei Maskvos valdžios atstovus. Laikui
bėgant šis vienuolynas tapo savotišku baltųjų, kurie savo gyvenimą paskyrė
kovai su komunizmu, panteonu. 2007 m. Dono
vienuolyne buvo perlaidotas kitas žymus
baltųjų karinis veikėjas Vladimiras
Kapelas, o 2008 m. Sovietų Sąjungos kritikas ir Nobelio premijos
laureatas Aleksandras Solženicynas. Čia verta priminti, kad tiek I.
Ilijino, tiek A. Solženicyno kūryba sovietmečiu buvo draudžiama.
Ivano Ilijino idėjos ir V. Putino režimas
Taigi, kokiais būdais V. Putinas naudoja I. Ilijino
filosofiją naujam Kremliaus mąstymui kurti? Kaip pažymi analitinis
leidinys Foreign affairs, 1950 m. savo esė
Ką pasauliui žada Rusijos suskaldymas (Что сулит миру
расчленение России) I. Ilijinas numato Sovietų Sąjungos žlugimą
ir pateikia instrukcijas, kaip Rusiją apsaugoti nuo Vakarų pasaulio
blogybių. 12 punktų kūrinys, atrodo, vartoja tokias pat propagandos
klišes, kokias Kremliaus televizija vartoja ir šiandien. Prie šios
citatos būtų galima pridurti, kad jas vartoja ne tik oficialioji Kremliaus televizija,
bet ir tokios laidos kaip šovinistinio rusų televizijos kanalo Cargrad
(Царьград TB) Dugino direktyva, kurioje nuolat kalbama apie pavojų
keliančias, neva Vakaruose siautėjančias kairiąsias ordas, LGBT bendruomenę,
į pensiją išėjusį Georgeą Sorosą ar liberalus, kurie kaltinami sukėlę
imigrantų krizę. I. Ilijino filosofija prisideda prie šių klišių
formavimo Rusijos piliečių sąmonėje.
Minėtas leidinys pabrėžia ir tai, kad I.
Ilijinas ir jo kuriama ideologija, kurią, kaip jau matėme, Kremlius aktyviai
reabilituoja, tarnauja ir kituose V. Putino propagandos frontuose. Pavyzdžiui,
I. Ilijinas, kaip ir daugelis eurazijistų, nepripažino Ukrainos kaip
nepriklausomos valstybės. Foreign affairs teigia, kad tokia ideologija
naudinga, nes, Ilijino akimis, neįmanoma suvienyti geografiškai, etniškai ir
kultūriškai įvairios Rusijos be stiprios centralizuotos valdžios. Tai būtų ne
totalitarinė diktatūra, o autoritarinis valdymas. Tokia valstybė išmokytų savo
žmones laisvės, bet ją ribotų taip, kad Rusijoje įsivyrautų ne anarchija, o tvarka.
Remdamasi patriotizmu ir galingu lyderiu valdžioje, tokia sistema apsaugotų
Rusiją nuo revoliucijų ir chaoso.
Ar tokios I. Ilijino mintys ir jų
interpretacijos ne puikiai pasitarnauja V. Putino režimui, kuris dorojasi su
opozicija ir stiprina savo kultą? Juk ši ideologija puikiai pateisina
žiniasklaidos suvaržymus, įteisina Putino autoritarinį valdymą, kursto
gyventojų fašistinius jausmus, skatina Rusijos
vadovybę imtis karinių veiksmų Sirijoje
ar Ukrainoje.
Dabartinius Kremliaus ideologinius metodus ir tikslą tiksliai
apibūdino The New York Times apžvalgininkas Davidas Brooksas: Trys
didžiosios idėjos dirba savo darbą. Pirma Rusijos išskirtinumas: Rusija turi
savo unikalų dvasinį statusą ir tikslą. Antra: atsidavimas stačiatikių
tikėjimui. Trečia tikėjimas autokratija. Prie šių trijų minčių
puikiai dera ir I. Ilijino plėtotos superetnoso, Trečiosios
Romos ir net autokratijos tikslingumo idėjos. Visa tai kuria Rusijos kaip
šalies su netiesiogiai valdžios skatinama ir pritarimą masių sąmonėje
randančia fašistine ideologija įvaizdį, kurį apžvalgininkas apibūdina kaip
kvaziteokratinę nacionalistinę autokratiją, kuriai lemta suvaidinti
kulminacinį vaidmenį pasaulinėje arenoje.
***
Kremliaus režimas atsisako sovietinės nostalgijos ir
renkasi radikalųjį nacionalizmą. Komunistai cituodavo Karlą Marxą, o V. Putinas
cituoja I. Ilijiną. Komunistai skatino ateizmą, o V. Putino režimas stačiatikišką
fundamentalizmą (Trečiosios Romos idėją). Vienas iš buvusių SSRS lyderių Nikita
Chruščiovas XX Komunistų partijos suvažiavime perskaitė pranešimą
Dėl asmens kulto ir jo padarinių, nubrėždamas tolesnes SSRS visuomenės raidos
gaires, o I. Iljino sekėjų ideologija vėl skatina asmenybės
kulto kūrimą. Sunku patikėti, kad šiuos pokyčius įgyvendina tas
pats žmogus, kuris teigė, kad SSRS iširimas yra didžiausia XX
amžiaus geopolitinė katastrofa. Vis dėlto Kremliaus tikslas lieka
tas pats iš naujo užvaldyti posovietinę erdvę. Tačiau grindžiant šios
erdvės priklausymą Rusijos įtakos zonai bus apeliuojama jau ne į SSRS
laikus, o į Rusijos imperijos laikotarpį, nes jis dabartinei
Rusijos vadovybei, atrodo, yra parankesnis kuriant naująjį rusų identitetą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |