Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Naujojo rusų identiteto kūrimas ir Ivanas Ilijinas (35)

Rokas Markauskas
2017 02 03

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija susilpnėjo ir ekonomiškai, ir geopolitiškai. Kartu išnyko ir tam tikri dalykai: pionierių organizacijos, šventiniai Spalio revoliucijos minėjimai, sovietinis meškiukas Miša, galiausiai žemėlapiuose nebeliko SSRS pavadinimo. Visi šie bei daugelis kitų tiek visuomeninio, tiek politinio ir ekonominio gyvenimo veiksnių privertė nemažą dalį rusų paklausti savęs – kas gi mes esame? 

Kremliaus režimas į šį klausimą siūlo radikaliai kitokį atsakymą nei sovietinis režimas. Vyravusį ateizmą pakeitė mitas apie Trečiąją Romą, proletarinį internacionalizmą, kuriame nebuvo vietos tautiškumui, pakeitė nacionalizmas, kuriuo vadovaujantis rusų tauta pristatoma kaip superetnosas. Tokios ir panašios idėjos šiuo metu yra pagrindinis Kremliaus režimo ideologinės propagandos variklis, o jo kuro šaltiniais galima laikyti tokias asmenybes kaip Levas Gumiliovas, Aleksandras Duginas, Ivanas Ilijinas. Pastarasis tampa vis svarbesnis asmeniškai Vladimirui Putinui, o kartu ir Kremliaus režimui, todėl šiame straipsnyje bus bandoma panagrinėti Rusijos valdžios susidomėjimo I. Ilijino filosofija priežastis ir kuo ji yra naudinga V. Putinui.

Kas tas Ivanas Ilijinas?

I. Ilijinas buvo vienas iš Rusijos „baltųjų“ (pasisakiusių už monarchiją), kurie po 1917 m. revoliucijos ir pralaimėto pilietinio karo tapo emigrantais, ideologinių lyderių. Manoma, kad jis paklojo pamatus vadinamajam rusų eurazijizmui, t. y. ideologijai, teigiančiai, kad Rusija suvienijo rusiškai ir nerusiškai kalbančius nemažos dalies Europos ir Azijos stepių gyventojus, todėl jai tenka ypatingas istorinis vaidmuo, kurį ji paveldėjo iš istorijos vingiuose dingusios Aukso Ordos. Prie šios teorijos plėtojimo vėliau prisidėjo L. Gumiliovas, sukūręs pseudomokslinę etnogenezės teoriją ir rusiško superetnoso sąvoką.

I. Ilijinas plėtoja ir kitą istorinę legendą, kurią sugalvojo dar XVI amžiuje gyvenęs stačiatikių vienuolis Filotėjus. Anot jos, Maskva yra Trečioji Roma (po Romos ir Konstantinopolio), o Rusija – vienintelė valstybė, išsaugojusi tikrąsias krikščionybės vertybes ir tradicijas. Šias idėjas V. Putinas ir pasirinko rusų identitetui išreikšti.

I. Ilijinas gimė 1883 m. Rusijos aristokratų šeimoje (jo tėvo krikštatėvis buvo caras Aleksandras III). Nuo vaikystės I. Ilijinas buvo auklėjamas ortodoksiško konservatizmo dvasia. 1901 m. jis įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, čia susipažino su vokiečių filosofo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio idėjomis.

Tačiau ramų aristokratišką gyvenimą nutraukė „komunizmo šmėkla“. Po Rusijos pilietinio karo, kai bolševikai įsigalėjo šalyje, I. Ilijinas už antibolševikinę veiklą buvo ištremtas: kartu su kitais intelektualais, kurie nebuvo lojalūs režimui, garsiuoju „filosofų laivu“ buvo išsiųstas į Vakarus. Taip iš Sovietinės Rusijos dingo svarbi jos intelektualinio elito dalis, su ja – ir I. Ilijinas. 

Gyvendamas emigracijoje Vokietijoje, I. Iljinas galėjo laisvai rašyti ir publikuoti savo darbus, kuriuose peikė bolševikus ir Vakarų demokratijas. Užsienyje filosofas tapo dar radikalesnis, susižavėjo Mussolinio fašizmu, o vėliau ir Hitlerio nacizmu. 1933 m. savo knygoje „Nacionalsocializmas: Nauja Dvasia“ jis teigė, kad Hitlerio nacionalsocializmas, Mussolinio fašizmas ir Rusijos „baltųjų“ plėtojamas eurazijizmas, jo žodžiais tariant, yra „dvasiškai artimi“, tuo atvirai parodydamas savo simpatijas totalitariniams Mussolinio ir Hitlerio režimams.

Taigi, po pralaimėto pilietinio karo gyvendamas egzilyje, I. Ilijinas susižavi nacizmu ir fašizmu, kurie skelbė išskirtinį Vokietijos ir Italijos vaidmenį istorijoje. Paveiktas šių idėjų filosofas kuria eurazijizmo ideologiją ir joje Rusijai skiria ypatingą istorinį vaidmenį. Šią mintį jis išplėtojo savo knygose „Kovos už nacionalinę Rusiją pamatai“ (angl. „Foundations of Struggle for the National Russia“), „Mūsų užduotys“ (rus. „Наши задачи“) ir kitose.

Ivano Ilijino reabilitavimas

Kad I. Ilijino idėjos tapo svarbiu Kremliaus režimo mąstymo ir naujojo rusų identiteto kūrimo ramsčiu, rodo faktai. V. Putinas šį filosofą citavo mažiausiai 4 kartus. Pirmą kartą 2005 m. balandžio 25 d. savo metinėje kalboje Rusijos Federaliniame Susirinkime, antrą kartą  – 2006 m. gegužės 10 d. ten pat. Vėliau, 2012 m. sausio 23 d., būdamas ministru pirmininku ir siekdamas dar kartą tapti prezidentu, panaudojo I. Ilijino citatą savo rinkiminėje kampanijoje. Apibūdindamas I. Ilijiną, V. Putinas vartojo tokius epitetus kaip „didis Rusijos filosofas“ ir „gerai žinomas Rusijos filosofas“. Vienas iš paskutinių kartų, kai V. Putinas citavo šį filosofą, buvo 2014 m. gruodžio 4 d. – vėl savo metinėje kalboje Rusijos Federaliniame Susirinkime.

Taip pat verta paminėti, kad 2005 m. V. Putino iniciatyva I. Ilijino palaikai buvo perkelti iš Šveicarijos į Rusiją, o įgyvendinant tarpvalstybinio kultūrinio bendradarbiavimo programą 2006 m. iš Mičigano universiteto į Rusijos kultūros fondo saugyklas buvo perkeltas ir I. Ilijino archyvas.

I. Ilijino palaikai buvo garbingai perlaidoti Nacionalinio susitaikymo memoriale Dono (Donskoj) vienuolyne Maskvoje. I. Ilijino perlaidojimo ceremonija vyko kartu su generolo Antono Denikino, kovojusio su bolševikais Rusijos pilietiniame kare, palaikų perlaidojimu. Ceremonijoje 2005 m. spalio 3 d. dalyvavo apie 2 500 žmonių, įskaitant Maskvos ir visos Rusijos patriarchą Aleksijų II bei kitus aukštus kariuomenės, Stačiatikių bažnyčios, literatūrinės ir karinės sferos bei Maskvos valdžios atstovus. Laikui bėgant šis vienuolynas tapo savotišku „baltųjų“, kurie savo gyvenimą paskyrė kovai su komunizmu, panteonu.  2007 m. Dono vienuolyne buvo perlaidotas kitas žymus „baltųjų“ karinis veikėjas – Vladimiras Kapelas, o 2008 m. – Sovietų Sąjungos kritikas ir Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas. Čia verta priminti, kad tiek I. Ilijino, tiek A. Solženicyno kūryba sovietmečiu buvo draudžiama.

Ivano Ilijino idėjos ir V. Putino režimas

Taigi, kokiais būdais V. Putinas naudoja I. Ilijino filosofiją naujam Kremliaus mąstymui kurti? Kaip pažymi analitinis leidinys „Foreign affairs“, „1950 m. savo esė „Ką pasauliui žada Rusijos suskaldymas“ („Что сулит миру расчленение России“) I. Ilijinas numato Sovietų Sąjungos žlugimą ir pateikia instrukcijas, kaip Rusiją apsaugoti nuo Vakarų pasaulio blogybių. 12 punktų kūrinys, atrodo, vartoja tokias pat propagandos klišes, kokias Kremliaus televizija vartoja ir šiandien“. Prie šios citatos būtų galima pridurti, kad jas vartoja ne tik oficialioji Kremliaus televizija, bet ir tokios laidos kaip šovinistinio rusų televizijos kanalo „Cargrad“ (Царьград TB) „Dugino direktyva“, kurioje nuolat kalbama apie pavojų keliančias, neva Vakaruose siautėjančias kairiąsias ordas, LGBT bendruomenę, į pensiją išėjusį George‘ą Sorosą ar liberalus, kurie kaltinami sukėlę imigrantų krizę. I. Ilijino filosofija prisideda prie šių klišių formavimo Rusijos piliečių sąmonėje.

Minėtas leidinys pabrėžia ir tai, kad I. Ilijinas ir jo kuriama ideologija, kurią, kaip jau matėme, Kremlius aktyviai reabilituoja, tarnauja ir kituose V. Putino propagandos frontuose. Pavyzdžiui, I. Ilijinas, kaip ir daugelis eurazijistų, nepripažino Ukrainos kaip nepriklausomos valstybės. „Foreign affairs“ teigia, kad tokia ideologija naudinga, nes, „Ilijino akimis, neįmanoma suvienyti geografiškai, etniškai ir kultūriškai įvairios Rusijos be stiprios centralizuotos valdžios. Tai būtų ne totalitarinė diktatūra, o autoritarinis valdymas. Tokia valstybė išmokytų savo žmones „laisvės“, bet ją ribotų taip, kad Rusijoje įsivyrautų ne anarchija, o tvarka. Remdamasi patriotizmu ir galingu lyderiu valdžioje, tokia sistema apsaugotų Rusiją nuo revoliucijų ir chaoso.“

Ar tokios I. Ilijino mintys ir jų interpretacijos ne puikiai pasitarnauja V. Putino režimui, kuris dorojasi su opozicija ir stiprina savo kultą? Juk ši ideologija puikiai pateisina žiniasklaidos suvaržymus, įteisina Putino autoritarinį valdymą, kursto gyventojų fašistinius jausmus, skatina Rusijos vadovybę imtis karinių veiksmų Sirijoje ar Ukrainoje.

Dabartinius Kremliaus ideologinius metodus ir tikslą tiksliai apibūdino „The New York Times“ apžvalgininkas Davidas Brooksas: „Trys didžiosios idėjos dirba savo darbą. Pirma – Rusijos išskirtinumas: Rusija turi savo unikalų dvasinį statusą ir tikslą. Antra: atsidavimas stačiatikių tikėjimui. Trečia – tikėjimas autokratija.“ Prie šių trijų minčių puikiai dera ir I. Ilijino plėtotos superetnoso, Trečiosios Romos ir net autokratijos tikslingumo idėjos. Visa tai kuria Rusijos kaip šalies su netiesiogiai valdžios skatinama ir pritarimą masių sąmonėje randančia fašistine ideologija įvaizdį, kurį apžvalgininkas apibūdina kaip „kvaziteokratinę nacionalistinę autokratiją, kuriai lemta suvaidinti kulminacinį vaidmenį pasaulinėje arenoje“.

***

Kremliaus režimas atsisako sovietinės nostalgijos ir renkasi radikalųjį nacionalizmą. Komunistai cituodavo Karlą Marxą, o V. Putinas cituoja I. Ilijiną. Komunistai skatino ateizmą, o V. Putino režimas – stačiatikišką fundamentalizmą (Trečiosios Romos idėją). Vienas iš buvusių SSRS lyderių Nikita Chruščiovas XX Komunistų partijos suvažiavime perskaitė pranešimą „Dėl asmens kulto ir jo padarinių“, nubrėždamas tolesnes SSRS visuomenės raidos gaires, o I. Iljino sekėjų ideologija vėl skatina asmenybės kulto kūrimą. Sunku patikėti, kad šiuos pokyčius įgyvendina tas pats žmogus, kuris teigė, kad „SSRS iširimas yra didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa“. Vis dėlto Kremliaus tikslas lieka tas pats – iš naujo užvaldyti posovietinę erdvę. Tačiau grindžiant šios erdvės priklausymą Rusijos įtakos zonai bus apeliuojama jau ne į SSRS laikus, o į Rusijos imperijos laikotarpį, nes jis dabartinei Rusijos vadovybei, atrodo, yra parankesnis kuriant naująjį rusų identitetą. 


Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 35)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras