Jau nuo XVII amžiaus Rusijos valdovai kuria įvairius planus ir schemas, kaip apgyvendinti tuščias rytų bei šiaurės teritorijas ir paskirstyti gyventojus. XIX–XX amžiuose šios iniciatyvos labai suaktyvėjo ir įgavo drastiškas formas, tokias kaip trėmimai ar gulago sistema. Ne išimtis ir Vladimiro Putino administracija: ji turi savo sumanymų, kaip ir kur turėtų gyventi Rusijos žmonės.

Tėvynainių grįžimo programa

2006 m. Kremlius, matyt, galutinai atsisakė planų visiškai atkurti Sovietų Sąjungą, todėl atsirado tėvynainių grįžimo programa, kurios tikslas yra padėti rusų kilmės žmonėms iš užsienio atvykti gyventi į Rusiją. Pagal taisykles atsikėlėliai gali neapmokestinamai atsigabenti 5 tonų svorio konteinerį su daiktais ir vieną automobilį. Jiems gali būti kompensuojami traukinio bilietai ir skirta iki 10 tūkst. eurų įsikūrimui, tačiau su sąlyga, kad bus apsigyvenama tam tikrose teritorijose. Valdžios pareigūnai yra išskyrę 59 Rusijos regionus, į kuriuos siekiama nukreipti atsikėlėlius. Tai pačios atokiausios šalies vietos Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, pasienio regionuose, tačiau jokiu būdu ne Maskvoje ar Sankt Peterburge.

Šia programa Kremlius siekia spręsti valstybės demografines problemas. Dėl mažo gimstamumo ir trumpos gyvenimo trukmės gyventojų mažėja, todėl norint tai pristabdyti būtini imigrantai. Be to, keičiasi demografinė sudėtis: slavų stačiatikių mažėja labai sparčiai, o musulmonų, ypač Kaukazo regione, imigrantų iš Centrinės Azijos proporcingai daugėja. Gyventojai noriai telkiasi didžiuosiuose miestuose ir švelnaus klimato europinėje šalies dalyje, o iš šiaurinių teritorijų, Sibiro ir pasienio regionų išvažiuoja.

Valdžios atstovai raportuoja, kad programa pasinaudojo per 400 tūkst. žmonių, tačiau žemesnio rango pareigūnai pateikia mažesnius skaičius, o ir kitų šalių duomenys to nepatvirtina.

Programa rusai naudojasi labai nevienodai. Mažo susidomėjimo buvo sulaukta Baltijos šalyse. Štai iš Lietuvos išvyko vos keliasdešimt žmonių, o iš Kazachstano – net keli šimtai tūkstančių. Kazachstano pareigūnai patvirtina, kad vien 2014 m. iš šalies išvyko apie 24 tūkst. rusų, 2015 m. – dar 19 tūkstančių. Tai galima sieti su ekonomikos problemomis Kazachstane, be to, kazachai neslepia, kad šios programos tikslams neprieštarauja.

Migrantai plūstelėjo iš Ukrainos

2014 m. tėvynainių grįžimo programą buvo imtasi plėsti ir pritaikyti plūstantiems pabėgėliams iš Ukrainos. Skirtingų šaltinių duomenimis, tokių pabėgėlių galėjo būti iki 2 mln. žmonių. Buvo kuriami planai suteikti pilietybę, įpareigoti savivaldybes padėti persikėlėliams ir šiuos žmones nukreipti į Sibirą ar kitus didelės valstybės užkampius. Tačiau Rusija nebūtų Rusija, jeigu viskas, ką valdžia planuoja, pavyktų.

Antonas Pogodajevas 2014 m. rugsėjį iš Luhansko pasitraukė į pabėgėlių stovyklą Rostove prie Dono Rusijoje, iš ten buvo nusiųstas į Samaros sritį, bet kadangi darbo nerado, pats išvyko į Sankt Peterburgą. Ten vertėsi nelegaliais uždarbiais, nes kaip užsienio pilietis negalėjo nei registruotis, nei dirbti legaliai. Po metų jį sulaikė policija ir teismo sprendimu jis turi būti deportuotas, tačiau vyras tikina, kad jo namai Luhanske sugriauti, o kišenėje pinigų neužtenka net bilietui. Tai nėra paskira pabėgėlio iš Ukrainos istorija, o labiau bendra atmosfera, į kuria patenka atsikėlėliai iš užsienio. Nevyriausybinės organizacijos ir persikėlime dalyvaujantys tarnautojai pasakoja, kad vietinė rajonų administracija skeptiškai žiūri į atvykėlius, o gyventojai skundžiasi, kad patys vos galą suduria su galu, ir piktinasi bet kokia pagalba svetimšaliams.

Taigi pabėgėliai iš Ukrainos rimtos pagalbos iš valdžios nesulaukia ir turi bandyti įsitvirtinti patys arba yra siunčiami atgal, o jokia integracijos programa neveikia. Rusijos deklaruojamą norą priimti pabėgėlius iš Ukrainos paneigia ir oficiali statistika: vos 325 ukrainiečiams suteiktas pabėgėlio statusas. Didesnę paramą gauna tie Rytų Ukrainos gyventojai, kurie savanoriškai pareiškia norą vykti į Sibirą ar kitas tikslines teritorijas, tačiau ir čia skaičiai nedideli: skelbiama vos apie 29 tūkst. persikėlėlių.

Visi į Tolimuosius Rytus!

Sibiras ir Tolimieji Rytai labiausiai kenčia dėl gyventojų mažėjimo ir kaimų bei miestelių ištuštėjimo. Geriausiais laikais Tolimųjų Rytų regione, kuris sudaro trečdalį šalies ploto, gyventojų skaičius buvo perkopęs 8 mln., o dabar liko vos 6,1 milijono. Tai labai mažai, žinant, kad kaimyninėje Kinijos provincijoje gyventojų 110 milijonų. Rusijos valdžia sugalvojo planą, kaip pritraukti naujų gyventojų į šias nuošalias sritis ir paskatinti vietos ekonomikos plėtrą. Buvo paskelbta, kad kiekvienas rusas, kuris persikels gyventi į tą teritoriją, nemokamai gaus nedidelį žemės sklypą ir bus atleistas nuo pelno mokesčių. Valdžios pareigūnai skelbia, kad susidomėjimas šia programa, kuri pradėjo veikti vos prieš pusmetį, didelis. Nauji investuotojai žada įkurti ekologiškus kaimus, laikyti bites ar statyti viešbučius.

Tačiau ne viskas tikrovėje taip gražu, kaip deklaruojama. Vietos, kur formuojami sklypai, yra pelkėtos, akmenuotos ir sunkiai pritaikomos kokiai nors veiklai. O kaip iki tų sklypų nusigauti, jeigu nėra kelių, o žmonių aplinkui irgi negyvena? Pikti liežuviai kalba, kad geriausios žemės jau išgrobstytos korumpuotų vietos veikėjų, o ir šiaip, be „stogo“ vietos valdžios institucijose jokių projektų įgyvendinti nepavyks. Dar viena problema: nors popieriuose žemė nurodyta kaip laisva, iš tikrųjų ją dirba nelegalūs atvykėliai iš Kinijos, kurie geruoju niekur trauktis neketina.

Kur iškraustyti musulmonus?

Laikraštis „Izvestija“ neseniai paskelbė apie dar vieną valdžios kabinetuose brandinamą žmonių perkėlimo projektą. Šįkart nutarta vienu šūviu nušauti iškart du zuikius: apgyvendinti Sibiro ir Tolimųjų Rytų pasienio regionus, kuriais bet kada gali susidomėti Kinija, ir sumažinti įtampą Rusijos neslaviškose Kaukazo ir pietinėse teritorijose, kur trūksta darbo vietų ir jaučiamas nepasitenkinimas Maskvos politika. Aslambekas Paskačevas, Kremliaus Etninių reikalų komisijos pirmininkas, sako, kad tikslas turėtų būti perkelti nuo 500 tūkst. iki 1 mln. žmonių.

Į tokius pareiškimus iškart sureagavo Krymo totoriai: jie baiminasi, kad tokia programa kuriama ne kam kitam, o jiems deportuoti.

Ekspertai abejoja, ar pavyktų įgyvendinti tokio masto programą. Visų pirma, Kremlius neturi tam išteklių, antra, dar niekam nepavyko geruoju prikalbinti žmonių vykti į atšiauriomis sąlygomis garsėjantį Sibirą, o imtis prievartos valdžia nesiryžtų.

Vladimiras Putinas net XXI amžiuje tęsia carų ir sovietinių diktatorių tradicijas kurpti gigantiškus žmonių perkraustymo projektus. Jau gerą dešimtmetį vykdomos perkėlimo programos kol kas jokių apčiuopiamų rezultatų neduoda, o kainuoja brangiai. Taigi Rusijos vadovams teks arba imtis drastiškesnių metodų, kad apgyvendintų teritorijas už Uralo, arba susitaikyti su vis mažėjančiu gyventojų skaičiumi toje šalies dalyje, į kurią neabejotinai žvilgčioja kol kas draugiška kaimyninė Kinija.

RIA Novosti nuotrauka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.