Rusija de facto atkuria sieną su Baltarusija. Ir tai – nepaisant to, kad ši šalis dalyvauja visuose įmanomuose integracijos su Maskva procesuose.

Federalinės saugumo tarnybos (FST) vadovas Aleksandras Bortnikovas įsakė nuo vasario 7 d. Rusijos regionuose, besiribojančiuose su Baltarusija, nustatyti pasienio zoną. Tai – Smolensko, Briansko ir Pskovo sritys. Kol kas neaišku, ar pasienio zonoje atsiras visavertė pasienio ir muitinės kontrolė, nors tai būtų logiška.

Sprendimas buvo priimtas plačiau jo negarsinant, taigi jį pastebėjo ne iš karto. Rusijos teisinės informacijos portale įsakymai (atskirai kiekvienai sričiai) laipsniškai buvo publikuojami nuo sausio 26-os iki 29-os. Oficialus pagrindas – „sąlygų, būtinų Rusijos Federacijos (RF) valstybinės sienos apsaugai, sukūrimas“. O FST Ryšių su visuomene centre tvirtinama, kad Rusijos ir Baltarusijos pasienyje, kuris pastaraisiais metais faktiškai buvo tapęs administracine Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės (RBSV) riba, situacija ne sunkinama, o atvirkščiai – lengvinama.

„Dėl to, kad ant valstybinės Rusijos ir Baltarusijos sienos nėra pralaidos punktų, kuriuose per valstybinę Rusijos Federacijos sieną būtų praleidžiami asmenys, transporto priemonės, kroviniai ir gyvūnai, trečiųjų šalių piliečiams ją kirsti tampa neįmanoma“, – tai laikraščiui „Kommersant“ pareiškė FST. Dėl to, kaip aiškina Rusijos specialiųjų tarnybų atstovai, „trečiųjų šalių atstovams nesudaryta galimybė kirsti Rusijos ir Baltarusijos sieną net ir turint deramai apiformintus dokumentus, suteikiančius teisę būti Rusijos Federacijos teritorijoje ir Baltarusijoje (vizas, nuolatinius ir laikinus leidimus gyventi, migracines korteles)“. O tai reiškia, kad „pagal Rusijos įstatymus pažeidėjams gali būti taikomos sankcijos“.

O dabar, kai pagal Aleksandro Bortnikovo įsakymą FST nustatys „asmenų ir transporto priemonių patekimo į pasienio zoną vietas ir laiką“, taip pat „sustatys įspėjamuosius ženklus“, problema bus išspręsta. Tiesa, sprendžiant iš visko, tai bus pasienio kontrolės įvedimas su paskutine šalimi, su kuria tokios kontrolės nebuvo, nes Baltarusija dalyvavo visuose galimuose integravimosi su Maskva procesuose: SNV, KSSO, Eurazijos ekonominės sąjungos bei sąjunginės valstybės kūrime.

Tarp kitko, RBSV aparate yra įsitikinę, kad visa tai Rusijos piliečių, kertančių Baltarusijos sieną, nė trupučio nevaržys. „Pagal mūsų įsivaizdavimą, visų pirma kalbama ne apie apribojimus pasienio zonoje, o apie Baltarusijos ir Rusijos piliečių keliavimo tvarkos įvedimą. Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams, keliaujantiems automobilių, geležinkelio ar oro transportu, niekas nesikeičia“, – teigia Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės sekretorius Grigorijus Rapota. Tačiau, jo žodžiais tariant, nuolatinis RBSV komitetas dar tiktai „nagrinėja šį klausimą ir, įvertindamas gautus išaiškinimus, derina juos su esama teisine baze“.

Šiaip ar taip, tendencija akivaizdi – integracinių procesų plėtra ir gilinimas sustojo ir net ritasi atgal. Priminti Rusijos valdžios atstovams, kad dar visai neseniai atvira siena su Baltarusija buvo laikoma pavyzdžiu, kuriuo remiantis ateityje būtų galima kurti vieningą Eurazijos erdvę, jau aiškiai nebėra prasmės.

Rusija siekia išsireikalauti iš oficialiojo Minsko skolos už dujas apmokėjimo, muitų už naftos tiekimą naftotiekiu per Baltarusijos teritoriją sumažinimo, o anksčiau buvo ir siūlymas (A. Lukašenka jo nepalaikė) Gardino rajone įkurti Rusijos karinę bazę.

Savo ruožtu Baltarusijos pusė siekia gauti kreditų iš EAES krizių fondo, dujų kainos sumažinimo, apkarpyto Rusijos naftos tiekimo lengvatinėmis kainomis padidinimo, laisvo Baltarusijos prekių patekimo į Rusijos rinką pagal Muitų sąjungos (ir naujojo Eurazijos muitų kodekso) susitarimus. Na ir, tarp kita ko, išlaikyti atviros sienos režimą, mažų mažiausiai – bent žodiniais pažadais.

Iš tikrųjų Baltarusijos vadovybė, atrodo, pastarosios lengvatos jau seniai nebesitiki. Priešingu atveju prieš priimdama neseną sprendimą įvesti bevizį režimą 80-ties šalių piliečiams, per Minsko oro uostą atvykstantiems į Baltarusiją ne ilgiau kaip penkioms dienoms, tikriausiai būtų jį iš anksto apsvarsčiusi su Rusija. 

Tada oficiali Maskvos reakcija į šį sprendimą atrodė visai švelni – atseit, tai vidinis Baltarusijos reikalas. Tačiau vėliau įvairūs „saugumo ekspertai“ ir „kalbančios galvos“ patriotinės Rusijos televizijos laidose apie geopolitikos problemas vienu balsu ėmė aiškinti, kad Minskas bando „pabėgti nuo Rusijos į Vakarus“. Tuo pačiu metu apie bevizį režimą užsieniečiams Minsko oro uoste buvo kalbama, kad nors jis ir nėra susijęs su reisais į Rusiją, vis vien šaliai kelia didesnę terorizmo grėsmę.

Reakcija į informaciją apie pasienio zonos įvedimą taip pat gana įsidėmėtina. Spauda pradėjo masiškai perspausdinti agentūros „Regnum“ pranešimą „Lukašenka rengiasi pasitraukti iš EAES ir KSSO“, kuriame su nuoroda į neaiškų anoniminį šaltinį buvo teigiama, kad Rusija neva nereaguos į hipotetinius Baltarusijos bandymus atsisakyti integracijos su Rusija.

Savo ruožtu Valstybės Dūmos deputatas Konstantinas Zatulinas žurnalistams pareiškė, kad nors Baltarusijos vadovybė viešai nepasisako prieš sąjunginę valstybę, jų sprendimas dėl leidimo įvažiuoti be vizos 80-ties šalių piliečiams reiškia riziką, kad į Rusiją galės prasiskverbti nepageidaujami asmenys. „Aš apgailestaudamas turiu pažymėti, kad mes einame link Rusijos ir Baltarusijos sienos atkūrimo, t. y. jeigu reikalai ir toliau taip klostysis, tai link praradimo to svarbiausio laimėjimo, kuris buvo pasiektas per ilgus įvairiausių bandymų sukurti ir įtvirtinti Rusijos ir Baltarusijos sąjunginę valstybę metus“, – deputatą cituoja agentūra „RIA Novosti“.

Švelniau nei kiti (kaip, tarp kitko, ir per ankstesnius Rusijos ir Baltarusijos santykių paaštrėjimus) kol kas pasisakė Rusijos užsienio reikalų ministerija. Rusijos pasiuntinys Minske Aleksandras Surikovas savo komentaruose taip pat užtikrino, kad pasienio zonos nustatymas Rusijos ir Baltarusijos piliečiams esą nieko nekeičia. „Per automobilių transporto pralaidos punktus trečiųjų šalių piliečių nepraleidžia, o per oro transporto punktus jie gali patekti. Pavyzdžiui, pas mus su Gruzija yra nustatytas vizų režimas, o su Baltarusija – bevizis, mes kol kas į tai žiūrime iš dalies primerkę akis, tačiau trečiųjų šalių piliečius pradedame prižiūrėti jau oro uostuose. Juk reikia turėti vizą“, – paaiškino diplomatas.

Tačiau arčiau realybės, atrodo, vis dėlto yra ne Surikovas, o Zatulinas. Rusija de facto atkuria sieną su Baltarusija ir jau artimiausiu metu prasidės visavertė pasienio kontrolė, bent jau iš Rusijos pusės. Vargu ar tikėtina, jog tikrins tik trečiųjų šalių piliečius, o rusai su baltarusiais galės tik pamojuoti pasais pro mašinos (ar vagono) langą.

Bet tai būtų dar pusė bėdos. Svarbiausia – tai nesiliaujantis dviejų „broliškų“ (kaip visur ir visada pabrėžiama) tautų ir valstybių santykių blogėjimas. Su viena „broliška“ tauta Rusijos kaip valstybės santykiai jau blogesni nei su pačia nebroliškiausia. Ar ne link to veda paskutiniai įvykiai santykiuose su Baltarusija, kuri daugeliui Rusijos geopolitikų yra tarsi gerklėje įstrigęs kaulas, nes jie nepripažįsta jos kaip visavertės suverenios valstybės (o baltarusių – atskira tauta)?

Su tokiu požiūriu ir iki naujų „mandagių žmogeliukų“, atrodo, nebetoli, juolab kad savo naujoje Nacionalinio saugumo doktrinoje Baltarusija neslepia, jog siekia apsisaugoti nuo būtent tokio įvykių raidos varianto.

Suprantama, kaip pažymi daugelis stebėtojų, pastarasis paaštrėjimas vyksta suplanuoto Vladimiro Putino ir Aleksandro Lukašenkos susitikimo Maskvoje fone. Ten, kaip galima tikėtis, jie spręs ginčytinus dujų kainos bei naftos tiekimo ir tranzito klausimus. Šiandienos ekonomines problemas jie išspręs nesunkiai, o valstybinės sienos atkūrimo, kas realiai yra daug svarbiau net nei dujų kaina, atšaukti, suprantama, nė vienas nesiims. 

Išversta iš rosbalt.ru

kremlin.ru nuotrauka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.