Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Turkija: tarp Europos ir tradicinio islamo

Aušra Radzevičiūtė
2007 05 22

Po neįvykusių prezidento rinkimų parlamente Turkiją sukrėtė jau primiršto masto politinė krizė. Proislamiškos Teisingumo ir plėtros partijos kandidatas Abdula Giulis (Abdullah Gul) buvo priverstas pasitraukti iš politinės kovos – parlamentas paleistas, o naujasis šalies vadovas po Konstitucijos pataisų greičiausiai bus renkamas visuotiniuose rinkimuose. Milijonai žmonių didžiausiuose miestuose – Stambule, Ankaroje, Izmire – išėjo į gatves nešini antiislamiškais šūkiais ir šalies vėliavomis, reikalaudami neleisti Turkijai nusiristi į viduramžius ir gindami demokratijos iškovojimus. Tačiau kaip tik demokratija šioje vis dar pasaulietinėje islamo valstybėje ir gali iškrėsti didžiausią pokštą: sparčiai populiarėjantys islamistai neabejoja, kad visuotiniuose prezidento rinkimuose jiems pavyks pasiekti pergalę. Dabartinis Turkijos užsienio reikalų ministras A. Giulis, buvęs kandidatu į prezidentus, tvirtina, kad be didesnio vargo surinktų apie 70 proc. rinkėjų balsų.

Dabartinės politinės situacijos Turkijoje didysis paradoksas yra tas, kad islamistų partijai atstovaujantis A. Giulis, kurio atėjimo į prezidento postą visiškai nenori biurokratija, kariuomenė ir antiislamiškai nusiteikę didžiųjų miestų gyventojai (jis būtų pirmasis prezidentas, kurio  žmona ryši skarą!), nors ir pro sukąstus dantis, bet gana nuosekliai vykdė Europos Sąjungos reikalavimus, keliamus Turkijai dėl galimos narystės šioje organizacijoje. Būdamas užsienio reikalų ministru, tačiau atstovaudamas proislamiškajai Teisingumo ir plėtros partijai, A. Giulis, eilinių turkų akimis, turėjo žemintis prieš aikštingąją Europą, reikalaujančią ne tik keisti įstatymus bei Konstituciją, bet ir pripažinti graikiškąją Kipro dalį ir, kas baisiausia turkams, armėnų genocidą. Kai tapo aišku, kad Turkijai ES durys praktiškai uždarytos, šios šalies islamistams buvo uždegta žalia šviesa - antieuropietiškos nuotaikos šalyje dar labiau sustiprėjo.

Konfliktas tarp laicistų (griežto Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės šalininkų) bei „šariatistų” (siekiančių islamą paversti valstybine religija, o Koraną – Konstitucijos pagrindu) trunka jau daugelį dešimtmečių. Iš esmės šis konfliktas buvo užprogramuotas dar prezidento Mustafos Kemalio Atatiurko (1923-1938) didžiųjų reformų laikais. Prievarta europizuota Turkija, kaip ir daugelis kitų viena ar kita kryptimi jėga auklėjamų visuomenių, išsaugojo principinį pasipriešinimą, kuris virto jei ne demonstratyviu religingumu, tai bent tradicijų puoselėjimu. Praėjusiame šimtmetyje net triskart – 1960, 1971 ir 1980 metais – Turkijoje įvyko ginkluoti perversmai. Armija, kaip kemalizmo garantas, įsikišo ir 1997 m., kai reikėjo paraginti islamistų premjerą Nedžmetiną Erbakaną (Necmettin Erbakan) palikti postą. Ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas savo aiškią nuomonę pareiškė ir dabartinės krizės metu: neseniai išplatintame pareiškime teigiama, kad kariuomenė pasirengusi atvirai pademonstruoti savo poziciją, jei tik to prireiktų. Taigi praktika aiškiausiai rodo, kad pasaulietinės Turkijos šalininkams vis dėlto  nepavyksta taip sustiprinti savo pozicijų, kad NATO priklausanti armija užsiimtų tik savo reikalais. Iš dalies tai sąlygoja pastaruoju metu aiškiai pastebimas islamo renesansas daugelyje valstybių, ne išimtis ir Turkija. Nors šis reiškinys dažnai vertinamas pasitelkiant vakarietiškas klišes – visi islamistai yra neva linkę į ekstremizmą, fundamentalizmą ir terorizmą, - negalima visiškai ignoruoti ir to fakto, kad islamistinių partijų ar kitokių politinių junginių skelbiamos programos ir pažadai yra nepaprastai patrauklūs eiliniams žmonėms. Puikiausias pavyzdys – po Persijos įlankos karo Turkijoje prasidėjusios didžiulės ekonominės krizės metu į valdžią demokratiniu būdu atėjo islamistų partija „Refach“, kuri rinkėjus neabejotinai sužavėjo siūlydama atšaukti mokesčių įsiskolinimus, atleisti amatininkus ir smulkius verslininkus nuo pareigos pildyti buhalterines knygas, supaprastinti kreditų išdavimo tvarką amatininkams ir plėsti beprocentę bankininkystę. Verta pasakyti, kad dosniai užsienio bendraminčių finansuojami Turkijos islamistai nė per nago juodymą neprimena Vakarų žiniasklaidos platinamų stereotipų apie barzdotus ir rūsčius islamo sergėtojus. Pats A. Giulis Turkijoje yra pravardžiuojamas „amžinai besišypsančiu”.

Siekdama kontroliuoti „religijos lygį” šalyje, Turkijos administracija yra  įsteigusi Religijos reikalų valdybą, kuri iki šiol prižiūri apie 90 tūkstančių mečečių, priima į darbą imamus, muftijus ir muedzinus, moka jiems algas, paversdama juos faktiniais valstybės tarnautojais. Be jokios abejonės, Turkijoje kontroliuojama religinė literatūra, religinių mokymo įstaigų veikla, o kartais „valstybinis islamas” pasitelkiamas ir sprendžiant ekonominius klausimus (nesenos ekonominės krizės metu mečetėse buvo raginama nespekuliuoti Amerikos doleriais). Be to, laicistai draudžia vyrams nešioti barzdas, o moterims – ryšėti skaras, šalyje laisvai prekiaujama alkoholiu ir nėra jokių kitokių religinių apribojimų, o tai visai noriai pakeistų islamistai, nors dalis visuomenės tokių europietiškų laisvamanysčių nepaiso savo noru.

Šalia jau minėto „valstybinio” Turkijos islamo egzistuoja ir tikrasis, visuomeninis islamas, kurio paveikti negali nei administracijos draudimai, nei švietėjiška veikla, neretai nukreipta visai ne ta linkme. Turkijoje pamažu grįžta islamo drabužių mada, steigiamos  privačios religinės mokyklos, populiarėja šariato finansinės įstaigos (Koranas draudžia imti procentus), daugėja religinių patarimų pačiais įvairiausiais gyvenimo klausimais. Nors Turkijos miestuose gyvena apie 60 proc.  gyventojų, šalyje vis dar dominuoja agrarinis mentalitetas, kuriam būdinga religinė egzaltacija ir ištikimybė – islamistai Turkijoje laimi ir parlamento, ir municipalinius rinkimus. Tačiau, kalbant apie religijos pozicijas Turkijoje, negalima nepaminėti, kad šioje šalyje islamas nėra vienalytis: šalia tradiciškai dominuojančių musulmonų sunitų Turkijoje nemenka dalis gyventojų yra alevitai (imamo Ali šalininkai), t. y. musulmonai liberalai, kurių, įvairiausiais skaičiavimais, gali būti net  per 10 milijonų. Alevitai nelanko mečetės, nesilaiko reikalavimo melstis penkis kartus per dieną, nešvenčia ramadano ir keliauja ne į Meką, o prie imamo Ali kapo. Alevitai gyvena uždaromis bendruomenėmis, į savo tarpą nepriima svetimų, tačiau pastaruoju metu dėl didelės vidaus migracijos ir emigracijos iš šalies alevitų gretos gan susilpnėjo.

Europietiškų pažiūrų skraistė Turkijoje neretai slepia tikrų tikriausias viduramžių tradicijas. Viena iš jų – garsusis šeimos garbės kodeksas. 2005 m. sausį visą šalį sukrėtė negailestinga jaunos netekėjusios nėščios turkės Semros Chaisak mirtis: nors ji buvo išprievartauta, kaimiečiai ją užmėtė akmenimis, mergina dar penkis mėnesius praleido ligoninėje be sąmonės, o jai mirus šeima net nepanoro palaidoti jos kūno. Paprotys keršyti už suterštą šeimos garbę ypač gajus pietrytinėje Turkijoje – jei ne užmėtoma akmenimis, tai bent visa šeima išvaroma iš kaimo. Turko vyro garbės kodeksas esant santuokinei neištikimybei dar visai neseniai buvo iš esmės palaikomas net ir valstybės, nes panašius nusikaltimus padarę žmonės pagal Turkijos baudžiamąjį kodeksą sulaukdavo kur kas švelnesnės bausmės. Net ir kosmopolitiškai nusiteikusiuose miestuose -  Stambule, Ankaroje – tradicijos nėra visiškai išnykusios: plastikos chirurgų teigimu, nekaltybės atkūrimas tebėra pati populiariausia „grožio” operacija…

Religinę turkų sąmonę neabejotinai veikia ir dar 19 amžiuje susiformavusi pantiurkizmo ideologija, kurios esmė – sujungti į vieną valstybę visas tiurkų tautas, gyvenančias nuo Balkanų iki Rytų Sibiro ir Vakarų Kinijos. Po Mustafos Kemalio Atatiurko revoliucijos ši idėja buvo ilgam užmiršta, tačiau vėliau, jau šaltojo karo metais, ją imta eskaluoti norint paerzinti SSRS – neva yra galimybė išplėšti iš jos sudėties islamiškąsias respublikas. Dabartinės Rusijos akademiniuose sluoksniuose laikomasi nuomonės, kad pagrindinė šiuolaikinės Turkijos ideologija ir yra minėtasis pantiurkizmas -  svajonė, kad galų gale bus sujungtos tiurkų valstybės (Azerbaidžanas, Turkmėnistanas, Uzbekistanas, Kirgizija, Kazachstanas ir kai kurios autonominės Rusijos respublikos). Dar 1998 m. Turkijos premjerė Tansu Čiler (Chiller) pareiškė, kad  „turkiškai globalizacijai nėra jokių kliūčių: 21 a. taps turkų globalizacijos amžiumi.” Mintis, kad Turkija pati galėtų sukurti sąjungą, panašią į ES, sklando ir tarp eilinių šios šalies gyventojų, neužmirštančių ir tradicinio islamo bendrumo dvasios.

Europos paraginta būti drauge, sąjungininke ir bendraminte, bet ne ES nare, Turkija atsidūrė eilinio istorinio pasirinkimo kryžkelėje - išsaugoti taip ilgai diegtas ir puoselėtas europietiškas tradicijas ar pasiduoti užslėptai prigimčiai? Atsakymus į daugelį klausimų padiktuos vasarą įvyksiantys parlamento, o vėliau – ir prezidento rinkimai. Ar ryšės turkės skaras, parodys netolima ateitis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras