Šiandien pastebimai stiprėja dėmesys Baltarusijai ir jos santykiams su Rusija. Ši tema nėra nauja, tačiau dabar ji pasipildė keliais netikėtais aspektais. Pirmiausia vis rimčiau kalbama apie galimą pavojų Baltarusijos saugumui, kurį gali kelti Maskva. Alyvos į ugnį pila ir „nepakeičiamo“ Baltarusijos vadovo Aliaksandro Lukašenkos retorika, nukreipta prieš „artimus draugus“ Kremliuje. Visa tai verčia politologus ir apžvalgininkus spėlioti: ar tikrai mes matome pasibaigusį medaus mėnesį tarp Maskvos ir Minsko, ar tai yra eilinis A. Lukašenkos bandymas grasinimais „atsisukti veidu į Vakarus“ priversti Kremlių pirkti artimiausią sąjungininkę?

Šantažo meistras

Aliaksandras Lukašenka moka šantažuoti Maskvą. Per ilgus savo valdymo metus jis tai įrodė daug kartų. Visą laiką šantažo schema buvo paprasta, gal net, sakyčiau, primityvi. Baltarusijos vadovas pradėdavo viešai piktintis Rusijos valdžia, dėdavosi esąs stipriai įžeistas ir grasindavo persimesti į Vakarų pusę (nors jo ten niekas niekada ir nelaukė). Maskva tokiu atveju skubėdavo gesinti skandalą, suteikdavo Minskui naujų ekonominių preferencijų, ir A. Lukašenka vėl keisdavo retoriką ir tradiciškai žadėdavo Kremliui amžiną draugystę.

Tačiau šį kartą viskas iš tikrųjų gali būti kitaip. Negalima atmesti prielaidos, kad A. Lukašenka bando surengti tokį pat spektaklių kaip ir anksčiau, tačiau esminis skirtumas yra tas, jog Maskva dabar nėra pajėgi „pirkti“ Baltarusijos draugystę. Rusijai taikomos Vakarų pasaulio sankcijos kartu su neaukštomis energetinių išteklių kainomis įstūmė ją į ekonominę krizę. Galbūt kol kas ši krizė nėra tokia gili, kaip buvo prognozuojama, tačiau akivaizdu, kad Maskvai pirmiausia tenka galvoti apie tai, kaip subalansuoti biudžetą ir išlaikyti visus šalies regionus. Nereikia pamiršti, jog kai kurie regionai šiuo klausimu yra itin reiklūs (pavyzdžiui, Čečėnija). Kitaip sakant, Kremlius nebeturi pinigų, kuriuos galėtų skirti papildomam Baltarusijos išlaikymui.

Besiplėtojantis Maskvos ir Minsko konfliktas ir taip turi akivaizdžius ekonominius rėmus. Baltarusija jau metus moka Rusijai ne visą dujų kainą – nustatytus pagal susitarimą 132 JAV dolerius už tūkstantį kubinių metrų, o vienašališkai išgalvotą „teisingą“ kainą – 73 JAV dolerius už tūkstantį kubinių metrų. Toks įžūlumas nervina Maskvą, ji siekia atgautisusidariusią 550 mln. JAV dolerių skolą. Kaip spaudimo priemonę Rusija nusprendė susieti Minsko įsiskolinimą už dujas su naftos eksportu į Baltarusiją. Maskva paskelbė, kad planuoja pirmą ketvirtį eksportuoti į šią šalį mažiau naftos, nei buvo sutarta. Taigi Minskas, kuris neblogai užsidirba perdirbdamas rusišką naftą savo gamyklose ir produkciją parduodamas, neteks dalies pelno.

Kiti konflikto aspektai irgi yra gerai matyti. Pavyzdžiui, demonstruodamas didesnį atvirumą Vakarų pasauliui Minskas paskelbė sprendimą, kad užsieniečiai, atvykę į Baltarusiją per Minsko tarptautinį oro uostą, gali be vizos penkioms dienoms įvažiuoti į šalies teritoriją. Reaguodama į tai Maskva įvedė pasienio zoną prie sienos su Baltarusija. Būtina paminėti, kad siena tarp šių dviejų valstybių faktiškai nebuvo kontroliuojama. Oficiali Maskvos pozicija yra tokia: Minskas savo „bevize iniciatyva“ kelia grėsmę Rusijos saugumui. Kita vertus, tai taip pat galima vertinti kaip akivaizdžiai nervingą Kremliaus reakciją į Baltarusijos flirtą su Vakarais.    

Informacinis parengimas

Esminis klausimas išlieka ir tai, ar Baltarusija gali tapti Rusijos hibridinės operacijos taikiniu. Pirmu rimtu signalu, jog ši valstybė gali tapti Maskvai lengvu grobiu, tapo visuomenės nuomonės apklausa, kuri parodė, kad tik nedaugelis Baltarusijos gyventojų stotų ginti savo valstybę su ginklu rankose. Visi kiti arba pasitiktų rusiškus tankus su gėlėmis, arba tiesiog bandytų prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Nėra abejonių, kad tokie duomenys turėjo priversti A. Lukašenką labai sunerimti, juolab kad Baltarusija agresijos atveju vargu ar gali tikėtis kokios nors realios pagalbos iš Vakarų.

Nerimauti verčia ir tai, kad Rusijos informacinis frontas demonstruoja aktyvumą ir Baltarusijos kryptimi. Varšuvoje esantis „EAST-Center“ užfiksavo ir išanalizavo dezinformacinę kampaniją, nukreiptą prieš Baltarusiją. Ši kampanija buvo pradėta Rusijos žiniasklaidoje. Analizės autoriai Andrejus Jelisejevas ir Veranika Laputska pažymi, kad du trečdaliai baltarusių žiūri Rusijos televizijos kanalus, tad ši dezinformacijos kampanija daro tiesioginę įtaką ne tik Rusijos visuomenei, bet ir Baltarusijos gyventojams.

Kuo gi yra paremtas propagandinis puolimas prieš Minską? Įdomu, kad – kaip anksčiau Ukrainos atveju – Baltarusiją bandoma kaltinti „nacionalizmu“. Propagandiniuose tekstuose aktyviai kvestionuojamas šalies valstybingumas, baltarusių kalba pristatoma kaip rusų kalbos dialektas ir pan. Rusakalbiai Baltarusijos gyventojai taip pat yra bauginami „belarusizacija“. Gana daug kaltinimų žeriama ir Vakarams, kurie neva bando įkalti pleištą tarp „broliškų“ rusų ir baltarusių tautų. Nežinau, ar verta sakyti, kad visa tai labai primena informacinę kampaniją, kuri rengė dirvą Rusijos hibridinei agresijai prieš Ukrainą, o vėliau ir ją lydėjo.

Taip pat galima teigti, kad oficialusis Minskas irgi jaučia šią grėsmę. Neatsitiktinai ne taip seniai Baltarusijos jėgos struktūrosareštavo tris rusiško portalo „Regnum.ru“ autorius. Šie Baltarusijos piliečiai pasirašydavo savo tekstus slapyvardžiais, nors tai vis dėlto neleido jiems išsaugoti anonimiškumo. Jie buvo areštuoti dėl „etniniu pagrindu paremtos neapykantos kurstymo“.

Baltarusijos forpostas

Nepaisant informacinių Maskvos pastangų, klausimas apie tikrus ir menamus pavojus Baltarusijos suverenumui išlieka diskusijų objektu. Viena vertus, nekyla didesnių abejonių, kad Maskva galėtų be ypatingų pastangų okupuoti šią kaimyninę valstybę. Baltarusija buvo ir tebėra stiprioje Rusijos įtakoje. Tikėtina, kad Maskvai būtų nesunku paralyžiuoti Baltarusijos kariuomenę, kurios karininkai yra lojalesni Maskvai nei Minskui. Tikėtis pilietinio pasipriešinimo, žinant turimus visuomenės nuomonės apklausos duomenis, irgi nevertėtų. Tačiau tokioje situacijoje kyla klausimas dėl agresyvių veiksmų prasmės.

Žinoma, blogėjant ekonominei situacijai Kremliui gali prireikti naujų geopolitinių pergalių. Aplinkybės šiuo atveju yra ne Baltarusijos naudai. Rusija gana rimtai įklimpo Donbase: nors situacija paaštrėjo, Maskvos remiamiems pseudoseparatistams nepavyksta pasiekti persilaužimo.

Agresijai prieš kitas „nesukalbamas“ šalis – Gruziją ar Moldovą – reikėtų daugiau lėšų, kurių Rusija šiuo metu neturi, o agresija prieš NATO nares Lietuvą, Latviją ar Estiją būtų labai rizikinga avantiūra. Bet kuri iš panašių operacijų grėstų Maskvai didesniu Vakarų spaudimu, griežtėjančiomis sankcijomis ir pan. Tad hibridinis Baltarusijos užvaldymas gali tapti Rusijai tinkamu kompromisiniu variantu – tai būtų nauja „pergalė“, kuri leistų pakurstyti visuomenėje euforiją (nukreipiant dėmesį nuo prastėjančios ekonominės situacijos). Be to, Baltarusija neturi advokatų Vakaruose. Vargu ar Maskva tokiu žingsniu dar labiau sugadintų savo įvaizdį.

Baltarusija turi ir svarbią strateginę reikšmę. Tai gali būti forpostas tiek platesniam puolimui prieš Ukrainą, tiek stiprinant spaudimą NATO. Neatsitiktinai dabar didelis dėmesys skiriamas bendroms Rusijos ir Baltarusijos pratyboms „Zapad 2017“, kurios turi įvykti rudenį. Pagal blogiausius politologinius scenarijus šios pratybos gali tapti tiek Baltarusijos užgrobimo priemone, tiek provokacijų prieš Ukrainą ar NATO valstybes šaltiniu.

Bet kuriuo atveju ironiška tai, kad bandydamas žaisti „draugystę“ su Rusija (ir slopindama nacionalinę baltarusišką savimonę) Minskas galiausiai atsidūrė labai pažeidžiamoje padėtyje. Ko gero, tokioje situacijoje Baltarusijai belieka tikėtis, jog Maskvai tiesiog pritrūks lėšų ir ūpo naujoms geopolitinėms avantiūroms. Mums, beje, tai irgi yra svarbu, nes tiek Lietuva, tiek kitos regiono šalys suinteresuotos, kad Baltarusija išliktų suvereni ir pakankamai adekvati valstybė.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.