|
Baltarusijos nerimo metas (5)
Viktoras Denisenko 2017 02 15
Šiandien pastebimai stiprėja dėmesys Baltarusijai ir
jos santykiams su Rusija. Ši tema nėra nauja, tačiau dabar ji pasipildė keliais
netikėtais aspektais. Pirmiausia vis rimčiau kalbama apie galimą pavojų
Baltarusijos saugumui, kurį gali kelti Maskva. Alyvos į ugnį pila ir
nepakeičiamo Baltarusijos vadovo Aliaksandro Lukašenkos retorika, nukreipta prieš artimus draugus Kremliuje. Visa tai verčia politologus
ir apžvalgininkus spėlioti: ar tikrai mes matome pasibaigusį medaus mėnesį tarp
Maskvos ir Minsko, ar tai yra eilinis A. Lukašenkos bandymas grasinimais
atsisukti veidu į Vakarus priversti Kremlių pirkti artimiausią sąjungininkę?
Šantažo meistras
Aliaksandras Lukašenka moka šantažuoti Maskvą. Per
ilgus savo valdymo metus jis tai įrodė daug kartų. Visą laiką šantažo schema buvo paprasta, gal net, sakyčiau, primityvi.
Baltarusijos vadovas pradėdavo viešai piktintis Rusijos valdžia, dėdavosi esąs
stipriai įžeistas ir grasindavo persimesti į Vakarų pusę (nors jo ten niekas
niekada ir nelaukė). Maskva tokiu atveju skubėdavo gesinti skandalą, suteikdavo
Minskui naujų ekonominių preferencijų, ir A. Lukašenka vėl keisdavo retoriką ir
tradiciškai žadėdavo Kremliui amžiną draugystę.
Tačiau šį kartą viskas iš tikrųjų gali būti kitaip.
Negalima atmesti prielaidos, kad A. Lukašenka bando surengti tokį pat
spektaklių kaip ir anksčiau, tačiau esminis skirtumas yra tas, jog Maskva dabar
nėra pajėgi pirkti Baltarusijos draugystę. Rusijai taikomos Vakarų pasaulio
sankcijos kartu su neaukštomis energetinių išteklių kainomis įstūmė ją į
ekonominę krizę. Galbūt kol kas ši krizė nėra tokia gili, kaip buvo
prognozuojama, tačiau akivaizdu, kad Maskvai pirmiausia tenka galvoti apie tai,
kaip subalansuoti biudžetą ir išlaikyti visus šalies regionus. Nereikia
pamiršti, jog kai kurie regionai šiuo klausimu yra itin reiklūs (pavyzdžiui,
Čečėnija). Kitaip sakant, Kremlius nebeturi pinigų, kuriuos galėtų skirti
papildomam Baltarusijos išlaikymui.
Besiplėtojantis Maskvos ir Minsko konfliktas ir taip
turi akivaizdžius ekonominius rėmus. Baltarusija jau metus moka Rusijai ne visą
dujų kainą nustatytus pagal susitarimą 132 JAV dolerius už tūkstantį kubinių
metrų, o vienašališkai išgalvotą teisingą kainą 73 JAV dolerius už
tūkstantį kubinių metrų. Toks įžūlumas nervina Maskvą, ji siekia atgautisusidariusią 550 mln. JAV dolerių skolą. Kaip spaudimo priemonę Rusija nusprendė susieti Minsko įsiskolinimą už
dujas su naftos eksportu į Baltarusiją. Maskva paskelbė, kad planuoja pirmą
ketvirtį eksportuoti į šią šalį mažiau naftos, nei buvo sutarta. Taigi Minskas,
kuris neblogai užsidirba perdirbdamas rusišką naftą savo gamyklose ir
produkciją parduodamas, neteks dalies pelno.
Kiti konflikto aspektai irgi yra gerai matyti.
Pavyzdžiui, demonstruodamas didesnį atvirumą Vakarų pasauliui Minskas paskelbė
sprendimą, kad užsieniečiai, atvykę į Baltarusiją per Minsko tarptautinį oro
uostą, gali be vizos penkioms dienoms įvažiuoti į šalies teritoriją. Reaguodama
į tai Maskva įvedė pasienio zoną prie sienos su Baltarusija. Būtina paminėti, kad siena tarp šių dviejų valstybių faktiškai nebuvo
kontroliuojama. Oficiali Maskvos pozicija yra tokia: Minskas savo bevize
iniciatyva kelia grėsmę Rusijos saugumui. Kita vertus, tai taip pat galima vertinti
kaip akivaizdžiai nervingą Kremliaus reakciją į Baltarusijos flirtą su
Vakarais.
Informacinis parengimas
Esminis klausimas išlieka ir tai, ar Baltarusija gali
tapti Rusijos hibridinės operacijos taikiniu. Pirmu rimtu signalu, jog ši
valstybė gali tapti Maskvai lengvu grobiu, tapo visuomenės nuomonės apklausa,
kuri parodė, kad tik nedaugelis Baltarusijos gyventojų stotų ginti savo
valstybę su ginklu rankose. Visi kiti arba pasitiktų rusiškus tankus su gėlėmis, arba tiesiog bandytų
prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Nėra abejonių, kad tokie duomenys turėjo
priversti A. Lukašenką labai sunerimti, juolab kad Baltarusija agresijos atveju
vargu ar gali tikėtis kokios nors realios pagalbos iš Vakarų.
Nerimauti verčia ir tai, kad Rusijos informacinis
frontas demonstruoja aktyvumą ir Baltarusijos kryptimi. Varšuvoje esantis
EAST-Center užfiksavo ir išanalizavo dezinformacinę kampaniją, nukreiptą
prieš Baltarusiją. Ši kampanija buvo pradėta Rusijos žiniasklaidoje. Analizės autoriai
Andrejus Jelisejevas ir Veranika Laputska pažymi, kad du trečdaliai baltarusių
žiūri Rusijos televizijos kanalus, tad ši dezinformacijos kampanija daro
tiesioginę įtaką ne tik Rusijos visuomenei, bet ir Baltarusijos gyventojams.
Kuo gi yra paremtas propagandinis puolimas prieš
Minską? Įdomu, kad kaip anksčiau Ukrainos atveju Baltarusiją bandoma
kaltinti nacionalizmu. Propagandiniuose tekstuose aktyviai kvestionuojamas
šalies valstybingumas, baltarusių kalba pristatoma kaip rusų kalbos dialektas
ir pan. Rusakalbiai Baltarusijos gyventojai taip pat yra bauginami
belarusizacija. Gana daug kaltinimų žeriama ir Vakarams, kurie neva bando
įkalti pleištą tarp broliškų rusų ir baltarusių tautų. Nežinau, ar verta sakyti,
kad visa tai labai primena informacinę kampaniją, kuri rengė dirvą Rusijos
hibridinei agresijai prieš Ukrainą, o vėliau ir ją lydėjo.
Taip pat galima teigti, kad oficialusis Minskas irgi
jaučia šią grėsmę. Neatsitiktinai ne taip seniai Baltarusijos jėgos struktūrosareštavo tris rusiško portalo Regnum.ru autorius. Šie Baltarusijos piliečiai pasirašydavo savo tekstus slapyvardžiais, nors
tai vis dėlto neleido jiems išsaugoti anonimiškumo. Jie buvo areštuoti dėl
etniniu pagrindu paremtos neapykantos kurstymo.
Baltarusijos forpostas
Nepaisant informacinių Maskvos pastangų, klausimas
apie tikrus ir menamus pavojus Baltarusijos suverenumui išlieka diskusijų
objektu. Viena vertus, nekyla didesnių abejonių, kad Maskva galėtų be ypatingų
pastangų okupuoti šią kaimyninę valstybę. Baltarusija buvo ir tebėra stiprioje
Rusijos įtakoje. Tikėtina, kad Maskvai būtų nesunku paralyžiuoti Baltarusijos
kariuomenę, kurios karininkai yra lojalesni Maskvai nei Minskui. Tikėtis
pilietinio pasipriešinimo, žinant turimus visuomenės nuomonės apklausos
duomenis, irgi nevertėtų. Tačiau tokioje situacijoje kyla klausimas dėl
agresyvių veiksmų prasmės.
Žinoma, blogėjant ekonominei situacijai Kremliui gali
prireikti naujų geopolitinių pergalių. Aplinkybės šiuo atveju yra ne
Baltarusijos naudai. Rusija gana rimtai įklimpo Donbase: nors situacija
paaštrėjo, Maskvos remiamiems pseudoseparatistams nepavyksta pasiekti persilaužimo.
Agresijai prieš kitas nesukalbamas šalis Gruziją
ar Moldovą reikėtų daugiau lėšų, kurių Rusija šiuo metu neturi, o agresija
prieš NATO nares Lietuvą, Latviją ar Estiją būtų labai rizikinga avantiūra. Bet
kuri iš panašių operacijų grėstų Maskvai didesniu Vakarų spaudimu,
griežtėjančiomis sankcijomis ir pan. Tad hibridinis Baltarusijos užvaldymas
gali tapti Rusijai tinkamu kompromisiniu variantu tai būtų nauja pergalė,
kuri leistų pakurstyti visuomenėje euforiją (nukreipiant dėmesį nuo
prastėjančios ekonominės situacijos). Be to, Baltarusija neturi advokatų
Vakaruose. Vargu ar Maskva tokiu žingsniu dar labiau sugadintų savo įvaizdį.
Baltarusija turi ir svarbią strateginę reikšmę. Tai
gali būti forpostas tiek platesniam puolimui prieš Ukrainą, tiek stiprinant
spaudimą NATO. Neatsitiktinai dabar didelis dėmesys skiriamas bendroms Rusijos
ir Baltarusijos pratyboms Zapad 2017, kurios turi įvykti rudenį. Pagal blogiausius
politologinius scenarijus šios pratybos gali tapti tiek Baltarusijos užgrobimo
priemone, tiek provokacijų prieš Ukrainą ar NATO valstybes šaltiniu.
Bet kuriuo atveju ironiška tai, kad bandydamas žaisti
draugystę su Rusija (ir slopindama nacionalinę baltarusišką savimonę) Minskas
galiausiai atsidūrė labai pažeidžiamoje padėtyje. Ko gero, tokioje situacijoje
Baltarusijai belieka tikėtis, jog Maskvai tiesiog pritrūks lėšų ir ūpo naujoms
geopolitinėms avantiūroms. Mums, beje, tai irgi yra svarbu, nes tiek Lietuva,
tiek kitos regiono šalys suinteresuotos, kad Baltarusija išliktų suvereni ir
pakankamai adekvati valstybė.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |