|
Treji metai po Maidano: nuo Orumo revoliucijos iki stagnacijos (51)
Viktoras Denisenko 2017 02 22
Lygiai
prieš trejus metus Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius pabėgo iš šalies,
o Maidane šurmuliavusi vadinamoji Orumo revoliucija pasiekė pergalę. Tiesa,
labai greitai Kijevui teko susidurti su naujais sunkiais išbandymais: pasinaudodama
situacija Maskva užgrobė Krymo pusiasalį, jos palaikomi kovotojai pabandė
sukelti Rusų pavasariu pavadintą perversmą Rytų Ukrainoje. Šių veiksmų
pasekmė: Donbase atsirado dvi pilkosios Kijevo nekontroliuojamos
teritorijos, čia iki šiol rusena karo ugnis.
Treji
metai be rezultatų
Situaciją
Ukrainoje šiandien (žiūrint iš trejų metų perspektyvos) geriausiai galima būtų
apibūdinti žodžiu stagnacija. Kijevui nepavyko pasiekti proveržio. Šalyje
taip ir nebuvo pakeista politinė sistema ir jos architektūra. Orumo revoliucija
išvertė iš kėdžių kai kuriuos aukštus valdininkus, Regionų partijos lyderis ir
tuometinis šalies vadovas V. Janukovyčius pabėgo į Rusiją, kuri visuomet laikė
jį savu žmogumi, tačiau dauguma smulkesnių valdininkų liko savo vietose, tik
nominaliai pakeitę politinę spalvą.
Kad niekas
iš esmės nepasikeitė, rodo ir išliekanti korupcijos problema. Šis reiškinys
buvo įvardijamas kaip vienas iš Ukrainos ankstesnės politinės sistemos požymių.
Deja, bet korupcija klesti ir šiandien. Pagal 2016 metų Korupcijos suvokimo
indeksą Ukraina yra 131 pozicijoje iš 176 valstybių. Įdomu tai, jog
šia pozicija ji dalijasi su savo prieše Rusija. Ironiška, kad net šioje srityje
Kijevas nesugeba įveikti Maskvos. Tai byloja apie liūdną tendenciją: Orumo
revoliucijos pergalė neatnešė daugiau orumo į valdininkų kabinetus. Dėl šios
priežasties žmonės, kurie kovojo Maidane už savo pilietines laisves ir teises
bei europinį šalies raidos vektorių, jaučiasi apgauti.
Kasdienišku
tapo ir karas Donbase. Žmonės priprato prie jo. Plėtodama provokacijas Rytų
Ukrainoje Maskva tikėjosi, jog tokiu keliu lengvai pasieks kaimyninės šalies
skilimo. Kremlius buvo įsitikinęs, kad visa rytinė Ukrainos dalis lengvai (kaip
Krymas) pasiduos jo kerams, ir tai pakeis geopolitinę situaciją regione. Tačiau
prieš trejus metus Ukrainos visuomenė parodė, kad ji yra kur kas vieningesnė,
nei atrodė Rusijos politiniam elitui. Bet konfliktas Donbase vis dar gali tapti
skilimo Ukrainos visuomenėje priežastimi, tik šio skilimo linija bus tarp
kovojančiųjų ir gyvenančių savo įprastą gyvenimą. Kad toks pavojus realus, rodo
viešai išsakomas pasipiktinimas, jog tuo metu, kai Donbase Ukrainos patriotai
lieja kraują gindami savo žemę, Kijevas gyvena savo įprastą gyvenimą. Be to, ir šalies
valdžios atstovai nuolat naudojasi karo diskursu, kad pateisintų savo nesėkmes.
Tuo yra akivaizdžiai piktnaudžiaujama.
Skaudu, jog
ir po trejų metų vis dar tenka kalbėti apie absurdišką situaciją: Kijevas
prekiauja su nekontroliuojamomis teritorijomis. Faktiškai nuo pat konflikto
pradžios tai buvo opus klausimas. Dar praeitų metų pabaigoje ukrainiečių
savanorių batalionų Aidar ir Donbas atstovai pagrasino surengti prekybos su
nepripažintomis separatistinėmis respublikomis blokadą. Pareiškime buvo akcentuota, kad iš prekybos su
prorusiškais separatistais pelnosi tiek teroristų vadai, tiek Ukrainos
valdininkai ir oligarchai. Nuo šių metų sausio savanoriai bando įgyvendinti
šiuos grasinimus: blokuoja skirtingus geležinkelius, stabdydami susisiekimą su
nekontroliuojamomis teritorijomis. Organizuojant ir įgyvendinant blokadą
dalyvauja ir Aukščiausiosios Rados deputatas Semionas Semiončenka. Tiesa,
vietinė valdžia vertina blokadą kaip neteisėtus veiksmus ir kelia jos
organizatoriams ir vykdytojams baudžiamąsias bylas.
Per trejus
metus iš mirties taško nepajudėjo ir Krymo grąžinimo klausimas. Net atrodo, kad
Donbaso situacijos fone Krymas yra pamirštas, su jo praradimu (nors ir
neoficialiai) susitaikyta. Šioje srityje nedaroma nieko, nors Kijevas tikrai
galėtų bent garsiau ir aiškiau kelti klausimą dėl žmogaus teisių pažeidimų,
kuriuos Rusijos administracija daro užimtame pusiasalyje.
Jeigu
Ukraina vis dar tikisi susigrąžinti Krymą, ji turi veikti. Šį klausimą negalima
apleisti ar atidėti vėlesniam laikui, siekiant, kad pirmiausia būtų išspręsta
situacija Donbase. Abu šie klausimai turėtų būti politinėje Kijevo
darbotvarkėje.
Kas
labiau pralaimėjo?
Kalbant
apie situaciją Ukrainoje (Donbasą ir Krymą) sunku būtų kelti klausimą, kas labiausiai
laimėjo. Ukraina patyrė didelių nuostolių. Donbasas vis dar gali būti
vertinamas kaip atvira žaizda jos politiniame kūne. Tačiau ir apie Maskvos
pergalę kalbėti neverta. Žinoma, Rusija gana sėkmingai užgrobė Krymą, tačiau
jos teisės į pusiasalį tarptautiniu lygmeniu nėra pripažintos. Net nepanašu,
kad tai galėtų atsitikti artimiausiu metu. O separatistiniai Maskvos projektai
Donecko liaudies respublika ir Luhansko liaudies respublika neturi jokios
aiškios perspektyvos. Jie vis labiau primena lagaminą be rankenos, kurio Maskva
nesiryžta išmesti, nors tempti jį nepatogu ir sunku. Nepamirškim ir to, kad dėl
agresijos prieš kaimyninę valstybę Rusija sulaukė tarptautinio pasmerkimo, jai
yra taikomos sankcijos.
Atsižvelgiant
į visą pateiktą informaciją, teisingas klausimas turėtų būti kas šioje
situacijoje pralaimėjo labiausiai? Atsakyti į jį irgi nėra lengva, tačiau dėl
tam tikrų priežasčių labiausiai pralaimėjusi atrodo būtent Ukraina. Prieš
trejus metus įvykusi Orumo revoliucija nesuteikė kokybinių pokyčių. Didžiausias
Kijevo laimėjimas būtų gebėjimas pademonstruoti Rusijai sėkmingus demokratinius
pokyčius, didesnį skaidrumą, korupcijos įveikimą ir pan. Kijevui reikėjo ir
tebereikia sisteminių reformų, kurios atskleistų pokyčių galią. Viso to, deja,
nematyti.
Žinoma,
Maskva irgi negali įskaityti sau pergalės. Sankcijų, nukreiptų prieš ją,
įvedimas sutapo su naftos kainų kritimu. Rusija atsiduria vis didesnėje
geopolitinėje izoliacijoje, kurią apsunkina ekonominės problemos. Tačiau, kita
vertus, Kremliui pavyko pasiekti tam tikrų savo tikslų. Vienaip ar kitaip
Maskva užsitikrino, kad artimiausiu metu Ukraina nepabėgs iš jos geopolitinio
įtakos lauko. Teritorinės šios šalies problemos apsunkina vidaus politines
problemas ir žlugdo Ukrainos europinės integracijos perspektyvas.
Kita
vertus, nepaisant gana niūrokų išvadų, būtų pernelyg anksti pripažinti Ukrainos
pralaimėjimą ir sąlyginę Kremliaus pergalę. Globalus laisvės indeksasrodo, kad Ukraina
vis dar priskiriama prie iš dalies laisvų šalių, o Rusija užtikrintai užima vietą
nelaisvų šalių sektoriuje. Silpni Ukrainos demokratijos daigai turi kur kas daugiau
perspektyvų nei Rusijos autoritarizmas. Be to, tiek 2004 metais, tiek 2013
metais Ukrainos visuomenė parodė turinti rimtų pilietiškų galių, kurių niekas
negali ignoruoti. Tai yra svarbiausia šios šalies stiprybė, kokios, pavyzdžiui,
ta pati Rusija neturi. Todėl negalima sakyti, kad Orumo revoliucija neatnešė
jokio rezultato. Jos potencialas teberusena Ukrainos žmonėse.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |