Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Dainius Žalimas: Rusijos provokacijos gali pasikartoti net ir Lietuvoje

2007 05 21

Nuo riaušių Estijoje praėjo jau trys savaitės, tačiau įtampa tarp Rusijos ir mūsų kaimynės neatslūgsta iki šiol. Po masinių rusakalbių Estijos gyventojų riaušių Talino centre vyko ir kitos prieš estus nukreiptos akcijos – Estijos ambasados blokada Maskvoje, Rusija paskelbė „karą“ verslo ir ekonomikos srityje. Kai kurių ekspertų teigimu, dabartiniai Estijos ir Rusijos tarpusavio santykiai blogiausi nuo Estijos nepriklausomybės atgavimo prieš 16 metų. Kaip vertinti šį konfliktą tarptautinės teisės kontekste, ar Estija gali jį laimėti, ar panašios gerai organizuotos riaušės negali pasikartoti bet kurioje kitoje šalyje, kad ir Lietuvoje, klausiame Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir ES teisės katedros vedėjo doc. dr. Dainiaus Žalimo.

Kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus yra vienas iš pagrindinių tarptautinės teisės pažeidimų. Ar Rusijos politikų pareiškimai ir kai kurie veiksmai gali būti laikomi tokio principo pažeidimu? Ir kaip teisiškai Estija galėtų į juos reaguoti?

Be abejo, tai, kas šiuo metu vyksta Estijoje turėtų būti vertinama tik kaip besitęsiantis Rusijos kišimasis į Estijos vidaus reikalus. Tačiau kalbant apie teisines Estijos priemones su tuo kovoti... Mes gal per daug įpratę prie nacionalinės teisės kriterijų, o tarptautinėje teisėje yra truputį kitaip. Pačios valstybės pirmiausia yra atsakingos už tarptautinių teisės normų laikymąsi ir už jų užtikrinimą, todėl jokių priemonių sustabdyti politikų pareiškimus aš nežinau. Vienintelė galima išeitis, jei pati Rusija nuspręstų pristabdyti ar visai nutraukti kai kurių savo asmenų pareiškimus, tai priklauso tik nuo Rusijos vadovybės požiūrio. Tačiau akivaizdu, kad įvairūs pareiškimai ir po jų vykdomi atitinkami veiksmai (uždarinėjamas, vėliau vėl atidarinėjamas susisiekimas geležinkeliu, paskelbtas prekių boikotas ir t. t.) rodo, kad visa tai tikrai vyksta ne be Rusijos valstybės žinios.

Po dvi dienas vykusių riaušių Estijos sostinėje šios šalies politikai teigė, kad vitrinas daužę, daiktus plėšę ir kitokius nusikaltimus darę asmenys bus nubausti. Pasigirdo kalbų ir apie kai kurių rusakalbių Estijos pilietybės neturinčių asmenų išsiuntimą iš šalies. Kaip Jūs tai vertinate?

Išsiųsti kai kuriuos ne Estijos piliečius, dalyvavusius riaušėse, įmanoma, tačiau jei tai bus daroma pagal tarptautinius teisinius kriterijus ir tarptautines, taip pat ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijas. Toks riaušininkų išsiuntimas negali būti savavališkas, jį būtina pagrįsti, remiantis teisėtu tikslu, nacionalinio saugumo tikslu. Mano manymu, tokiu atveju tikrai nekiltų jokių problemų, jei tokia bausmė būtų pritaikyta kai kurių asmenų atžvilgiu. Svarbiausia, kad išsiuntimas nebūtų masinis. Kiekvieną atvejį reikia individualizuoti, kiekvieno asmens atžvilgiu reikėtų įrodyti, kad jo veikla kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Tačiau turėtų būti laikomasi dar vieno principo, asmuo, kurį planuojama išsiųsti iš šalies, turi turėti teisę į šio sprendimo peržiūrėjimą nacionalinėse teisminėse institucijose. Jei visų šių ir materialinių, ir procesinių reikalavimų laikomasi, tai, be abejo, išsiųsti kai kuriuos asmenis tikrai įmanoma. Ir, mano manymu, daugeliui sulaikytųjų, jei jie yra Rusijos piliečiai, tikrai būtų galima pritaikyti šitą sankciją.

Per konfliktą Taline Estija patyrė ne tik turtinę, bet ir moralinę žalą. Ar Estijos Respublika gali kreiptis į tarptautines teismines institucijas dėl šios žalos atlyginimo?

Ko gero, tai neįmanoma. Vėlgi čia reikėtų kalbėti apie tarptautinės teisės specifiką. Pagal tarptautinės teisės principus kreiptis į teismines institucijas tokiais atvejais galima tik esant abiejų ginčo šalių sutikimui, tai yra net ir ginčo sprendimo priemonė priklauso nuo vienaip ar kitaip išreikšto šalių sutikimo dalyvauti teismo procese. Prisipažinsiu, aš sunkiai įsivaizduoju Rusijos sutikimą dalyvauti tokiame procese. Antra, net jei Rusija ir sutiktų bylinėtis, bylą greičiausiai pralaimėtų Estija. Mes, žinoma, visi suprantam, kad visa tai, kas vyksta Estijoje, ir riaušės, ir įvairūs judėjimai, ir naktinė sargyba, ir kitokie veiksmai, padarę žalą Estijos Respublikai, be abejo, yra remiami Rusijos pareigūnų. Tačiau jei mūsų kaimynė bandytų visą tai įrodinėti tokiais kriterijais, kurie yra priimti tarptautinėje teisėje, tai jai padaryti greičiausiai nepavyktų. Gal Estijos žvalgyba disponuoja kokiais nors papildomais duomenimis, tačiau Rusijos valdžios kišimąsi į konfliktą įrodyti būtų tikrai labai sunku. Yra buvę atvejų, kai Tarptautiniame Teisingumo Teisme pralaimimos net visiškai akivaizdžios bylos. Prisiminkime kad ir neseną bylą tarp Serbijos bei Bosnijos ir Hercegovinos dėl serbų vykdyto genocido per 1992–1995 m. vykusį karą, kai buvo nužudyti 8000 Bosnijos musulmonų. Juk visiems buvo akivaizdu, kad per šį karą serbų pajėgos Bosnijoje ir Hercegovinoje veikė ne šiaip sau, o su Serbijos vadovų žinia. Tačiau Teisingumo Teisme vis dėlto nepavyko įrodyti, kad Serbijos vyriausybė yra už tai atsakinga.

Tačiau įrodyti, kad Rusijos Federacijos vyriausybė nesugebėjo Estijos Respublikos ambasados Maskvoje apsaugoti nuo blokados bei užtikrinti jos darbuotojų saugumo turbūt nebūtų taip sunku.

Jūsų paminėtais atvejais vienareikšmiškai buvo pažeista Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, įpareigojanti valstybę imtis visų priemonių, kad būtų užkirstas bet koks pasikėsinimas į užsienio valstybės diplomatinės atstovybės ir atstovų neliečiamybę. Juk per Rusijos jaunimo aršius protestus prie Estijos ambasados, per bandymus savavališkai nutraukti Estijos ambasadorės spaudos konferenciją buvo pasikėsinta ne tik į Estijos atstovų neliečiamybę ir į jų garbę ir orumą. Kaip kitaip galima vertinti užrašus, kad ieškomas fašistinės valstybės pasiuntinys? Juk tai irgi, be abejo, yra pasikėsinimas į to atstovo garbę. Todėl akivaizdu, kad Rusija neįvykdė savo įsipareigojimų ir pažeidė Vienos konvenciją.

Kaip Estija galėtų reaguoti į šį konkretų atvejį, kai pažeidimą padarė vis dėlto Rusijos vadovybė, ir tai įrodyti tikrai nėra sunku?

Na, matot, aš jau minėjau, į Tarptautinį Teisingumo Teismą arba į kitas tarptautines institucijas kreiptis galima tik esant abiejų šalių sutikimui. Žinoma, šiuo atveju Estija vis dėlto gali imtis atsakomųjų teisėtų priemonių, tačiau aišku, kad tokiu atveju Estija rizikuotų įsivelti į sau nenaudingą tam tikra prasme „karą“. Reaguodama į įvykius savo ambasadoje Maskvoje, Estija galėtų imtis priemonių prieš diplomatus, kurie reziduoja jų šalyje. Galima apriboti kai kurių Rusijos diplomatų susižinojimo ir kilnojimosi laisvę, paprašyti kai kuriuos iš jų išvykti iš šalies juos paskelbiant persona non grata. Tačiau visi turbūt supranta, kad tai neišvengiamai sukeltų ir Rusijos adekvačią reakciją. Todėl vienintelė priemonė, kuri yra ne tiek teisinė, kiek politinė – konsoliduoti Europos Sąjungos ir Estiją remiančių valstybių pastangas darant politinį spaudimą Rusijai, kad tokie ir panašūs pažeidimai liautųsi. Deja, bet tokia yra realybė. Aišku, Estija gali nutraukti visus diplomatinius santykius su Rusija, tai irgi yra priemonė. Bet kas iš to daugiau pralaimėtų ar Estija, ar Rusija tai, be abejo, visiems akivaizdu.

Ar Europos Sąjungos atsakas į Rusijos politikų pareiškimus bei kišimąsi į Estijos vidaus reikalus buvo pakankamas? Ar Estija, kaip valstybė narė, turėtų likti patenkinta tokia ES reakcija?

Manau, kad jei tai būtų, pavyzdžiui, kišimasis į Vokietijos, Danijos ar kokios kitos ES šalies senbuvės narės vidaus reikalus, be abejo, reakcija, ko gero, būtų ir greitesnė, ir griežtesnė. Reikia tikėtis, kad kada nors ir Estija, ir kitos jaunosios valstybės narės bus lygiateisės Europos Sąjungoje. Ir tai, kad ES reakcija apskritai buvo, yra tam tikras žingsnis į priekį. Juk konflikto Estijoje pradžioje iš kai kurių ES atstovų buvo girdėti pareiškimų, esą Estija su Rusija galėtų dvišaliu pagrindu išspręsti konfliktą, tarsi Estija nebūtų ES narė.

Ar šis atvejis neparodė, kad mažosios ES valstybės narės vis dėlto nėra apsaugotos nuo Rusijos ir su kilusiais konfliktais iš esmės turi susidoroti pačios, nes ES parama tokiais atvejais minimali?

Taip, deja, kol kas taip yra. Štai todėl ypač svarbu, kad tos naujosios šalys turėtų konsoliduotą bendrą interesą. Deja, jos pačios yra susiskaldžiusios, matom, kad Vengrija, pavyzdžiui, iš esmės yra prorusiškos politikos vykdytoja, Lietuva su Latvija irgi kai kuriais klausimais nesutaria. Latvija, beje, irgi iš esmės skaldo Baltijos šalių vienybę. Prisiminkime kad ir Latvijos prezidentės kelionę į Maskvą švęsti Pergalės dienos šešiasdešimtmečio arba kaip buvo pasirašyta Latvijos ir Rusijos dvišalė sutartis dėl sienos. Juk šia sutartimi Latvija atidavė Rusijai Abrenę, atsisakė 1920 m. taikos sutarties, o kartu ir esminių Latvijos valstybingumo pagrindų. Tai šis tam tikras precedentas ir tikėjimas, kad Latvijai pavyks susitarti su Rusija vienai pačiai, man primena istoriją, kai 1940 m. birželio 16 dieną Latvijoje Lietuvos diplomatui buvo pareikšta, esą mūsų šalis nemokėjo su Sovietų Sąjunga sutarti, todėl ir buvome okupuoti, esą latviams pavyks geriau. Pavyko, jie buvo okupuoti jau kitą dieną. Mano manymu, čia ta pati istorija, tik priežastis šiuo atveju, matyt, kita. Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, kalbant apie tam tikrą oligarchijos ir politikos susiliejimą, Latvijoje greičiausiai jau yra seniai įvykę. Galbūt Rusija jau savotiškai yra užvaldžiusi Latvijos politiką būtent per ekonominę sferą. Greičiausiai tie oligarchai, kurių ekonominiai interesai yra labai glaudžiai susiję su Rusija, yra tiek įtakingi, kad Latvijos politiką iš tiesų galima vadinti ne tik neprisidedančią, bet gal net skaldančią Baltijos ar kokio kito didesnio bloko valstybių vienybę Rusijos atžvilgiu. Estijos politikos rusams užvaldyti nepavyko, tai viena iš priežasčių, kodėl Taline įvyko riaušės.

O kaip vertintumėte Lietuvos reakciją? Ar mūsų vadovai tinkamai ir operatyviai reagavo į įvykius Taline? Juk akivaizdu, kad ateityje Lietuva gali taip pat neišvengti panašaus konflikto ir likti viena su šia problema?

Prisimename, jog Taline vykusio konflikto metu Lietuvoje buvo vadinamosios šventinės dienos, bet, be abejo, manau, kad Lietuvos vadovų reakcija galėjo būti operatyvesnė. Reikia turėti omenyje, jog Estijos atvejis parodė, kad suorganizuoti tokias riaušes turint gerą struktūrą, matyt, nėra labai sudėtinga. Todėl tai gali pasikartoti iš esmės bet kurioje kitoje šalyje, taip pat ir Lietuvoje. Aš šios galimybės visiškai atmesti negalėčiau. Žinoma, mes turim gerokai mažesnę nei Estijoje rusakalbių bendruomenę, kuri yra visiškai neįsiintegravusi į Lietuvą. Ir tai tikrai nėra mūsų šalies problema, daugiausia tai - pačios bendruomenės problema. Juk iki šiol yra nemažai asmenų, kurie lietuviškai ne tik skaityti ir rašyti, bet ir kalbėti nemoka, jie yra tikrai prisirišę prie Rusijos informacinio lauko. Pažiūrėkime tiesai į akis, pasklaidę Lietuvoje leidžiamą rusakalbę spaudą, nerastume ypatingų skirtumų nuo „Jedinstvos“ ir SSKP linijos. Tai galima pasakyti apie daugelį mūsų šalyje išeinančių rusiškų laikraščių. Aš pats kai kuriuos čia išeinančius rusiškus laikraščius esu ne kartą skaitęs. Pavyzdžiui, juose rašoma, kad jokios Baltijos ir kitų posovietinių šalių okupacijos nebuvo, ir 1991 m. sausio 13 d. irgi buvo kitokia, nei Lietuvos istorijoje aprašyta. Reikia atsižvelgti į tai, kad tokio turinio laikraščiai išeina ir Lietuvoje, ir ji vis dar skaitoma, kai kurie čia gyvenantys asmenys netgi tuo tiki. Todėl manau, kad yra tam tikra žmonių grupė, kuria tikrai galima manipuliuoti ranka iš užsienio. Bet ji, be abejo, yra mažesnė nei Estijoje ar Latvijoje.

Ar galime sakyti, kad įvykiai Estijoje buvo gerai suplanuota Maskvos provokacinė akcija, kuri surengta siekiant įsitikinti, jog jokia posovietinė šalis nuo neteisėtų Rusijos išpuolių nėra apsaugota?

Manau, kad tai buvo vienas iš bandymų, kuris kaip tik parodė, jog yra tam tikra riba, kurios Rusija negali peržengti. Rusijos politikos tradicija - nuolat kartoti kokį nors demagogišką teiginį, pavyzdžiui, apie rusakalbių diskriminaciją ar kokį kitą, kuris yra akivaizdžiai neteisingas. Taip šios šalies politikai siekia sukelti sveikai mąstančiam oponentui abejonę, kad gal iš tiesų vienos tiesos nebūna, ir Rusija taip pat iš dalies teisi. Manau, kad ir šiuo atveju Rusija tiesiog norėjo išnaudoti progą, jog daugelis ES šalių galbūt nežino Estijos specifinės situacijos. Buvo stengiamasi parodyti, kad dėl Estiją siaubiančių įvykių iš dalies kalta ir pati Estija, joje taip pat yra problemų. Tačiau vis dėlto, nors ir pavėluota ES reakcija, manyčiau, parodė, jog nėra taip besąlygiškai tikima Rusijos teiginiais. Ir, ko gero, ateityje, jei panašūs įvykiai pasikartotų, ES reakcija būtų dar griežtesnė. Manau, kad ir Rusija tai suprato.

Kalbino Eglė Kairelytė

Nuotr. Andrius Ufartas

Bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (38)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (110)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras