Ar Japonijai ateina nerimo dienos? (5)
Viktoras Denisenko 2017 03 09
Japonija
gyvena ne pačioje draugiškiausioje aplinkoje. Tarp jos kaimynų yra
neprognozuojama Šiaurės Korėja, kuri pastaruoju metu mėgsta grasinti
branduolinio ginklo panaudojimu. Nepalankiai klostosi ir santykiai su Kinija.
Tokijas ir Pekinas nesutaria dėl salų Rytų Kinijos jūroje. Kitų salų problema
temdo ir Japonijos santykius su Rusija. Maskva atsisako net svarstyti galimybę
grąžinti Japonijai Kurilų salyną, atitekusį Rusijai po Antrojo pasaulinio karo.
Šis teritorinis ginčas tapo esmine priežastimi, dėl kurios tarp Rusijos ir
Japonijos iki šiol nėra pasirašyta taikos sutartis.
Pagrindine
Japonijos globėja regione buvo ir išlieka JAV. Tačiau dabartinis Baltųjų rūmų
šeimininkas yra sunkiai nuspėjamas politikas. Faktiškai priešrinkiminiai
Donaldo Trumpo pareiškimai privertė nerimauti daug ką pasaulyje. Japonija
netapo išimtimi. Todėl ir kyla klausimas: ar Tokijui neatėjo metas sunerimti
dėl savo geopolitinių pozicijų?
Nesaugi
kaimynystė
Ko gero,
žodžiai nesaugi kaimynystė geriausiai apibūdina Japonijos padėtį. Neišspręsti
teritoriniai ginčai tampa esminiu nestabilumo šaltiniu. Didžiausias toks ginčas
yra su Kinija, kuri pretenduoja į Japonijos valdomas Senkaku salas (kinai
vadina jas Diaoyu). Kaip numanoma, šio ginčo esmė yra ne tik pačios salos, bet
ir dujų bei naftos atsargos šalia jų esančiame šelfe.
2012 metų
pabaigoje šis teritorinis konfliktas vos nepasiekė karštosios stadijos. Kinija
ir Japonija apsikeitė įspėjamaisiais žingsniais, į ginčytinų salų apylinkes buvo
pasiųsti Kinijos karo laivai, Japonija atsakė tuo pačiu. Vėliau konfliktas
kiek prislopo, tačiau klausimas nėra išspręstas. Jis išlieka įtampos šaltiniu
Japonijos ir Kinijos santykiuose.
Su Maskva
Tokijo santykiai nėra tokie aštrūs, tačiau ir itin gerais jų nepavadinsi. Tenka
kalbėti apie šaltąją taiką, tvyrančią tarp šių valstybių. Ši taika turi savo
aiškias ribas: ji baigiasi ten, kur prasideda Kurilų salų klausimas. Išspręsti
šią problemą bandoma jau ne pirmą dešimtmetį, tačiau abi valstybės principingai
ir nepajudinamai laikosi savo pozicijų.
Faktiškai
ginčas dėl Kurilų salų stabdo tiek politinį, tiek ekonominį Rusijos ir
Japonijos bendradarbiavimą. Praėjusių metų rudenį sklandė gandai, kad Tokijas
gali kiek sušvelninti savo poziciją ir pereiti savo politikoje prie
kompromisinio varianto reikalaujant grąžinti tik dalį Rusijos kontroliuojamų
salų, bet oficialioji Japonijos valdžia paskubėjo paneigti šią informaciją.
Rusija irgi
nėra linkusi ieškoti kompromisinio kelio. Nors kadaise Vladimiras Putinas
tyliai perdavė Kinijai salas Amūro upėje, Japonijai tikėtis
panašaus geros valios gesto nevertėtų. Netgi priešingai Maskva ne taip seniai
dar labiau paaštrino nesutarimus su Tokiju. Buvo pranešta, kad vasario
pradžioje Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas pasirašė įsaką,
kuriuo buvo suteikti vardai penkioms mažoms Kurilų salyno saloms. Jos buvo
pavadintos sovietmečio politikos ir karo veikėjų garbei. Japonija išreiškė
Rusijai oficialų protestą, į tai Maskva, kaip ir buvo galima tikėtis, atsakė, kad
Kurilų salynas priklauso jai, todėl suteikti vienus ar kitus pavadinimus
atskiroms saloms yra jos suvereni teisė. Tokią poziciją pateikė Rusijos
prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas.
Japonijai
nevertėtų dėti ypatingų vilčių į santykius su Rusija ir dėl tos priežasties,
kad Maskva strategiškai orientuojasi į Kiniją. Ji svajoja apie eurazijinės
ašies, kuri taptų realia atsvara JAV, sukūrimą. Taigi bet kokiame ginče su
Japonija Pekinas gali tikėtis (ar net reikalauti) visapusiško Maskvos
palaikymo.
Gera
pradžia
Kai
santykiai su kaimynais įtempti, sąjungininkų klausimas įgyja ypatingą svarbą.
Po Antrojo pasaulinio karo JAV faktiškai prisiėmė įsipareigojimus dėl
demilitarizuotos Japonijos saugumo. Šie įsipareigojimai tebėra aktualūs ir
šiandien. Tačiau Baltuosiuose rūmuose šiandien šeimininkauja naujas prezidentas
Donaldas Trumpas. Nesunku pastebėti jo polinkį kvestionuoti ankstesnius
įsipareigojimus ir bandyti radikaliai keisti JAV politiką (tiesa, kol kas tik
žodžiais).
Per priešrinkiminę
kampaniją D. Trumpas buvo gana aštriai pasisakęs Japonijos atžvilgiu. Jis prižadėjo
pareikalauti iš Tokijo šimtu procentų apmokėti JAV karinę pagalbą užtikrinant
šios valstybės saugumą. Vėliau jis taip
pat yra pagrasinęs Japonijai galimu ekonominiu karu ir apkaltino Tokiją (o
kartu ir Pekiną) manipuliuojant savo valiutų kursais ir taip apgaunant prekybos
partnerius. Tokio pobūdžio
pareiškimai nežadėjo Japonijai nieko gero.
Kita
vertus, dauguma šių nuogąstavimų nepasitvirtino. Tai parodė Japonijos ministro
pirmininko Shinzo Abe oficialus vizitas į JAV, įvykęs vasario pradžioje.
Panašu, kad šalims pavyko susitarti. Pažymima, jog per bendrą pasirodymą žurnalistams
D. Trumpas iš esmės buvo pakeitęs savo retoriką. Jis patvirtino JAV
įsipareigojimus dėl Japonijos saugumo. Daugiau
neskambėjo jokių pareiškimų, kad Tokijas turi už tai sumokėti. Nebegrasino D.
Trumpas Japonijai ir ekonominės sferos problemomis.
Sh. Abe
irgi buvo itin diplomatiškas. Jis neišsakė jokios kritikos D. Trumpui dėl jo
politinių nuostatų, už tai Japonijos ministras pirmininkas pats sulaukė kritikos
savo šalyje. Tačiau Sh. Abe
vizitas iš esmės vertinamas kaip itin sėkmingas. Atrodo, jis sugebėjo užmegzti
su naujuoju JAV vadovu gerus asmeninius santykius, o tai globalioje politikoje
irgi turi svarbią reikšmę.
Tikėtina, kad
D. Trumpui buvo nesunku rasti bendrą kalbą su Japonijos ministru pirmininku ir
dėl aiškios naujojo JAV prezidento antipatijos Kinijai. Šios antipatijos
pėdsakų lengva pastebėti skirtinguose jo interviu. Todėl galima
sakyti, kad naujasis Amerikos prezidentas jau gana aiškiai pademonstravo savo
simpatijų ir antipatijų pasiskirstymą Azijos regione.
Po Sh. Abe
vizito į JAV Japonija kol kas gali būti rami. Tačiau ši ramybė nėra absoliuti.
Pavyzdžiui, Foreign Police autorius Richardas Katzas primena, kad D. Trumpą
saisto priešrinkiminiai pažadai ir įsipareigojimai. Jis turi juos
vykdyti, jeigu nenori prarasti savo elektorato pasitikėjimo. Šių pažadų esmė
didesnis JAV rinkos užsisklendimas, vietinių gamintojų stimuliavimas,
atitinkamai bandant apsaugoti šalies įmones nuo išorinės konkurencijos.
Faktiškai kalbama apie konservatyvią ekonominę utopiją, kurios išsipildymo
vienaip arba kitaip tikisi jo rinkėjai. Tokioje situacijoje ekonominių JAV
partnerių gali laukti gana neramūs laikai. Japonija nėra išimtis (ypač
prisimenant ankstesnę D. Trumpo retoriką), tad Vašingtono ir Tokijo santykiuose
dar gali atsirasti netikėtų vingių tai priklausys nuo aplinkybių ir spaudimo,
kurį gali patirti JAV prezidentas.
AFP nuotrauka.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |