Branduolinės raketos grįžta į Europą, šalys apskaičiuoja skrydžio laiką iki Vašingtono ir Maskvos

1987 m. Ronaldo Reigano ir Michailo Gorbačiovo pasirašyta sutartis dėl visų Amerikos ir SSRS vidutinio ir mažo nuotolio branduolinių raketų likvidavimo (Intermediate-Range Nuclear Forces Treaty, INF sutartis) reiškė faktinę Šaltojo karo pabaigą. Formaliai laikoma, kad Šaltasis karas baigėsi 1989 m., kai griuvo Berlyno siena ir karinės Varšuvos sutarties organizacijos iširimas tapo neišvengiamas, o Paryžiuje buvo pasirašyta Įprastinės ginkluotės Europoje apribojimo sutartis (ĮGES). Tačiau kasdienė, kasminutinė parengtis branduoliniam karui baigėsi būtent pasirašius INF sutartį.

1988 m. prasidėjo iki tol neregėti dalykai: pradėtos masiškai naikinti branduolinės raketos, buvo vykdomos abipusės išslaptintų raketinių bazių ir gamyklų inspekcijos. Pagal INF sutartį SSRS sunaikino 1846 raketas „Pioner“, R-12, R-14 ir „Oka“, o amerikiečiai – 846 raketas „Peršing“  ir sparnuotąsias raketas „Tomahawk“.

Šiandien INF „vos kvėpuoja“, Maskva ir Vašingtonas keičiasi abipusiais kaltinimais, ir tai yra aiškus požymis to, kad istorija apsuko pilną ratą, kad grįžta Šaltasis karas ir branduolinės ginkluotės varžybos.

Septyniasdešimtaisiais SSRS pradėjo masinę dviejų pakopų mobilios balistinės raketos „Pioner“ gamybą. Aštuoniasdešimtaisiais jos veikimo nuotolis (modifikacija UTTX) buvo padidintas iki 5500 km, o megatoninė galvutė pakeista į tris atsiskiriančias individualaus nutaikymo galvutes po 150 kilotonų. „Pioner“ buvo skirta taikinių Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Azijoje ir JAV (iš paleidimo pozicijų Užbaikalėje) naikinimui. INF sutarties pasirašymo metu kariniuose daliniuose ir sandėliuose buvo 650 įvairių modifikacijų „Pioner“, dar 190 jų buvo paleista bandymų metu.

Atsakydamos į tai, NATO šalys 1979 m. nutarė dislokuoti Vokietijoje dviejų pakopų mobiliąsias balistines raketas „Peršing-2“ (108 paleidimo įrenginius), taip pat 464 mobilias sparnuotąsias raketas „Tomahawk“ – Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje ir Olandijoje. 1983 m. raketos buvo jau parengties būvyje, ir Maskvoje prasidėjo panika.

Oficialiai „Peršing-2“ veikimo nuotolis buvo 1770 km, iki Kremliaus jai truputį trūko, tačiau Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos tarnyba teigė, kad realus jų nuotolis – 2500 km, ir kad skridimo iki Maskvos laikas – 5-6 minutės. „Peršing-2“ turėjo naujausią savaime nusitaikančią kovinę galvutę, kurios galią buvo galima reguliuoti (nuo 5 iki 15 kilotonų), jos nukrypimas nuo taikinio – mažiau kaip 30 metrų, o tai – 15 kartų tiksliau, nei „Pioner“ UTTX.

„Tomahawk“ skrido ikigarsiniu greičiu, jų skrydžio laikas – ilgas, tačiau patikimai užfiksuoti jų pakilimus ir skrydžius sovietinė perspėjimo apie užpuolimą sistema nesugebėjo, o įvertinant skrydžio nuotolį (2500 km) jie galėjo užklupti Maskvą netikėtai. Netikėto (nuginkluojančio) smūgio atveju karinė-politinė vadovybė nesuspėtų išsigelbėti, pabėgdama iš Maskvos sraigtasparniais, o slėptis bunkeryje nuo tikslaus branduolinės galvutės pataikymo taip pat buvo rizikinga.

Žūti valdžia nesiruošė, ir Reigano siūlomo „nulinio varianto“ pagrindu buvo pasirašyta IFN sutartis. Tai dabar visi Maskvoje, įskaitant ir prezidentą Putiną, kartoja, kad INF sutartis yra neteisinga ir nenaudinga. O prieš 30 metų niekas jai neprieštaravo.

Rusija IFN ir ĮGES paskelbė žalingomis 2007 m., kai prasidėjo tiesioginis pasirengimas išsiplėtusio NATO atrėmimui. Maskva dalyvavimą ĮGES „pristabdė“ 2007 m. vasarį, likus mažiau nei metams iki karo su Gruzija. IFN formaliai kol kas galioja, tačiau faktiškai pažeidimų vis daugėja.

Aišku, negalima rimtai priimti oficialių Rusijos pareiškimų, kad lėtaeigiai amerikiečių smogiamieji bepiločiai, apginkluoti prieštankinėmis ir kovos su pėstininkais raketomis, pažeidžia IFN sutartį. Tačiau pagrindinė pretenzija, kurią paskui Generalinį štabą nuolat kartoja prezidentas, tai galimas amerikiečių PRG bazėse Rumunijoje ir Lenkijoje antžeminės sistemos Aegis šachtinių paleidimo įrenginių panaudojimas siekiant paleisti didelio nuotolio sparnuotąsias raketas SM-3. Atseit, rumunai su lenkais net nesupras, kad raketos jau paleistos ir kad PRG bazės tapo netikėto nuginkluojančio smūgio įrankiu. PRG bazė Lenkijoje bus parengta iki Naujųjų metų, o bazėje Rumunijoje jau vyksta kovinis budėjimas.

Teoriškai smogiamąsias sparnuotąsias raketas įkurdinti sistemos Aegis paleidimo šachtose galima, tačiau nėra jokių tokio ketinimo įrodymų, o kariniu–techniniu požiūri tai – beprasmiška. Jeigu būtų rengiamasi „nuginkluojančiam smūgiui“, kuriuo Generalinis štabas šiandien, kaip ir 85-siais, gąsdina Kremlių, tai tam labiau tiktų mobilūs jūrų ar oro pajėgų nešėjai, o ne pažeidžiamos šachtos, kurių koordinatės tiksliai žinomos. Tačiau generalinis štabas išliko atkaklus ir pasiekė, kad įvairioms atsakomosioms priemonėms buvo skirta nemažai pinigų. Dauguma tų priemonių – 80-jų lygio, tarp jų ir mobilus paleidimo įrenginys „Iskander-K“ su sparnuotosiomis raketomis „Kalibr“. 2016 m. balandį Gynybos ministerija internete patalpino sėkmingų „Iskander-K“ bandymų kadrus. O oficialus pasiteisinimas buvo tai, kad raketa „Kalibr“, paleista iš įrenginio „Iskander-K“, lekia tik apie 450 kilometrų, skirtingai nuo tų pačių „Kalibr“, paleistų iš karinių laivų (lekia 2500 km) ir, atseit, IFN sutarties reikalavimai nėra pažeidžiami.

Išsisukinėjimas ne itin įtikinamas. „Kalibr“ – tai ne vienpakopė balistinė raketa, kurios skrydžio nuotolį riboja jos fiziniai duomenys, o nedidelis bepilotis reaktyvinis lėktuvas: kiek kuro į jį įpilsi, tiek jis ir skris.

Rusija jau turi sparnuotąsias raketas X-101/X-102, kurių skrydžio nuotolis – iki 5000 km. 2014 m., Krymo prisijungimo euforijos metu, Gynybos ministerijos televizijos kanalas „Zvezda“ pranešė, kad, kaip atsakas į PRG bazę Rumunijoje, Kryme bus dislokuoti raketų kompleksai „Iskander-K“ ir kad „pilnai įmanoma jo skrydžio nuotolį nuo dabartinių 480 km padidinti iki kelių tūkstančių km“.

Tarp kitko, masinis, kaip sovietiniais laikais, „Iskander-K“ kompleksų dislokavimas kol kas nevyksta. Amerikos šaltiniai nurodo, kad kol kas Rusija turi tik du „Iskander-K“ divizionus, iš kurių vienas dislokuotas poligone Kapustin Jar, pasienyje su Kazachstanu. Kitas divizionas tikriausiai jau vykdo kovinį budėjimą (galbūt Kryme?), kas iš esmės nė trupučio nekeičia bendro jėgų balanso. Panašu, kad Maskva laikosi santūriai: amerikiečiai įveda vieną PRG bazę, atsakydami mes – „Iskander-K“ divizioną. Jie įves kitą, ir mes – dar vieną.

Gal Kremliuje tikimasi kokio nors „nulinio varianto“: INF rėmuose „Iskander-K“ likvidavimą išmainyti į priešakinių JAV PRG bazių likvidavimą. Tokia politika įžūli, bet pavojinga: būna, kad apgavystė kartais pražudo patį apgaviką.

Galima, kaip ir prieš 30 metų, užsirauti ant tikro, o ne išgalvoto (kaip PRG bazės) atsakomojo didelio tikslumo ir mažo pažeidžiamumo amerikiečių ginkluotės dislokavimo jau ne Vokietijoje, o arčiau – Lenkijoje, Baltijos valstybėse ar net Ukrainoje.

Amerika prie Donaldo Trumpo ir taip jau pradeda „papildomą ginklavimąsi“, o „apgavystės su IFN“ įtarimai gali šį procesą pagreitinti ir galutinė „nulinio varianto“ kaina staiga pasirodys nepriimtina.

TASS nuotrauka.

Išversta iš "Novaya gazeta" 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.