|
Iskanderai jau prisijuokė (3)
Pavelas Gelgenhaueris, "Novaya gazeta" 2017 03 27
Branduolinės raketos grįžta į Europą, šalys apskaičiuoja skrydžio laiką iki Vašingtono ir Maskvos
1987 m. Ronaldo Reigano ir Michailo
Gorbačiovo pasirašyta sutartis dėl visų Amerikos ir SSRS vidutinio ir mažo
nuotolio branduolinių raketų likvidavimo (Intermediate-Range Nuclear Forces
Treaty, INF sutartis) reiškė faktinę Šaltojo karo pabaigą. Formaliai laikoma,
kad Šaltasis karas baigėsi 1989 m., kai griuvo Berlyno siena ir karinės
Varšuvos sutarties organizacijos iširimas tapo neišvengiamas, o Paryžiuje buvo
pasirašyta Įprastinės ginkluotės Europoje apribojimo sutartis (ĮGES). Tačiau
kasdienė, kasminutinė parengtis branduoliniam karui baigėsi būtent pasirašius
INF sutartį.
1988 m. prasidėjo iki tol neregėti
dalykai: pradėtos masiškai naikinti branduolinės raketos, buvo vykdomos
abipusės išslaptintų raketinių bazių ir gamyklų inspekcijos. Pagal INF sutartį SSRS
sunaikino 1846 raketas Pioner, R-12, R-14 ir Oka, o amerikiečiai 846
raketas Peršing ir sparnuotąsias raketas Tomahawk.
Šiandien INF vos kvėpuoja, Maskva ir
Vašingtonas keičiasi abipusiais kaltinimais, ir tai yra aiškus požymis to,
kad istorija apsuko pilną ratą, kad grįžta Šaltasis karas ir branduolinės
ginkluotės varžybos.
Septyniasdešimtaisiais SSRS pradėjo masinę
dviejų pakopų mobilios balistinės raketos Pioner gamybą.
Aštuoniasdešimtaisiais jos veikimo nuotolis (modifikacija UTTX) buvo
padidintas iki 5500 km, o megatoninė galvutė pakeista į tris atsiskiriančias
individualaus nutaikymo galvutes po 150 kilotonų. Pioner buvo skirta taikinių
Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Azijoje ir JAV (iš paleidimo pozicijų
Užbaikalėje) naikinimui. INF sutarties pasirašymo metu kariniuose daliniuose ir
sandėliuose buvo 650 įvairių modifikacijų Pioner, dar 190 jų buvo paleista
bandymų metu.
Atsakydamos į tai, NATO šalys 1979 m.
nutarė dislokuoti Vokietijoje dviejų pakopų mobiliąsias balistines raketas
Peršing-2 (108 paleidimo įrenginius), taip pat 464 mobilias sparnuotąsias
raketas Tomahawk Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje ir Olandijoje.
1983 m. raketos buvo jau parengties būvyje, ir Maskvoje prasidėjo panika.
Oficialiai
Peršing-2 veikimo nuotolis buvo 1770 km, iki Kremliaus jai truputį trūko,
tačiau Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos tarnyba teigė, kad realus jų
nuotolis 2500 km, ir kad skridimo iki Maskvos laikas 5-6 minutės.
Peršing-2 turėjo naujausią savaime nusitaikančią kovinę galvutę, kurios galią
buvo galima reguliuoti (nuo 5 iki 15 kilotonų), jos nukrypimas nuo taikinio
mažiau kaip 30 metrų, o tai 15 kartų tiksliau, nei Pioner UTTX.
Tomahawk
skrido ikigarsiniu greičiu, jų skrydžio laikas ilgas, tačiau patikimai
užfiksuoti jų pakilimus ir skrydžius sovietinė perspėjimo apie užpuolimą
sistema nesugebėjo, o įvertinant skrydžio nuotolį (2500 km) jie galėjo užklupti
Maskvą netikėtai. Netikėto (nuginkluojančio) smūgio atveju karinė-politinė
vadovybė nesuspėtų išsigelbėti, pabėgdama iš Maskvos sraigtasparniais, o
slėptis bunkeryje nuo tikslaus branduolinės galvutės pataikymo taip pat buvo
rizikinga.
Žūti
valdžia nesiruošė, ir Reigano siūlomo nulinio varianto pagrindu buvo
pasirašyta IFN sutartis. Tai dabar visi Maskvoje, įskaitant ir prezidentą
Putiną, kartoja, kad INF sutartis yra neteisinga ir nenaudinga. O prieš 30 metų
niekas jai neprieštaravo.
Rusija
IFN ir ĮGES paskelbė žalingomis 2007 m., kai prasidėjo tiesioginis pasirengimas
išsiplėtusio NATO atrėmimui. Maskva dalyvavimą ĮGES pristabdė 2007 m. vasarį,
likus mažiau nei metams iki karo su Gruzija. IFN formaliai kol kas galioja,
tačiau faktiškai pažeidimų vis daugėja.
Aišku,
negalima rimtai priimti oficialių Rusijos pareiškimų, kad lėtaeigiai
amerikiečių smogiamieji bepiločiai, apginkluoti prieštankinėmis ir kovos su
pėstininkais raketomis, pažeidžia IFN sutartį. Tačiau pagrindinė pretenzija,
kurią paskui Generalinį štabą nuolat kartoja prezidentas, tai galimas amerikiečių
PRG bazėse Rumunijoje ir Lenkijoje antžeminės sistemos Aegis šachtinių
paleidimo įrenginių panaudojimas siekiant paleisti didelio nuotolio
sparnuotąsias raketas SM-3. Atseit, rumunai su lenkais net nesupras, kad
raketos jau paleistos ir kad PRG bazės tapo netikėto nuginkluojančio smūgio
įrankiu. PRG bazė Lenkijoje bus parengta iki Naujųjų metų, o bazėje Rumunijoje
jau vyksta kovinis budėjimas.
Teoriškai
smogiamąsias sparnuotąsias raketas įkurdinti sistemos Aegis paleidimo šachtose
galima, tačiau nėra jokių tokio ketinimo įrodymų, o kariniutechniniu požiūri
tai beprasmiška. Jeigu būtų rengiamasi nuginkluojančiam smūgiui, kuriuo
Generalinis štabas šiandien, kaip ir 85-siais, gąsdina Kremlių, tai tam labiau
tiktų mobilūs jūrų ar oro pajėgų nešėjai, o ne pažeidžiamos šachtos, kurių
koordinatės tiksliai žinomos. Tačiau generalinis štabas išliko atkaklus ir pasiekė, kad
įvairioms atsakomosioms priemonėms buvo skirta nemažai pinigų. Dauguma tų priemonių
80-jų lygio, tarp jų ir mobilus paleidimo įrenginys Iskander-K su
sparnuotosiomis raketomis Kalibr. 2016 m. balandį Gynybos ministerija
internete patalpino sėkmingų Iskander-K bandymų kadrus. O oficialus
pasiteisinimas buvo tai, kad raketa Kalibr, paleista iš įrenginio
Iskander-K, lekia tik apie 450 kilometrų, skirtingai nuo tų pačių Kalibr,
paleistų iš karinių laivų (lekia 2500 km) ir, atseit, IFN sutarties
reikalavimai nėra pažeidžiami.
Išsisukinėjimas
ne itin įtikinamas. Kalibr tai ne vienpakopė balistinė raketa, kurios
skrydžio nuotolį riboja jos fiziniai duomenys, o nedidelis bepilotis
reaktyvinis lėktuvas: kiek kuro į jį įpilsi, tiek jis ir skris.
Rusija
jau turi sparnuotąsias raketas X-101/X-102, kurių skrydžio nuotolis iki 5000
km. 2014 m., Krymo prisijungimo euforijos metu, Gynybos ministerijos
televizijos kanalas Zvezda pranešė, kad, kaip atsakas į PRG bazę Rumunijoje,
Kryme bus dislokuoti raketų kompleksai Iskander-K ir kad pilnai įmanoma jo
skrydžio nuotolį nuo dabartinių 480 km padidinti iki kelių tūkstančių km.
Tarp
kitko, masinis, kaip sovietiniais laikais, Iskander-K kompleksų dislokavimas
kol kas nevyksta. Amerikos šaltiniai nurodo, kad kol kas Rusija turi tik du
Iskander-K divizionus, iš kurių vienas dislokuotas poligone Kapustin Jar,
pasienyje su Kazachstanu. Kitas divizionas tikriausiai jau vykdo kovinį budėjimą
(galbūt Kryme?), kas iš esmės nė trupučio nekeičia bendro jėgų balanso. Panašu,
kad Maskva laikosi santūriai: amerikiečiai įveda vieną PRG bazę, atsakydami mes
Iskander-K divizioną. Jie įves kitą, ir mes dar vieną.
Gal
Kremliuje tikimasi kokio nors nulinio varianto: INF rėmuose Iskander-K
likvidavimą išmainyti į priešakinių JAV PRG bazių likvidavimą. Tokia politika
įžūli, bet pavojinga: būna, kad apgavystė kartais pražudo patį apgaviką.
Galima,
kaip ir prieš 30 metų, užsirauti ant tikro, o ne išgalvoto (kaip PRG bazės)
atsakomojo didelio tikslumo ir mažo pažeidžiamumo amerikiečių ginkluotės
dislokavimo jau ne Vokietijoje, o arčiau Lenkijoje, Baltijos valstybėse ar
net Ukrainoje.
Amerika
prie Donaldo Trumpo ir taip jau pradeda papildomą ginklavimąsi, o apgavystės
su IFN įtarimai gali šį procesą pagreitinti ir galutinė nulinio varianto
kaina staiga pasirodys nepriimtina.
TASS nuotrauka.
Išversta iš "Novaya gazeta"

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |