|
Glazjevo įrašai, Donbaso konflikto kilmė ir Minsko susitarimai (25)
Andreas Umland 2017 03 20
Kokia yra ginkluoto konflikto, alinančio Rytų Ukrainą
nuo 2014 m., kilmė? Kokį vaidmenį Rusija vaidino eskaluojant beginklį
pasipriešinimą Donbase po Euromaidano revoliucijos pergalės? Kada, kaip ir
kokiu lygmeniu įsitraukė Maskva? Kokia buvo vietinių šaltinių svarba
konfliktui, palyginti su išoriniais veiksniais, t. y. Kremliaus slaptais
veiksmais Ukrainoje? Tai, kaip mes atsakysime į šiuos klausimus, turės ilgalaikių
pasekmių Vakarų minčiai, politikai ir diplomatijai, nukreiptoms į Rusiją ir
Ukrainą ateityje. Neseniai buvo paviešinta naujų įrodymų ir tyrimų rezultatų,
geriau nušviečiančių situaciją.
Stebinčius padėtį Rusijoje neseniai suintrigavo
paviešinti elektroniniai laiškai, siųsti į Vladislavo Surkovo, oficialaus
prezidento Putino patarėjo, atsakingo už Rusijos užsienio politiką Ukrainoje ir
Maskvos satelitinėse valstybėse Gruzijos šiaurėje, biurą ir iš jo. Surkovo
laiškai sukėlė
dar vieną bangą kalbų apie Rusijos dalyvavimą pseudopilietiniame kare ir liaudies respublikų atsiradime Rytų Ukrainoje.
Nutekinti laiškai darkart patvirtina, kad ginkluotas konfliktas Ukrainos
Donbase yra didžiąja dalimi Kremliaus projektas.
O dviem mėnesiais anksčiau kitas laiškų nutekinimo
atvejis pateikė įrodymų, kurie sukėlė arba turėjo sukelti abejonių dėl
ankstesnės trinties Rytų ir Pietryčių Ukrainoje užuomazgų. Dokumentuose kalbama
apie įvykių, kurie galiausiai išsirutuliojo į 2014 m. balandį prasidėjusį ir
tebesitęsiantį mažo intensyvumo karą Donbase, priešistorę.
2016 m. rugpjūtį generalinis Ukrainos prokuroras
paviešino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota
pokalbiai tarp Sergejaus Glazjevo, Rusijos
prezidento patarėjo, ir kelių rusų ir ukrainiečių
prokremliškų aktyvistų, buvusių ar gyvenančių Rytų ir Pietryčių Ukrainoje. Šie
dialogai buvo įrašyti 2014 m. vasario pabaigojekovo pradžioje. Jie iliustruoja
Maskvos slaptą paramą antivalstybinėms protesto akcijoms rusakalbiuose Ukrainos
regionuose po Euromaidano revoliucijos pergalės 2014 m. vasario 21 dieną.
Įrašai atskleidžia pačios Rusijos valstybės arba formaliai nevyriausybinių, bet
Kremliaus diriguojamų Rusijos grupių įsitraukimą inicijuojant, koordinuojant ir
finansiškai remiant separatistų mitingus, demonstracijas, piketus ir kitas panašaus
pobūdžio akcijas Kryme, taip pat regionų sostinėse Rytų ir Pietryčių Ukrainoje
po Euromaidano revoliucijos pergalės.
Tarkim, 2014 m. kovo 1 d. Putino patarėjas
Glazjevas štai
apie ką informavo su juo kalbėjusį Anatolijų
Petrovičių iš Pietryčių Ukrainos Zaporožės miesto: Man įsakyta sukelti visus,
sukelti žmones. Žmonės turėtų susirinkti aikštėje ir reikalauti Rusijos
pagalbos kovojant su banderininkais. Specialiai apmokyti žmonės turėtų išmesti
banderininkus iš regiono tarybos pastato. Tada jie turėtų surengti regiono tarybos
posėdį, sukurti regiono veikimo komitetą, suteikti jam vykdomąją valdžią ir
vadovavimą policijos pajėgomis. Gavau tiesioginius įsakymus iš vadovybės
sukelti žmones Ukrainoje, kur tik galime. Vadinasi, mums reikia išvesti žmones
į gatves, kaip kad išvedėm Charkove! Kuo greičiau! Prezidentas jau pasirašė
įsakymą. Operacija jau prasidėjo, mes gavome informacijos, kad kariuomenė jau
pajudėjo. Ko jie laukia? Vien tik jėga mums nieko nepavyks. Jėga naudojama tik
tam, kad paremtų žmones, ne daugiau. Jeigu ne žmonės, apie kokią paramą galima kalbėti?
Svarbiausias Glazjevo įrašų aspektas yra ne turinys.
Būtina suprasti, kad pokalbiai buvo įrašyti 2014 m. vasarįkovą, t. y. kelios
savaitės prieš tai, kai po Euromaidano pilietinis konfliktas Rytų
Ukrainoje virto pseudopilietiniu karu Donbase.
Prieš Glazjevo įrašų paskelbimą visuotinai priimta
Rusijos ir Ukrainos karo kilmės interpretacija buvo tokia: Maskva įsikišo,
pirma su sukarintų grupuočių, o paskui su reguliariosios kariuomenės pagalba į stiprėjančią
proukrainietiškų ir prokremliškų Ukrainos piliečių konfrontaciją Donbase. Keli
rimti stebėtojai net abejojo, ar Kremliaus vaidmuo buvo lemtingas beginklį
nors ir ne be kraujo praliejimo konfliktą, vykusį žiemą Rytų ir Pietų
Ukrainos miestų gatvėse, paverčiant tariamai pilietiniu karu 2014 m. pavasarį. Vis
dėlto tarp ukrainiečių ir užsienio stebėtojų netilo ginčai dėl prokremliškų
protesto akcijų, kurios vyko anksčiau ir tariamai sukėlė ginkluoto konflikto
protrūkį, kilmės.
Net kai kurie rusocentriškos Donbaso konflikto
interpretacijos šalininkai sutiko, kad kultūriniai ir regioniniai
skirtumai tarp rusakalbių Ukrainos rytų ir pietų ir ukrainietiškai kalbančių
vakarų ir dvikalbio centro buvo pagrindinė trinties po Euromaidano tokiuose
rusiškai kalbančiuose miestuose kaip Charkovas, Luhanskas, Doneckas ar Odesa
priežastis. Po revoliucijos daugelio Ukrainos rusakalbių veikla bent jau taip
buvo manoma sukėlė konfrontaciją su nauja provakarietiška ir nacionalistine
vadovybe, atsidūrusia valdžioje. Vietinės reikšmės nesutarimai, atrodė, privedė
prie konflikto Donbase, į kurį, kaip galiausiai Kremlius suprato, būtina arba
tiesiog pravartu priklausomai nuo aiškintojo įsiterpti.
Aišku, įrodymai, esantys Glazjevo įrašuose, nepaneigia
Ukrainos regioninių skirtumų kaip Donbaso konflikto kilimo faktoriaus. Tiesą
sakant, paviešintuose pokalbiuose minimas ne Donbasas, o kiti rusakalbės
Rytų ir Pietryčių Ukrainos regionai. Iš tų įrašų tik galima daryti prielaidą,
kad panašaus pobūdžio įsiterpimas vyko ir pačiame Donbase ir kad jau
dokumentuotas Kremliaus dalyvavimas tam tikrose vietovėse tėra ledkalnio
viršūnė.
Glazjevo įrašai, tiesą sakant, galėtų būti vertinami
kaip argumentas, sustiprinantis regioninių skirtumų pačioje rusakalbėje
Ukrainoje aktualumą sena posovietinių tarpnacionalinių studijų tema. Jie
atskleidžia, kad Maskva buvo įsitraukusi į platesnio masto bandymą
destabilizuoti rusakalbius Ukrainos regionus, bet jai pavyko įžiebti pseudopilietinį
kartą tik Donbase. Rusijos informacinė įtaka buvo nepakankamai stipri, kad taip
nutiktų ir kituose rusakalbiuose regionuose, kuriuose Glazjevas su vietiniais
bendrininkais kaip įrodo įrašai aktyviai rėmė separatistines nuotaikas.
Nutekinimą galima vertinti kaip ankstesnių interpretacijų, laikančių specifinius
regioninius faktorius lemiamais skylant Ukrainai, įrodymą.
Kita vertus, įrašų chronologija ir dokumentuotas
Glazjevo įsitraukimo į šiuos Ukrainos įvykius mastas palaiko ir kitokį
naratyvą. Šis naratyvas implikuoja, kad Rusija tikrai nebuvo trečias papildomas
veikėjas arba faktorius, įsiterpęs vėliau, kai protestai įgijo smurtinį
charakterį ir sukėlė pirmuosius susirėmimus 2014 m. balandį. Glazjevo įrašai
rodo, kad Maskva jau buvo įsivėlusi į didžiąja dalimi neginkluotus protestus
Rytų ir Pietryčių Ukrainoje iškart po Euromaidano pergalės, 2014 m. vasario
pabaigojekovo pradžioje. Kremlius yra atsakingas bent jau už dalį
separatistinių veiksmų kelias savaites iki tikrojo karo pradžios. Vis dėlto slapti
Maskvos prieškariniai veiksmai neatnešė didesnių rezultatų pagrindinėje
Ukrainos dalyje 2014 m. vasario pabaigojekovo pradžioje. Stebėtina, bet
ganėtinai silpna Ukrainos valstybė ką tik sukrėsta didelio masto revoliucijos
buvo pakankamai stipri, kad atsilaikytų prieš slaptą Rusijos nekarinį
pasikėsinimą į jos vientisumą ir suverenumą. Vienintele išimtimi 2014 m. vasarį
tapo Krymas, kur kaip mes jau žinome Rusijos specialiosios tarnybos
suvaidino svarbiausią vaidmenį kurstant separatistinę veiklą.
Rusijos ir Ukrainos konflikto kilmė po Glazjevo įrašų
paviešinimo atrodo kiek kitaip. Dabar matyti, kad Maskva, arba bent jau dalis
Rusijos valdžios, 2014 m. vasario pabaigoje bandė aneksuoti ne tik Krymą, bet
ir didelius žemės plotus Pietryčių ir Rytų Ukrainoje, siekdama sukurti vadinamąją
Novorosiją. Kad pasiektų šį tikslą, vietiniai prorusiški aktyvistai pirma
turėjo pateikti teisinį ir/arba politinį pretekstą oficialiam Rusijos kariniam
įsikišimui. Rusijos karių naudojimas užsienyje buvo ką tik padarytas teisėtu
(pačios Rusijos), 2014 m. kovo 1 d. priėmus specialiąją Federalinės Tarybos
rezoliuciją, suteikiančią prezidentui teisę naudoti Rusijoskarines jėgas Ukrainoje, siekiant pagerinti visuomeninę ir politinę tos šalies
padėtį. Nepaisant to, Rusijos publikai ir tarptautinei
bendruomenei vis tiek reikėjo svaraus tokio pobūdžio ekspansionizmo pagrindimo,
sklindančio iš pačios Ukrainos. Todėl oficialus (arba į tokį panašus)
dokumentas arba ypač opus politinis įvykis turėjo atsirasti pačiame Ukrainos
regione, kurį norima užgrobti, taip pateikiant šovinių Kremliaus propagandos
kulkosvaidžiui. Toks pirminis žingsnis viename ar kitame Ukrainos regione būtų
išpūstas Rusijos žiniasklaidos kaip svari priežastis paruošti ir įvykdyti
ginkluotą humanitarinę Maskvos jėgų intervenciją į Ukrainos teritoriją,
galiausiai aneksuojant tas žemes (formaliai arba neformaliai).
Šis scenarijus daugmaž išsikristalizavo Kryme.
Glazjevo pokalbiai su Rusijos politikais-imperialistais Konstantinu Zatulinu ir
Krymo prorusišku separatistu Sergejumi Aksionovu atskleidžia kai kurias smulkmenas.
Netgi Simferopolyje lemtinga autonominės respublikos parlamento sesija,
inicijavusi Krymo atsiskyrimą, turėjo būti surinkta ir
priversta balsuoti su Maskvos sukarintų pajėgų pagalba, kaip vėliau duotame
interviu pripažino prastai pagarsėjęs narys Igoris Girkinas (Strelkovas). Kažkas panašaus kaip įrodo Glazjevo įrašai buvo bandyta arba bent jau
planuota Charkove, Odesoje ir kituose miestuose. Ir vis dėlto ukrainiečių
pagalbos šauksmas Maskvai nepasigirdo, kaip buvo planuota, porą savaičių po
Euromaidano. Pilietinis karas, prasidėjęs tik po mėnesio Donbase, matyt, buvo
Maskvos atsarginis planas. Galbūt tai buvo visiškai improvizuotas scenarijus,
išsirutuliojęs iš pirmiau neginkluotos, bet veiksmingos kovos siekiant
diskredituoti Ukrainos valstybę, kurią vykdė Rusijos diriguojami aktyvistai tų
metų vasario pabaigojekovo pradžioje. Reikės daugiau įrodymų, kad ši įvykių
seka būtų deramai patvirtinta ir dokumentuota.
Bet jau dabar Glazjevo įrašai pateikia tiesioginių
įrodymų to, ką ankstesni empiriniai tyrimai jau buvo atskleidę. Bent vienas
svarbus žmonių ratas Kremliuje jau aktyviai kurstė Rytų Ukrainos socialinį
konfliktą kelias savaites prieš slaptą sukarintų Rusijos pajėgų invaziją. Jie
taip pat parodo, kokio atlygio prorusiški antifašistai sulaukė iš Kremliaus
ir Kremliui pavaldžios grupės.
Visus šiuos dalykus galima buvo numanyti ir prieš
pasirodant Glazjevo įrašams. Egzistavo du akivaizdūs prieštaravimai
ukrainocentriškame Donbaso konflikto kilmės naratyve: visų pirma, keistai necivilizuoti Ukrainos Donbaso visuomenės bruožai. Ryčiausios
Ukrainos dalies gyventojai buvo apibūdinami kaip labiau prosovietiški ir
patriarchališki nei kitų Ukrainos sričių. Ukrainai 1991 m. tapus nepriklausoma,
svarbiausios Donbaso socialinės, politinės ir ekonominės struktūros buvo didžiąja
dalimi užgrobtos pusiau kriminalinio Donecko klano ir jo politinio sparno
Regionų partijos. Turint tai omeny, keista, kad 2014 m. pavasarį didžiausią
nostalgiją sovietinei praeičiai jaučianti Donbaso visuomenė sugebėjo (kaip atrodo)
savo jėgomis surengti priešvyriausybinį protestą be (oficialios) regione
dominuojančio Donecko klano pagalbos. Net dar nepasirodžius Glazjevo įrašams ši
istorija neatsiejama Rusijos ir Ukrainos konflikto kaip pilietinio karo
naratyvo dalis atrodė nevisavertė.
Antra, nors prieš konfliktą Ukrainos Donbasui buvo būdingos
tam tikros socialinės ir kultūrinės patologijos, jo socialinis gyvenimas vis
tiek buvo funkcionalus ir struktūruotas. Kaip ir bet kuriame kitame
šiuolaikinio pasaulio regione, Donecke prieš slaptą Rusijos invaziją egzistavo
daugybė įtvirtintų ir tarpusavy susijusių politinių, industrinių, edukacinių,
kultūrinių ir kitų institucijų su formaliais vadais ir neformaliais lyderiais,
žinomais didžiajai daugumai Donbaso gyventojų. Bet nė vienas iš vietinių žymių žmonių
neprisidėjo ir tikrai nevadovavo Donbaso sukilimui 2014 m. pavasarį. Nors
Donbase kaip ir bet kurioje kitoje bendruomenėje buvo nemažai regionui
svarbių politikų, žurnalistų, gydytojų, verslininkų, rašytojų ir t. t., susidaro
įspūdis, kad nė vienas neprisidėjo jei ne kaip lyderis, tai bent kaip aktyvus
dalyvis prie vadinamojo Rusų pavasario 2014 metais.
Vienintelis svarbus Ukrainos politikas, oficialiai
įsivėlęs į vadinamąjį sukilimą Donecke, buvo Olegas Cariovas, prastai
pagarsėjęs Ukrainos parlamento prieš Euromaidaną narys. Cariovas kurį laiką
buvo dabar jau iširusio Novorosijos vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies
respublikų parlamento pirmininkas. Reikia pabrėžti, kad Cariovas yra kilęs
ne iš Donbaso, o iš gretimos Dniepro srities, ko gero, atkakliausiai proukrainietiško
rusiškai kalbančio šalies regiono. Donbaso sukilimo ir vadinamųjų liaudies
respublikų lyderiai buvo Rusijos piliečiai, tokie kaip pasižymėję ultranacionalistai
Igoris Girkinas arba Aleksandras Borodajus, arba iki tol nežinomi arba mažai
žinomi Donbaso atstovai, tokie kaip pirmasis Donecko liaudies gubernatorius
Pavelas Gubarevas, taip pat rusų ultranacionalistas.
Glazjevo įrašai padėjo paaiškinti šių prieštaravimų
priežastis. Neva daugybės palaikymo balsų sulaukęs sukilimas Rytų ir Pietryčių
Ukrainoje nuo pat pradžių 2014 m. pavasarį buvo kruopščiai kontroliuojamas ir
palaikomas Maskvos. Rusų pavasariui Donbase nereikėjo aktyvios vietinės
pilietinės visuomenės. Politinius lyderius ir resursus pateikė Maskva, o
vietinės svarbos žmonių įsitraukimas nebuvo būtinas.
Šis aiškinimas turėtų pakeisti ne tik viešąjį dialogą
apie Ukrainos krizę, bet ir Vakarų požiūrį į Minsko susitarimus. Vakarai
turėtų permąstyti savo poziciją dėl Ukrainos politinių Minsko susitarimų
reikalavimų greito įvykdymo. Akivaizdu, kad Ukraina buvo priversta politiškai
nusileisti Maskvai, kol ta vykdė prieš ją aukų pareikalavusius karinius
veiksmus pirmųjų (2014 m. rugsėjį) ir antrųjų (2015 m. vasarį) Minsko susitarimų
metu.
Glazjevo įrašai taip pat parodo, koks menkas yra
socialinis naujų politinių taisyklių, Minsko susitarimų numatytų Donbasui,
pagrindimas. Vakaruose populiarus Minsko susitarimų numatyto nuolaidžiavimo
separatistams aiškinimas yra toks: iš pilietinės visuomenės valios kilęs
pasipriešinimas Donbase turėtų atsispindėti jo ateities statuse. Glazjevo
įrašai rodo, kad visas Rytų Ukrainos sukilimas buvo mažiau žmonių palaikymo sulaukęs
fenomenas, nei buvo manyta. Jeigu mes suvokiame Rusijos vaidmenį ir imperinę, o
ne lokalią sukilimo dimensiją, Minsko susitarimų siūlomas kompromisas nušvinta
kita spalva.
Minsko kompromisas nebeatrodo kaip tam tikrų Donbaso
ypatumų įsisąmoninimas iš Ukrainos ir Vakarų pusės. Priešingai, pasirodžius
Glazjevo įrašams, būsimas ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas
atrodo kaip keistas apdovanojimas už Rusijos laimėjimus kurstant savaime silpnas
separatistines tendencijas Rytų Ukrainoje po Euromaidano pergalės. Nuo 2014 m.
Ukrainoje jaučiama bendra decentralizacijos tendencija, nesusijusi su Minsko susitarimais
ir esanti tiesioginiu Euromaidano revoliucijos laimėjimu. Dėl šios priežasties
ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas, numatytas Minsko susitarimų,
neturi prasmės. Visi Ukrainos regionai jau įgijo arba įgis naujų teisių,
daugiau pareigų ir didesnę autonomiją. Jeigu šiuo metu Maskvos valdomos
teritorijos taps vėl pavaldžios Kijevui, jos taip pat gaus naudos iš platesnio
masto Ukrainos decentralizacijos. Du Ukrainos vyriausybės ir separatistinių
pseudorespublikų Minske pasirašyti susitarimai labiau atspindi ne specifinius
Donbaso regiono interesus, o Rusijos laimėjimus vykdant slaptas operacijas.
Vakarai privalo turėti tai omeny, nagrinėdami klausimą, kaip ir kada Kijevas
turėtų (ir ar išvis turėtų) įgyvendinti atitinkamus Minsko susitarimų punktus.
Andreasas Umlandas yra Euroatlantinės kooperacijos
instituto Kijeve vyriausiasis mokslinis darbuotojas ir Vokietijoje leidžiamos
dvikalbių knygų Soviet and Post-Soviet Politics and Society redaktorius.
Nuotrauka T. Vinicko/DELFI.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |