|
Karai su laiku (14)
Aleksejus Polikovskis 2017 04 03
Mes dar iki
šiol vaizduojame save kaip didžiąją jėgą, kuri pati sau suteikė teisę pajungti tautas.
1799 metais
Suvorovas perėjo Alpes. Šis žygis, aprašytas rusų prozoje ir pavaizduotas
tapyboje, pateko į karinės istorijos analus ir iki šiol žavi kovinių aprašymų
ir didvyriškų paveikslų mėgėjus. Tačiau visuose apsakymuose apie tai, kaip
karininkų šalikais raišiojo rąstus, kad jais pereitų per Velnio tiltą, kaip ėjo
per debesis ir ant užpakalių čiuožė nuo snieguotų uolų, kažkaip pasimeta
klausimas, kam visa tai buvo reikalinga ir apskritai koks buvo viso šio žygio
tikslas. Ir tikrai, ko rusų feldmaršalas su 20 tūkstančių karių per Alpes ėjo į
Šveicariją?
Tikslas buvo
išvalyti Šveicariją nuo revoliucinės prancūzų kariuomenės, o paskui eiti į
Paryžių. Nes Paryžius buvo revoliucijos širdis, miestas, paskelbęs laisvę,
lygybę, brolybę. Ir mirtį karaliams.
Tikslas buvo
sutramdyti Prancūziją, grąžinti žmones į ankstesnį beteisiškumą, atkurti
senąją tvarką, numalšinti revoliuciją.
Nuo Maskvos
iki Šveicarijos du tūkstančiai su trupučiu kilometrų, o iki Paryžiaus dar
daugiau. Geležinkelių tada nebuvo, automobilių taip pat. Per visą Europą rusų
kariuomenė ėjo pėsčiomis, kad Toskanos laukuose žūtų dėl vergovės, dėl monarchijos
garbės, baudžiavos, dėl kalėjimų ir cenzūros kristų į Alpių bedugnes.
Tokia buvo
Rusijos imperijos jėga, o jos kariuomenė nueidavo taip toli tik tam, kad
įkrėstų proto sukilusioms tautoms, kurios su Rusija buvo visiškai nesusijusios.
1830 metais
Belgija sukilo ir atsiskyrė nuo Olandijos. Belgija toli nuo Rusijos, tačiau
akylas visos Europos seklio žvilgsnis prasiskverbdavo visur. Caras Nikolajus I
paskelbė manifestą, kuriuo grasino Belgijai už sukilimą, už tai, kad atsiskyrė
nepaprašiusi Sankt Peterburgo leidimo, už tai, kad išvarė savo karalių ir
pažeidė tvarką, už jos mintis apie konstituciją, žmogaus teises ir laisvę. Ir
žygin numalšinti Belgijos revoliuciją jau buvo rengiama kariuomenė, tačiau namie
sukilo lenkai ir ėmė rūpėti jau nebe Belgija.
Lenkija sukilo
tris kartus 1974, 1830 ir 1863 metais. Tris kartus kilo lenkai prieš
akivaizdžiai stipresnį priešą, stojo į mūšius su šimtatūkstantinėmis ir
didesnėmis kariuomenėmis, plūstančiomis iš rytų, kariavo partizaninį karą, žuvo
šimtais ir tūkstančiais, svajojo apie nepriklausomą Lenkiją, apie laisvę ir
konstituciją. Po sutriuškinimo kiti tūkstančiai etapais ėjo į Sibirą, į tremtį
iki gyvenimo pabaigos. Tris kartus imperija malšino lenkų sukilimus, malšino
sėkmingai, sėkmingai ėsdino iš lenkų sąmonės pačią mintį apie nepriklausomybę,
sėkmingai korė ir sodino į kalėjimus, sėkmingai varė emigracijon profesorius ir
poetus, kad jie badautų ir šaltų Paryžiaus palėpėse, sėkmingai stengėsi
prispausti visu savo imperiniu svoriu ir primygtinai teigė savo: Lenkija neatskiriama
Rusijos dalis, ir jai nelemta būti laisvai.
Tačiau žiūrėdami
šių dienų žvilgsniu matome, kad tas nesiliaujantis, šimtmečius trukęs darbas
siekiant palaužti Lenkiją buvo beprasmis. Nepakako proto ir nuojautos suprasti,
kuria kryptimi juda istorija. Tik be reikalo žuvo tūkstančiai žmonių.
Atrodytų, tai
neturi ryšio su šiandiena. Tačiau turi, ir tiesioginį. Mes iki šiol varome tą
pačią liniją, iki šiol vaizduojame save kaip didžiąją jėgą, kuri pati sau
suteikė teisę pajungti tautas. Tačiau tos buvusios jėgos Rusija jau seniai
nebeturi.
Budapešto
centre stovi paminklas generolui Bemui. 1848 m., per Vengrijos revoliuciją,
lenkas Bemas vadovavo vengrų kariuomenei. Bet kaip lenkų sukilimus Rusija
slopindavo kartu su Prūsija, iš anksto susitarusios, kam ką kokioje srityje
karti ir šaudyti, taip ir vengrų revoliuciją ji slopino kartu su Austrija, o
tiksliau vietoje jos. Atrodytų, kam mums ta Vengrija, tegu ji sau gyvena,
kaip nori. Bet ne, negalima leisti žmonėms gyventi taip, kaip jie
nori, ir todėl čia, į Vengriją, į Transilvaniją, šimtus varstų pėsčiomis ėjo
rusų kariuomenė, kad nuslopintų, išvaikytų, sutramdytų žmones, sugrąžintų juos
valdžios, kurios jie negalėjo pakęsti, pavaldumui.
Nuo XVIII
amžiaus pabaigos tai ir buvo Rusijos pareigos. Europos žandaro pareigos, kurias
Rusija pradėjo vykdyti savo noru, o tiksliau Romanovų noru. Žandaras buvo
stiprus ir galingas, siuntė korpusus į Italiją ir divizijas į Vengriją,
šnipinėjo Gerceną Londone, Prancūzijoje ir Austrijoje medžiojo rusų politinius
emigrantus. Tas žandaras buvo toks stiprus ir taip apsvaigęs nuo savo galios,
kad manė, jog jis visagalis. Į Paryžių žygiavo nuplėšti nuo paryžiečių galvų
jakobiniškų kepurių, versti juos prisiekti senajai tvarkai, tačiau galų gale
priėjo iki Jekaterinburgo, iki Ipatijaus namų rūsio (1918 m. birželio 17-osios
naktį šių namų rūsyje bolševikai sušaudė Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II
šeimą vert. past.).
Biblijoje
velniai, išvaryti iš žmonių, persikelia į kiaules, siaubo filmuose monstras iš
nužudyto kūno peršoka į kitą, sveiką. Taip imperinis pasipūtimas ir imperinis
sadizmas iš Rusijos imperijos persikėlė į sovietinę respubliką. Ir dabar jau
tie, kurie dėl laisvės užmušė žandarą, patys tapo žandarais. Ir vėl Europos
seklys svaidė įtarius žvilgsnius, ieškodamas mažiausių laisvės vėjo gūsių
okupuotoje Europoje. Ir vėl kildavo iš vietos armijos ir slinkdavo malšinti.
Viskas kaip
ir anksčiau, tiktai technika kita.
Prieš 1953
m. išėjusius į gatves Berlyno darbininkus tankai.
Prieš 1956
m. sukilusius Budapešto gyventojus tankai.
Prieš 1968
m. Prahos pavasarį tankai.
Visa, kas
jau buvo, tik įvyniota į kitus žodžius, kitoks propagandinis apvalkalas, o
daugiau nieko kito. Ir vėl Rusija, kaip kažkoks neišvengiamas ir nenugalimas
monstras iš Rytų, puldavo menkiausias lenkų, vokiečių, čekų užmačias siekti
laisvės, demokratijos, daugiapartiškumo ar cenzūros panaikinimo, ir vėl žudė ir
trėmė, tardė ir sodino į kalėjimus. Ir vėl tas pats aklumas, tiktai imperinį
akių valktį pakeitė sovietinis. Kaip anksčiau Romanovai, taip dabar
generaliniai sekretoriai nejautė, nematė, nesuprato, kur link teka laikas,
kurio jiems nebuvo lemta sustabdyti.
Savo
žudančiu žvilgsniu apžvelgdami Europą, jie visur matė žmones, norinčius
padoriai gyventi, studentus, kliedinčius laisve, darbininkus, svajojančius apie
profsąjungas, rašytojus, nekenčiančius cenzūros, demonstrantus,
protestuojančius prieš okupaciją. Sustabarėjusiose jų smegenyse nė karto nekilo
klausimas: o kodėl mes visa tai darome? Kodėl kišamės į svetimus reikalus ir
primetinėjame žmonėms tai, ko jie nekenčia? Kodėl eikvojame šalies jėgas ir jos
istorinį laiką slopindami tai, ko nuslopinti neįmanoma? Argi pas mus, Rusijoje,
skurdžioje, tuštėjančioje, nukraujavusioje Rusijoje, nėra savų reikalų? Ar
Rusijai būtina būti kankintoja ir baubu?
Ne, tokia
paprasta mintis jiems į galvą neateidavo.
Ir taip,
kaip anksčiau buvo bepročiai auksiniais epoletais pasipuošę Romanovai, taip
dabar bepročiai buvo pilkas skrybėles dėvintys andropovai ir černenkos. Kadaise
tiesiog puotoje Nikolajus I, kurį dekabristai prigąsdino visam gyvenimui,
šokantiems karininkams staiga riktelėjo, kad šie balnotų žirgus ir jotų link
Reino slopinti prancūzų revoliucijos. Koks siaubas tuo metu trinktelėjo jam į
galvą? Toks pat siaubas Andropovą kankino kiekvieną kartą, kai jis prisimindavo
1956-uosius ir Vengriją.
Ir kaip
anksčiau Romanovai nesuprato, kad viskas, ką jie išdarinėja, veda juos link
Pskovo stotyje stovinčio vagono, kur paskutinis iš jų atsisakys Rusijos sosto,
taip ir dabar virtinė generalinių sekretorių negalėjo, nesugebėjo suprasti, kad
viskas, ką jie daro, veda juos link Belovežo girios, kur trys vyrai ant
kelmelio pasirašys nuosprendį imperijai.
Tačiau tame
nekintamame, du šimtmečius trukusiame revoliucijų slopinimo ir tautų engimo
procese buvo ir kai kas naujo. Tas nauja tai žandaro jėgų silpnėjimas, baisiųjų
jo ūsų retėjimas, kadaise buvusių ilgų jo rankų, pasiekdavusių Italiją, tiestų
link Paryžiaus ar griebusių už gerklės Budapeštą, trumpėjimas.
Kadaise
Rusijos galia buvo tiesiog neaprėpiama. Ta galia, tas erdvės dydis, tos
divizijos, kurios Europoje pasirodydavo vienu caro rankos mostelėjimu, tos
nelanksčios imperatorių nugaros ir smegenys visa tai atrodė nepajudinama ir
amžina. Bet carų Rusija ir generalinių sekretorių Rusija šimtmečiais ir
dešimtmečiais eikvojo save, savo kraują ir savo gyvenimus skyrė kliedesiams
įgyvendinti, nyko dalyvaudama karuose ir slopindama revoliucijas, stengdamasi
sulaikyti tai, ko sulaikyti nebuvo reikalo ir nebuvo įmanoma. Rusija sekino savo
jėgas slopindama kitas tautas ir neprisimindama savosios. Visa, kam Rusija
priešinosi, vis vien įvykdavo. Prancūzijos revoliucija nugalėjo amžiams,
Vengrija atsiskyrė nuo Austrijos, Lenkija išsivadavo, Čekija ir Slovakija
gyvuoja be mūsų. O su kuo likome mes?
Su 125
dolerių darbo užmokesčiu? Su avarinės būklės gyvenamuoju fondu? Su gyventojus
praradusiais Tolimaisiais Rytais? Su 20 milijonų skurdžių? Su dviem procentais
pasaulinio BVP?
1799 m.
narsusis Suvorovas rengėsi apvalyti tolimąją Šveicariją nuo revoliucinės
prancūzų kariuomenės. 1830 m. Nikolajus Romanovas grasino, kad pereis visą
Europą ir nubaus Belgiją už revoliuciją. 1848 m. Paskevičius tramdė Vengriją.
1980 m. Politinis biuras svarstė variantus, kokiais būdais eilinį kartą
tramdyti kaimyninę Lenkiją... Tačiau 2014-aisiais revoliucija Kijeve, ir iš
merdėjančios, atgyvenusios Rusijos priespaudos pasitraukia jau ne tolimoji
Prancūzija, ir net ne kaimyninė Lenkija, o artimoji Ukraina.
Ir to
neįmanoma sustabdyti. Galima priimti drakoniškus įstatymus, sodinti į kalėjimus
disidentus, kankinti politinį kalinį Dadiną, galima priversti lenkus už jų
pačių pinigus statyti kalėjimą Varšuvoje, o vokiečius sieną Berlyne, galima
pakarti lenką Romualdą Traugutą ir vengrą Imrę Nadį, galima kovoti su laisvu
knygų spausdinimu 1848 m. Berlyne ir 1948 m. vėl Berlyne, galima šimtą metų
paeiliui laisvę, lygybę, brolybę priešinti su stačiatikybe, vienvaldyste ir
liaudiškumu, galima daryti tai ir dar daug ką, labai daug ką tuščiai ir
beprasmiškai...
Tačiau
žandaras vis labiau susitraukia. Jo jėgos jau nebe tos. Jis jau savo atgyveno
ir jam nepadės jokie neapykantos piliulių ar propagandos tablečių anabolikai.
Revoliucija ir laisvė, kurias jis 200 metų vaikė po visą Europą, pačios atėjo
pas jį į svečius ir stovi prie sienos, 500 kilometrų atstumu nuo Maskvos.
* * *
Romualdas
Traugutas (18261864)
lenkas, į atsargą išėjęs Rusijos armijos karininkas, 1863 m. dalyvavęs
Lenkijos sukilime, vadovavęs partizanų būriui, suimtas ir 1864 m. viešai
pakartas Varšuvoje.
Imrė Nadis (18961958) vengrų politikas, komunistas, Vengrijos vyriausybės
vadovas per 1956 m. sukilimą. Palaikė sukilimą, paskelbė laisvus rinkimus,
reikalavo išvesti iš Budapešto sovietinę kariuomenę, paskelbė apie Vengrijos
pasitraukimą iš Varšuvos sutarties ir savo šalies neutralitetą. Numalšinus
sukilimą pakartas.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |