Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kur link suka Filipinai? (33)

Rokas Markauskas
2017 03 31

Filipinai yra Vakarų civilizacijai priskiriama valstybė. Į vakarietiškų šalių šeimą Filipinai įsiliejo dar 1521 m., kai garsusis keliautojas Fernandas Magelanas plaukdamas aplink pasaulį nusprendė išsilaipinti vienoje iš Filipinų salų, o ten viešėdamas supažindino dalį vietinių su krikščionybe. Nuo tos dienos šis salynas vieną po kito perima mūsų civilizacijos laimėjimus, o kai kuriose srityse net imasi lyderystės, pavyzdžiui, ši valstybė buvo viena iš JT steigėjų. Taigi, kaip ir kiekvienai Vakarų civilizacijos daliai, taip ir šiam pakraščiui demokratija, žmogaus teisės ir laisvės yra vertybės. Šioms vertybėms Filipinuose ne kartą buvo iškilęs pavojus, kitaip sakant, valstybė patyrė ne vieną bandymą įvesti diktatūrą. Sėkmingiausias iš jų – Ferdinando Marcoso valdymo laikotarpis (1965–1986), kai buvo nevengiama naudoti autoritarinius valdymo metodus. Vis dėlto filipiniečiams pavyko susigrąžinti demokratinę santvarką. Tačiau atrodo, kad naujasis Filipinų prezidentas Rodrigo Duterte vėl stumia šalį į demokratijos krizę.

Asmenybės kulto link?

Populizmo liga serga ne tik Europa ar JAV, bet net ir Vakarų civilizacijos pakraščiai, o R. Duterte yra puikus to pavyzdys. Dabartinis Filipinų prezidentas savo rinkimų kampanijoje naudojo tokius šūkius kaip „Go, Go!“ („Pirmyn, pirmyn!“), „Change is Coming“ („Pokyčiai ateina“) ir net nacionalistinį „One Voice, One Nation“ („Vienas balsas, viena tauta“) – jais buvo žadami greiti pokyčiai. O reformų visuomenė yra ištroškusi, nes pagal 2016 metų korupcijos suvokimo indeksą Filipinai yra 101 pozicijoje iš 176 valstybių.

Dar svarbesnis statistinis rodiklis, kuris tikrovėje reiškia prarastas gyvybes ir sugriautus gyvenimus,  – žmogžudystės. Deja, bet pagal Jungtinių Tautų sudarytą statistiką Filipinai šioje srityje yra absoliutus Pietryčių Azijos regiono lyderis: 2012 m. 100 tūkstančių gyventojų teko 8,8 žmogžudystės. Be to, kalbant apie šio krašto situaciją būtina paminėti, kad JT sudarydama žmogžudysčių reitingą (angl. homicide rate) neįtraukė nužudymų, įvykdytų „legaliais“ būdais, pavyzdžiui, mirties bausmės atvejų ar dėl savigynos ir susirėmimų su teisėtvarkos pareigūnais įvykusių mirčių, o kaip tik tokio tipo žmogžudystės šiuo metu lieja filipiniečių kraują.

R. Duterte teigia, kad dėl šių Filipinų problemų kalti narkomanai ir, be abejo, narkotikų prekeiviai. Tačiau, kaip pažymi „Reuters“, nors „liepos 25 d. Duterte pareiškė, kad šiuo metu Filipinuose yra 3,7 mln. „narkomanų“, „remiantis 2015 m. Prezidento kanceliarijos Pavojingų narkotikų valdybos (DDB) – pagrindinio kovos su narkotikais politikos ir mokslinių tyrimų padalinio apklausa, Filipinai narkotikų vartotojų turi perpus mažiau“. Kad ir kaip būtų, šios aplinkybės, t. y. nusikalstamumo ir žmogžudysčių atmosfera, privertė dalį visuomenės patikėti populistiniais R. Duterte’s šūkiais.

Lidso universiteto politikos mokslų profesorius Duncanas McCargas siūlo atkreipti dėmesį į rinkiminės kampanijos šūkį „One Voice, One Nation“. Anot mokslininko, šis šūkis yra tęsinys seniai kuriamo R. Duterte’s įvaizdžio kaip „Manilos autsaiderio su dvidešimt metų trukusia trečio pagal dydį Filipinų miesto Davao mero karjera. Užėmęs klasikinę antipolitiško politiko poziciją, kuria Duterte siekė atsiriboti nuo diskredituotos politikos sostinėje, naudojosi rinkėjų frustracija dėl nefunkcionalaus šalies Senato ir Kongreso bei nusivylimu pastarųjų metų prezidentais“. Dar blogiau, kad kurdamas stipraus antipolitiško mero ir lyderio įvaizdį R. Duterte apeliavo į nostalgiją laikams, kai buvo valdoma „griežta ranka“, nes, kaip pažymi D. McCargas, tai „atspindi stiprėjančią nostalgiją Ferdinando Marcoso prezidentavimui, ypač tariamam disciplinuotos karo padėties „klestėjimui“, dabar daugelio laikomam – gana klaidingai – ekonominės gerovės ir socialinės harmonijos laikotarpiu“.

Prie stiprios antipolitiškos asmenybės kūrimo prisidėjo jo įžeidinėjimai, skirti įvairiems aukštiems politikams ir pasaulio lyderiams, taip jis dar labiau sustiprino autoritetų nepaisančio politiko įvaizdį. R. Duterte net popiežių Pranciškų pavadino „kekšės sūnumi“!

Lyg to būtų maža, būsimasis prezidentas kūrėsi ir mačo įvaizdį. Viename interviu dar tik siekiantis prezidento posto R. Duterte gyrėsi: „Taip, aš esu mergišius“, „Aš turiu dvi drauges. Jaunesnioji dirba kosmetikos skyriuje viename prekybos centre Davao mieste. Kita yra kasininkė. Šiek tiek vyresnė, bet gražesnė“. O kur dar naktiniai pasivažinėjimai motociklu – juk šalia tokio asmens tikrai nublanksta kostiumuotas biurokratas.

Šie keturi bruožai ir nulėmė R. Duterte’s populiarumą. Pirma, populistiniai pažadai labai greitai išspręsti nusikalstamumo ir korupcijos problemas. Antra, antisisteminio politiko įvaizdis ir politinio elito kaltinimas dėl minėtų problemų. Trečia, „stiprios rankos“ retorika, patraukusi tam tikrus rinkėjus. Galiausiai – mačo įvaizdis, kuris jį dar labiau išskyrė iš tradicinio ir santūraus politinio elito.

Ne daugumos prezidentas

Dėl tokio įvaizdžio ir aktyvaus populizmo R. Duterte sugebėjo surinkti daugiau nei 39 proc. balsų, o dėl specifinės Filipinų rinkimų sistemos to užteko pergalei. Tačiau, kaip pažymi D. McCargas, „Duterte 2016 m. prezidento rinkimus laimėjo su 16 601 997 balsais – šiek tiek daugiau nei 39 proc. visų balsavusių. Manuelis Roxas (žymus Filipinų politikas, Liberalų partijos kandidatas) ir Grace Poe (senatorė, verslininkė, filantropė, kuri išsikėlė pati) gavo per 9 mln. balsų kiekvienas, o beveik 7 mln. atiteko dviem mažesniems kandidatams – dabartiniam viceprezidentui Jejomarui Binay (5,4 mln.) ir ilgametei senatorei Mirjamai Defensor Santiagai (1,5 mln.). Jeigu Binay ir Santiaga būtų atsisakę kandidatuoti, rezultatas būtų atrodęs kiek kitaip. Taip pat jei Roxas ir Poe būtų savanoriškai suvieniję jėgas, kaip ketino pradžioje, tą padaryti paskutinėmis dienomis prieš rinkimus primygtinai siūlė ir Benigno Aquino III (Filipinų prezidentas 2010–2016 m.), Duterte galbūt būtų pralaimėjęs: kur kas daugiau žmonių balsavo prieš jį nei už jį.“

Kaip bebūtų, demokratinėse šalyse, ypač didelėse ar su dideliu gyventojų skaičiumi, o Filipinuose gyvena daugiau nei 100 mln. žmonių, būtų labai brangu, o kartais net neįmanoma, išrinkti absoliučios daugumos kandidatą. Puikus pavyzdys yra ne taip seniai įvykę JAV prezidento rinkimai – Hillary Clinton pralaimėjo, nors surinko daugiau balsų nei dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas: dėl specifinės JAV rinkimų sistemos galutinis rezultatas buvo 2,1 proc., arba beveik 2,9 mln., balsų H. Clinton naudai. Tačiau D. Trumpo išrinkimo niekas nekvestionuoja, nes rinkimų sistema nusistovėjusi, o žaidimo taisyklės visiems žinomos. R. Duterte surinko daug mažiau populiarumo balsų negu D. Trumpas. Kitaip sakant, jam pritrūko 11 proc., arba daugiau negu 4,6 mln., balsų, kad taptų daugumos prezidentu.

Autoritarizmo link?

Net susirinkęs radikaliai nusiteikusios ir populistiniais pažadais patikėjusios visuomenės dalies balsus, naujasis Filipinų prezidentas nekeičia savo agresyvios retorikos. Vienas amoraliausių pasisakymų nuskambėjo rugsėjo 5 d.: R. Duterte pavadino tuometinį JAV prezidentą Baracką Obamą „kekšės sūnumi“. Po šių žodžių B. Obama atšaukė savo oficialų vizitą į Pietryčių Azijos valstybių organizacijos Laoso sostinėje Vientiane rengtą forumą, kuriame turėjo dalyvauti ir dabartinis Filipinų prezidentas. Netrukus, t. y. rugsėjo 30 d., R. Duterte vėl visus nustebino palygindamas save su Adolfu Hitleriu ir teigė, jog „A. Hitleris išžudė tris milijonus žydų... čia yra trys milijonai narkomanų. Būčiau laimingas galėdamas išskersti juos“. Taip šis kontroversiškas prezidentas ne tik įžeidė žydų bendruomenę, bet ir aiškiai parodė, kad siekia įvesti stiprią savo asmens valdžią. Šiedu ir daugelis kitų pasisakymų labai sumenkino Filipinų įvaizdį tiek Vakaruose, tiek tarptautinės bendruomenės akyse.

Tačiau agresyvi retorika nublanksta prieš Filipinuose siaučiančias žudynes ir žmogaus teisių niekinimą. Netrukus po inauguracinės kalbos R. Duterte skurdžiame Manilos lūšnyne atvirai paskatino žudyti: „Jei pažįstate narkomanų, pirmyn – nužudykite juos patys, nes versti tai padaryti jų tėvus sukeltų per daug skausmo.“ Po šių žodžių prasidėjo skerdynės. Saugumo tarnyboms buvo pasakyta, kad jie ne tik nebus patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nužudys „nusikaltėlį“, bet ir Filipinų prezidentas apdovanos juos premijomis už narkotikų prekeivių lavonus.

Žudynes vykdo policija naudodama nepamatuotą jėgą. Reikia pabrėžti, kad žudomi ne tik narkotikų prekeiviai, bet ir apsvaigę narkomanija sergantys asmenys. Tačiau „angelai sargai“ yra ne vieninteliai R. Duterte’s kampanijos vykdytojai, taip pat buvo suformuoti vadinamieji „mirties būriai“. Būrys gauna įtariamo narkotikų prekeivio ar vartotojo duomenis, dažniausiai tai būna nuotrauka ar asmens aprašymas, ir nuvykę pas jį naktį patikrina, ar jis užsiima draudžiama veikla. Jei taip, įvykdo savo teisingumą – nebūna jokių teisinių procedūrų ar paisoma kokių nors žmogaus teisių.

Paskutiniais duomenimis, nuo R. Duterte’s „kovos su narkotikais“ pradžios kampanija jau nusinešė beveik 6 000 žmonių gyvybę. Nors žmogaus teisių gynimo organizacijos nespėja skaičiuoti aukų, šiuo metu net ir „karo su narkotikais“ tikslas pradeda kelti abejonių. Praeitų metų gruodžio 4 d. viceprezidentė Leni Robredo, kuri nepritarė žmogžudystėms, pareiškė atsistatydinanti, nes turi įrodymų, kad prieš ją organizuojamas sąmokslas. O visai neseniai, vasario 23 d., viena aktyviausių R. Duterte’s kritikių, Filipinų senatorė Leila de Lima, dirbusi Teisingumo ir žmogaus teisių komitete, buvo suimta apkaltinus korupcija ir dalyvavimu narkotikų prekyboje – taigi kartu su įtariamais nusikaltėliais šalinami ir politiniai oponentai.

Šio smurto protrūkio nesugeba suvaldyti nė pats Filipinų prezidentas. Pareigūnai, piktnaudžiaudami savo menkai varžomomis galiomis, užsiėmė reketu ir turto prievartavimu. Galiausiai po Pietų Korėjos verslininko nužudymo policijos komisariate R. Duterte nurodė policijai nebedalyvauti „kare su narkotikais“. Vis dėlto,  kaip jau buvo minėta, policija nėra pagrindinė žudynių vykdytoja, nes didžiąją dalį nužudo „mirties būriai“, tad padėtis neturėtų keistis. Atrodo, kad Filipinai gali vėl nuklysti į autokratiją: nors prezidentas buvo išrinktas demokratiškai, sukama link asmenybės kulto, nepaisoma žmogaus teisių ir šalinama bet kokia opozicija.

Reuters nuotrauka. 

 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 33)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras