Iranas, stengdamasis išsiveržti iš tarptautinės izoliacijos ir nusimesti JT sankcijų naštą, ieško naujų partnerių visame pasaulyje. Ir randa jų ne tik tarp islamo šalių, bet ir tarp tų valstybių, kurios demonstruoja atvirą priešiškumą Jungtinėms Valstijoms ir apskritai Vakarams. Viena jų – Baltarusija: ši šalis, atrodytų, esanti Europos centre, apsupta vienokio ar kitokio laipsnio demokratinių santvarkų, prigludusi prie rytinių ES ir NATO sienų, sutinka plėsti pavojingo pobūdžio bendradarbiavimą su Teheranu. Kaip sakoma, toks tokį pažino...

Keletas politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko pastabų šia tema.

Odiozinės figūros vienijasi

Pirmadienio ryte į Minską dviejų dienų vizito buvo atvykęs Irano prezidentas Mahmoudas Achamdinejadas. Oro uoste jis buvo sutiktas nors ir ne paties A. Lukašenkos, bet pagal visas pagarbos aukštam užsienio svečiui taisykles: su duona ir druska, puokštėmis gėlių, karių rikiuote, himnais, o Minsko gatvėse – su Irano valstybinėmis vėliavomis ir gausybe milicijos ir saugumo darbuotojų. Tai buvo atsakas į A. Lukašenkos vizitą Teherane praėjusių metų lapkritį, kai Baltarusijos vadovas, neįleidžiamas į daugelį ES ir pasaulio šalių, nutarė aplankyti antiamerikietiškosios „blogio ašies“ citadelę. Taip, pažymi užsienio apžvalgininkai, bičiulystę tęsia paskutiniai Artimųjų ir Vidurio Rytų bei Europos diktatoriai. Tiesa, Azijoje ir Lotynų Amerikoje Vašingtonas turi dar po vieną diktatorių – Šiaurės Korėjos vadovą Kim Čen Irą ir Venesuelos prezidentą Hugo Chavesą, kuris, beje, pernai taip pat buvo atvykęs pas savo europietį kolegą A. Lukašenką.

Štai kodėl apžvalgininkai pastebi negatyvią tendenciją: odiozinės pasaulio figūros pamažu vienijasi, ir svarbiausia jų vienybės nuostata – kaupti fizines ir ekonomines galias priešpriešai su Vakarais. Kas gali atsitikti, kai šias jėgas parems islamo pasaulyje išsikerojusios radikalios grupuotės arba „Al Qaeda“, sunku ir įsivaizduoti. Kitas klausimas, kurį kelia analitikai: ar režimų telkimąsi nepaskatino  JAV globalinė „kieto kumščio“ politika ir atviras, sakykim, Izraelio rėmimas?

Bet grįžkime prie Irano lyderio viešnagės Lietuvos kaimynystėje, vos už 200 km nuo Vilniaus...

Pavojinga kaimynystė

Pirmiausia -  kodėl šią kaimynystę akcentuoju.

Neseniai teko važiuoti automobiliu per 11 Europos šalių – nuo Baltarusijos per Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Italiją, Austriją, Vokietiją ir t. t. Siena tarp Vilniaus ir Minsko iš tikrųjų egzistuoja ne tik formaliai, taip sakant, „dėl popieriuko“, o realiai, kaip SSRS laikais. Tenka pildyti įvairiausias deklaracijas, atvykimo ir išvykimo lapelius, ilgai laukti eilėse, patirti aibę bagažo ir automobilio patikrinimų, atsakyti į daugybę absurdiškų klausimų. Tiesa, baltarusių keliai tvarkingi, gyvenvietės atrodo švarios ir jaukios. Jei ne sovietiniai paminklai ir plakatai, pamanytum, kad važiuoji kokios nors ES naujokės teritorija.

Benzinas čia pigesnis negu Lietuvoje (kam aktualu - apie 2,60 lito). Priima ir eurus, ir dolerius (pastaruosius geriau pasaugoti konfliktams su kelių milicija išspręsti). Kuro kainos Baltarusijoje bent trečdaliu pakilo po garsiojo  energetinio konflikto su Rusija. Taigi pas artimiausius kaimynus benzinas dabar jau nėra pigiausias Europoje, nes visus pigumu lenkia Ukraina (apie 2,15 Lt už A 95 benzino litrą). Muitinėje stovėję vyrai garsiai skundėsi, kad apskritai pragyvenimas Baltarusijoje pastaraisiais metais pabrango, ir tai yra nesutaikomojo A. Lukašenkos elgsenos padarinys. Kainų šuolio nepaveja ir tolydžio kylantys (kuo taip didžiuojasi Baltarusijos lyderis) atlyginimai bei pensijos.

Nesunku suprasti, kodėl taip atsitiko: energijos ištekliai pasaulyje brangsta, o Rusija – geriausia Baltarusijos partnerė – irgi paaukojo  draugystę, pakeldama kuro įkainius baltarusiams. Ieškodamas išeities, bet nesileisdamas į politinį kompromisą su Vakarais, A. Lukašenka panūdo broliautis su odioziniais režimais, kurie savo ruožtu irgi ieško draugų bendram frontui prieš JAV. Taip Minskas tik didina savo izoliaciją, o siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos storėja...

Naftos daugiau -  izoliacija stiprėja

Irano prezidento viešnagė Minske – konkretus tokios izoliacionistinės politikos pavyzdys. A. Lukašenka įnirtingai ieško alternatyvių energijos šaltinių. Buvo vedamos derybos ir su Libija, ir su Venesuela. Tiesa, tie šaltiniai būtų nepigūs: naftos ir dujų kaštus labai padidina dideli transportavimo atstumai. Iranas yra bene arčiausiai iš visų antiamerikietiškosios „blogio ašies“ valstybių, turtingų energijos resursų. Jiems transportuoti Minskas norėtų pasinaudoti kad ir Klaipėdos uostu. Kitas kelias – sausuma per Azerbaidžaną, su kuriuo Baltarusija taip pat veda derybas.

Apžvalgininkai pripažįsta, kad tokių „energetinių“ derybų pagrindas dažniausiai būdavo Minsko partnerių priešiškumas Jungtinėms Valstijoms, o ne apčiuopiama ekonominė nauda. Iranui dėl jo branduolinių ambicijų Vakarai taip pat yra įvedę ekonomines sankcijas, todėl bendradarbiavimas su šia šalimi gana komplikuotas. Jį apsunkina politiniai A. Lukašenkos pareiškimai, kuriais Baltarusija demonstruoja paramą Irano branduolinei programai, keliančiai nemažą galvos skausmą Vašingtonui ir Jungtinėms Tautoms.

Svarbiausias Irano lyderio vizito tikslas – baigti derybas dėl Baltarusijos dalyvavimo šalies naftos pramonėje. Praėjusių metų pabaigoje Teherane viešėjęs A. Lukašenka pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo naftos pramonės srityje. Netrukus buvo pasirašytas preliminarus susitarimas dėl Džofeiro (Jofair) naftos verslovės eksploatacijos Irano pietuose. Abi pusės neslepia, kad bus parengtas verslo planas ir pasirašytas atitinkamas kontraktas. Irano ambasadorius Baltarusijoje naujienų agentūrai „Interfax“ patvirtino, kad Minskas domisi naftos tiekimu iš Irano -  Baltarusijai tai ypač svarbu, kai Rusija už eksportinės naftos toną įvedė 57 JAV dol. tarifą.

Kovo mėnesį Baltarusija ir Venesuela pasirašė kontraktą dėl Chunino–2 telkinio (2 mln. tonų per metus) eksploatacijos. Iki 2010 m. baltarusių padedama Venesuela jame išgaus 5 mln. tonų naftos per metus. Laikraštis „Vedomosti“ rašo, kad gegužę A. Lukašenka ir Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo išgaunant naftą Kaspijos jūroje (http://www.vedomosti.ru/ ).

Irano naftos verslovė Džofeire veikia kartu su Iraku. Laikraštis „Kommersant“ praneša, kad vis dėlto Minskas dėl jos eksploatacijos turės tartis su Maskva. Mat, rašo verslo dienraštis, Rusijos bendrovei „Zarubežneft“ priklauso Vietname reziduojantis investuotojas į Irano naftą „Vietsovpetro“, kurio apeiti Minskui nepavyks (http://www.kommersant.ru/ ).

Branduolinė įtampa Baltarusijoje?

Kodėl ir Maskva, ir Vakarai, ypač Vašingtonas, taip atidžiai sekė M. Achmadinejado vizitą Baltarusijoje?

Iranas ne tik suteiktų Minskui galimybę įsivežti naftos ir dujų -  jis pasirengęs padėti baltarusiams statyti atominę elektrinę, naujienų portalui „Telegraf.by“ (http://www.telegraf.by/) pripažino Irano ambasadorius Baltarusijoje Abdolhamidas Fekri. Baltarusija susirūpino alternatyviais energijos šaltiniais, taip pat ir elektros energija, kai įsiliepsnojo naftos ir dujų karas su Rusija, o ir Lietuva po kelerių metai ketina uždaryti savo branduolinį reaktorių. Prieš šį vizitą Baltarusijos užsienio reikalų ministerija miglotai užsiminė, kad Iranas Baltarusijoje nori realizuoti didelį investicinį energetikos pajėgumų statybos projektą. Tokia šykšti informacija tik didina Vakarų nuogąstavimus, kad Teheranas Minskui kartu gali perduoti ir liūdnai pagarsėjusio branduolinio ginklo komponentų gamybą naujoje branduolinėje jėgainėje. A. Lukašenka ne kartą palaikė Teheraną dėl jo branduolinės programos. Be to, Baltarusija, nepaisydama Vakarų kritikos Irano adresu, pardavė jam nemažai sovietinės ginkluotės ir amunicijos, o sausį Teherane susitikę abiejų šalių gynybos ministrai sutarė plėsti karinio bendradarbiavimo ryšius.

Visa tai aplink Minską sukuria nepalankią situaciją, kuri dar labiau didina įtampa regione.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.