Partinių sistemų formavimasis Vidurio ir Rytų Europos (VRE) regione po komunistinio bloko žlugimo laikomas ketvirtąja naujų partijų ir jų sistemų atsiradimo banga Europoje XX amžiuje. Tačiau pereinamojo laikotarpio ypatumai VRE šalyse lėmė, kad, palyginti su kitomis naujų politinių ir partinių sistemų atsiradimo bangomis, pokomunistinis perėjimas buvo trejopo pobūdžio:

1. vyko politinės sistemos demokratizacija;

2. tuo pačiu metu vyko ekonomikos reforma, pereinant nuo planinės prie rinkos ekonomikos;

3. vyko pačių valstybių kūrimosi ir įsitvirtinimo (angl. state-building) procesai.

Šie skirtumai lėmė dvi pagrindines sąlygas, kurių būtina paisyti kalbant apie VRE ir Vakarų partinius standartus: (I) VRE šalių elektoratas buvo kitoks nei Vakarų šalyse. Jo charakteristikos buvo nulemtos ne socialinių ekonominių, o ideologinių ar net emocinių veiksnių dominavimo pasirenkant partines preferencijas. (II) Partijos, besikuriančios ,,iš viršaus į apačią“, taip pat buvo kitokios.

Pirmasis teiginys gali būti grindžiamas keletu argumentų. Pirmiausia, kaip jau buvo minėta, VRE elektorato preferencijos buvo paremtos ne ilgalaikiu socialiniu ekonominiu pasiskirstymu, o greičiau populistiniais partijų skelbiamais tikslais ir dažna pačių rinkėjų simpatijų kaita. Ši kaita galėjo būti didelės partijų pasiūlos, atsiradusios VRE 1990-1991 metais, išdava. Pavyzdžiui, Lenkijoje elektorato preferencijų lakumas, lyginant 1991 m. ir 1993 m. parlamento rinkimus, sudarė net 34 proc., o vidutinis Vakarų Europos rinkėjų lakumas 1960-1989 metais buvo tik 8,4 proc.

Antrąjį teiginį galima pagristi jau minėtu elitistinio partinių sistemų formavimosi argumentu. Didžioji dauguma naujųjų VRE partijų buvo sukurtos iš vidaus ir pradėjo funkcionuoti kaip partijos ,,iš viršaus į apačią“  (angl. top–down), kurios veikė parlamente ar kiek platesniame elitiniame lygmenyje, užuot siekusios įsitvirtinti visuomenės socialiniuose ekonominiuose sluoksniuose.

Antrą dešimtmetį VRE šalyse besitęsiantys pereinamieji partinių sistemų procesai dažnai verčia prognozuoti, ar šios sistemos taps tam tikru naujos kokybės reiškiniu, ar tolesnis vystymasis artins jas prie vakarietiškųjų modelių. Atsakant į šį klausimą, galima pasitelkti keletą argumentų:

• Nepaisant kai kurių Vakarų ir VRE šalių partinių sistemų genezės skirtumų ir to nulemtų skirtingų tyrimo metodų, reikia sutikti, kad tiek Vakarų, tiek ir VRE šalyse (pastarosiose nepaisant vis dar išliekančio skeptiško požiūrio) politinės partijos yra laikomos vienu svarbiausių demokratinės politinės sistemos elementų. Jų (partijų) traktavimo tapatumas leidžia tarti pirmąjį ,,už“ tolesnį VRE partinių sistemų vystymąsi link vakarietiškųjų analogų.

• Antruoju ,,už“, kad VRE partinės sistemos ateityje atitiks konsoliduotų Vakarų partinių sistemų kriterijus, yra faktas, kad visos VRE regiono šalys realizavo prioritetinius savo politikos tikslus, t. y. įstojo į Europos Sąjungą (ES) ir Šiaurės Atlanto aljansą (NATO). Buvimas bendrose struktūrose, su kuriomis bus siejamasi išoriniais saitais, leidžia daryti prielaidą, kad ir vidiniai šalių politinių sistemų elementai taps panašūs.

• Tačiau iš pastarųjų kelerių metų partinių procesų, akcentuojant vienasmenių partijų šuolius į valdžią ir tą politikos solidumo kontrastą, kuris dabar jau matomas ES viduje, akivaizdu, kad vakarietiški standartai dar toli. Šį kontrastą gerai iliustruoja ir vidinių politinių skandalų gausa, o partijos juose vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį.

Todėl, nepaisant optimistinių prognozių, pagrįstų akademiniais argumentais, šiandienos procesai, susiję su lengvabūdiška politika, naujų verslo – partinių projektų sėkme ir t. t., leidžia daryti ir dar vieną išvadą: jei VRE partijos, turinčios būti vienu pagrindinių demokratinių politinių sistemų veiksnumo garantu, ir toliau nerodys kokybinio augimo ženklų, šių šalių politines sistemas gali ištikti didesnės ar mažesnės krizės. O jos, beje, gali būti labai naudingos Rytų kaimynėms, kurioms VRE šalių narystė ES ir ypač NATO tikrai nekelia entuziazmo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.