Be abejo,  lyderė ne dabar ir tikrai ne artimiausioje ateityje. Ukrainos atvejis labai sudėtingas. Sudėtinga ne tik demografinė situacija, nors čia esama savotiško paradokso. 2005 metų duomenimis, iš 48 su puse milijono šalies gyventojų 73 proc. save laikė ukrainiečiais ir tik kiek daugiau kaip 22 proc. – rusais. Nepaisant to, valdančioji Regionų partija atkakliai siekia rusų kalbai suteikti antrosios valstybinės kalbos statusą.

Valstybingumą ukrainiečiai labai trumpai turėjo tik 1917 metais. Tačiau po Lenkijos ir bolševikų karo šalis buvo išdraskyta, rytinė Galicija atiteko Lenkijai, Užkarpatė – Čekoslovakijai, o kita Ukrainos dalis pateko į bolševikų rankas. 1932-1933 metais per Stalino organizuotą badą (golodomorą) mirė apie 19 proc. respublikos gyventojų. Didelė šalis ištisus šimtmečius buvo savotiškas geopolitinis grobis, todėl dabar turi problemų dėl nacionalinio identiteto.

Kaip ir daugelis kaimynių, Ukraina priklausoma nuo Rusijos energijos šaltinių, ypač gamtinių dujų, tiekimo. Dėl neįvykdytų struktūrinių reformų Ukrainos ūkis gana trapus, neatsparus išoriniams sukrėtimams. 1994-aisiais hiperinfliacija buvo pasiekusi 10 650 proc. Pirmieji pakilimo ženklai pasirodė 1996-1997 metais, tačiau 1998-aisiais šalį palietė Rusijos finansinė krizė. Tiesa, 2005-aisiais Ukraina sulaukė rekordiškai didelių tiesioginių užsienio investicijų - jos siekė 7,3 mlrd. JAV dolerių ir buvo 4,3 karto didesnės nei 2004 metais.

Be abejo, dabartiniai beveik metus praktiškai nesiliaujantys politiniai ginčai kelia pagundą vertinti padėtį šalyje kaip beviltišką krizę. Ukraina murkdosi politinės krizės klampynėje, o vingri politikų retorika ima atrodyti netgi ironizuojanti pati save. Ukrainos spaudoje per vieną dieną galima perskaityti net po keletą vienas kitam prieštaraujančių pranešimų. Kai kurie jų apskritai atrodo panašūs į fantastiką. Tarkime, dėl nesibaigiančių ginčų veikiausiai galutinai kantrybę praradęs socialistų lyderis Aleksandras Morozas gegužės 7-ąją pasiūlė į koaliciją jungtis pagrindinių oponentų Viktoro Janukovyčiaus  Regionų partijai ir proprezidentinei partijai „Mūsų Ukraina“.

Žiniasklaidai eilinį kartą paskelbus, kad prezidentas ir ministras pirmininkas susitikę sutarė dėl pirmalaikių rinkimų, pirmasis nepriklausomos Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas pareiškė, kad jis apskritai abejojąs bet kokio susitarimo tarp Ukrainos politikų galimybe. „Buvo tiek susitarimų ir tiek nesusitarimų po susitarimų, kad patikėti tuo neįmanoma“, – vienoje diskusijų pareiškė L. Kravčiukas. Jei kas paklaustų, kurioje pasaulio vietoje vyksta nuotaikingiausias politinis realybės šou, atsakymas aiškus: be abejo, Ukrainoje.

Pirmalaikių parlamento (Aukščiausiosios Rados) rinkimų siekiančio Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos nuomone, rinkimus į Aukščiausiąją Radą laimės tos pačios politinės jėgos, kurios atstovaujamos dabartiniame parlamente, bet jos jau bus patyrusios tam tikras pamokas ir galbūt rasis kitoks, sąžiningesnis požiūris į darbą. Prezidento nuomone, reikia neužmiršti dabartinės krizės šaltinio. „Ji kilo dėl paprasčiausios techninės išdavystės", - sakė V. Juščenka.

Sudaryta darbo grupė turi parengti algoritmą veiksmų, kurie reikalingi Aukščiausiosios Rados darbui užtikrinti, ir priimti reikalingus įstatyminius aktus, susijusius su rinkimų rengimu. Paskutinės naujienos maždaug tokios: antroje gegužės pusėje mėginti spręsti konfliktą Ukrainoje į Kijevą žadėjo vykti Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos pirmininkas Rene van der Lindenas.

Lyg ir tikimasi, kad iki to laiko vietos politikams pavyks pasiekti kompromisą, bet gegužės 16-ąją kelias valandas trukusios V. Juščenkos ir V. Janukovyčiaus derybos baigėsi be rezultatų. Pasak nepriklausomo Kijevo politikos eksperto Viktoro Neboženkos, iš  daugelio ginčytinų klausimų beliko vienintelis – rinkimų data. Ir visiškai neaišku (bent jau nepaaiškinama visuomenei), kas trukdo susitarti. Gali būti, kad priežastys vien psichologinės (paprastas nenoras nusileisti, baiminantis „nekaip“ pasirodyti). 

Visuotinio nepasitikėjimo ir susipriešinimo netrūksta beveik visoje posovietinėje erdvėje, Lietuvoje taip pat. Politinės kovos tradicijos Rytų ir Vidurio Europoje tik formuojasi. Kova Ukrainoje – bent išoriškai (nepaisant numanomų netiesioginių įtakų iš Rytų ir Vakarų) ir kol kas - vyksta teisinėmis priemonėmis ir viešai. Visi tai mato ir gali daryti savo išvadas.

Čia galbūt tiktų pastaba, kad ginčai (nors  ir kokie klampūs) trunka tiek, kiek gali trukti konkrečioje geopolitinėje erdvėje konkrečiu laiku. Ypač turint galvoje tai, koks vis dėlto sudėtingas yra ukrainiečių tautos istorinis palikimas. Bet net ir po ilgiausio ginčo galiausiai susitariama (o gal kaip tik gerai, kad šiuo metu taip ilgai, pedantiškai, smulkmeniškai ir t. t. aiškinamasi; galbūt kitaip dar tik besirandančioje Ukrainos politinio gyvenimo tradicijoje tiesiog neįmanoma). Todėl galima mėginti teigti, kad Ukrainos politinis elitas nors ir labai sunkiai, bet įstengia išlaikyti veikiančią demokratiją, o tai kada nors, galbūt ir labai tolimoje ateityje, paskatintų valstybės suklestėjimą.

Yra viena akivaizdi aplinkybė Ukrainos naudai – atsivertę bet kurį šios šalies popierinį ar interneto dienraštį, pamatysite, kad tai – laisva šalis. Toji laisvė ją gerokai mėto į šalis, tačiau valstybės piliečiai vaduojasi iš susikaustymo. Su laisva spauda ir politinių diskusijų laisve Ukrainoje nebeįmanoma nesiskaityti. Tas svarbus, gal net lemtingas ukrainiečiams žingsnis į laisvę žengtas, mėginti grąžinti stagnacinį  status quo būtų sunku, o ir visiškai neprotinga. Šaliai dabar tiesiog būtų sudėtinga funkcionuoti buvusiu režimu.

Skirtingai nei Rusijoje, kur beveik viskas kaip buvo, taip ir liko toje pačioje vietoje – Kremliuje. Rusų politinis elitas tesugebėjo perimti tai, kas padėta arčiausiai, - technologijas. Praėjusių metų gruodį „The Washington Post“ publikuotame straipsnyje „Ar iš tiesų dėl visko kaltas Borisas Jelcinas“ Kolumbijos universiteto tarptautinės diplomatijos dėstytojas Stephenas Sestanovicius, kalbėdamas apie neseniai mirusio pirmojo Rusijos prezidento epochos palikimą, teigė, kad Rusija teisingai pasielgė 1991-aisiais paleisdama imperiją. Taip ji nusimetė milžinišką naštą ir išvadavo tautos energiją, išvengusi daugybės problemų, kurių imperija vis tiek nebūtų pajėgusi išspręsti.

Bet kito žingsnio į laisvę Rusija žengti nesugebėjo galbūt dėl objektyvių priežasčių (200 metų trukmės imperinėms nuotaikoms išsivadėti kažin ar užtenka vienos kartos). Ko gero, savaip natūralu, kad valdžioje galų gale atsidūrė čekistas – kitų sričių profesionalų bankrutavusi šalis tiesiog nebesugebėjo išugdyti. Veikiausiai suprantama ir tai, kad jis aplink save suformavo čekistinę aplinką. Bet net ir Omaro Chajamo poeziją mėgstantis čekistas tikrovę regi pagal principą „nuo operacijos iki operacijos“.

Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka yra ekonomisto išsilavinimą įgijęs civilis, pasak Ukrainos tinklalapio „Korespondent.net“, įeinantis į geriausių pasaulio bankininkų dešimtuką. Jo žmona Jekaterina Čiumačenko praeityje dirbo Jungtinių Valstijų Valstybės departamente. Daugelio analitikų nuomone, tai jos įtaka lėmė provakarietišką V. Juščenkos nusiteikimą.

Radijo „Svoboda“ paprašytas palyginti V. Juščenką ir V. Janukovyčių, V. Neboženko sakė, kad pastarojo įkurtoje Regionų partijoje iki šiol veikė griežta hierarchija, pagrindinis žodis bet kokiose derybose visada priklausė V. Janukovyčiui. Dabartiniams ginčams užtrukus, partijoje ėmė reikštis kiti lyderiai (pavyzdžiui, partijos frakcijos Radoje lyderė Raisa Bogatyriova ar finansų ministras Nikolajus Azarovas) ir su jų pozicija premjerui tenka skaitytis. V. Juščenka iki šiol priimdavo sprendimus su niekuo per daug nesitardamas. Tik dabar aplink jį ima formuotis aplinka, kurią V. Neboženko pavadino „politiniu kūnu“.

Be abejo, viskas užtruks labai ilgai. Dėl užsitęsusių politikų ginčų ūkio augimas jau sulėtėjo. Aiškių ženklų Ukraina negauna ir iš Europos Sąjungos. Britų „The Guardian“ straipsnyje „Įstrigę kelyje į Europą“ konstatuojama, kad Rusija, naudodamasi energijos tiekimo monopolininkės padėtimi ir vėl įgyjanti pasitikėjimo tarptautinėje arenoje, siekia didinti savo įtaką. Tam galėtų pasipriešinti tik vieninga ir ryžtinga ES reakcija. Deja, Ukraina iš jos aiškių ženklų dėl savo galimybių integruotis į Vakarus kol kas negauna.

Bet net ir sustiprėjusiai, vėl prie įprastų intrigų grįžtančiai Rusijai nebeįmanoma nesiskaityti su laisvėjančiu Ukrainos politiniu gyvenimu ir mėginti į jį tiesmukai kištis. Ne taip seniai Ukrainos žiniasklaida pranešė, kad galbūt imantis prarasti savitvardą Kremlius pažėrė V. Janukovyčiui pluoštą „technologinių“ patarimų, kaip galima būtų prispausti oponentus. Praėjo kelios savaitės, oponentai dar neprispausti, o žiniasklaidos paviešintos informacijos apie patarimus „saviems“ Maskva niekaip nekomentavo.

Daugelį praktinių klausimų ilgainiui pajėgi išspręsti didelė Ukrainos rinka. Ukrainos biudžetas mažesnis už Maskvos tik kol kas. Pragmatizmas galiausiai vis tiek nugali, antraip blogai būna visiems.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.