Kažkas yra vaizdžiai pasakęs, kad Lenkija Lietuvą užstoja nuo masinės Vakarų kultūros vėjų, o Lietuva kaimynus lenkus saugo nuo politinių Rusijos speigų. Bet tai tik gražūs publicisto žodžiai, atspindintys, kaip turėtų būti nuo seno gyvenant ne tik kaimynystėje, bet ir turėjus bendrą galingą valstybę. O šiaip, analitikų nuomone, visos Baltijos šalys egzistuoja naujojo kolonializmo sąlygomis. Lenkija – tuo labiau, rašo šios šalies spauda. Jos istoriją, kaip ir tolimoje praeityje, vėl rašo rusai ir vokiečiai, teigia laikraštis „Wprost“.

Ar iš tikrųjų atėjo neokolonializmo era?

Kai veiksmas tolygus atoveiksmiui...

Pradėkime nuo šiandienos. Dabar didžiausias Rusijos galvos skausmas yra dvi Baltijos valstybės – Estija ir Lenkija. Net Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis šios Kaukazo šalies nacionalinės šventės proga iš tribūnos pareiškė, kad galima didžiuotis, kaip Estija apsigynė nuo negirdėto Rusijos spaudimo. Tiesa, Gruzijos lyderis dar pagyrė ir Ukrainą, tačiau paskutinieji įvykiai Kijeve rodo, kad V. Juščenkai ir kitiems Ukrainos vadovams žarstyti komplimentus, kokių verti estai, dar anksti...

Taigi, Estija atlaikė Maskvos spaudimą dėl sovietinio simbolio perkėlimo Taline. Lenkų laikraštis „Wprost“ tikina, kad taip Talinas pastatė užkardą Rusijos imperiniams interesams Baltijos jūros regione. Tuo galima abejoti, nes Rusijos interesai toli gražu nesiriboja Estija.

Tai puikiai pajuto Varšuva. Šaltukas, kuris stingdo Rusijos ir Lenkijos santykius, jaučiamas jau keletą metų. Lenkija atsimoka tuo pačiu. Ji gadina Maskvai nervus, protestuodama prieš jau 17 mėnesių trunkantį draudimą importuoti lenkišką mėsą į Rusiją. Dar daugiau: Varšuva aptemdė Maskvos nuotaiką Samaroje vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime, sutikdama dislokuoti savo teritorijoje amerikiečių priešraketinės gynybos sistemos elementus ir versdama Briuselį su Rusija kalbėtis griežtesniu tonu.

Štai ir dabar, duodamas interviu Šveicarijos laikraščiui „Neue Zuercher Zeitung“, Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis pareiškė, kad jis „neatmetąs galimybės, jeigu Rusija, kaip iki šiol, ir toliau nenusileis, įtikinėti Europos Sąjungą blokuoti Rusijos narystę Pasaulio prekybos organizacijoje.“ Žinant, kad narystė PPO Maskvai duotų daug naudos, šis Varšuvos žingsnis kur kas skaudesnis negu skundai Briuseliui.

Mylima ir nekenčiama Rusija

Kitas lenkų dienraštis „Rzeczpospolita“ straipsnį „Už ką mes Rusiją mylime ir už ką neapkenčiame“ pradeda Fiodoro Tiutčevo ketureiliu (rusų k.):

Душой Россию не понять,

Аршином общим не измерить,

У ней особенная стать,

В Россию можно только верить.

Lenkai kaimynus slavus myli už puikią literatūrą, kurią Vladimiras Nabokovas taip apibūdino: „išskyrus vieną viduramžių šedevrą, rusų proza stebėtinai gerai sutilpo į apvalią praėjusio šimtmečio amforą, o šiam šimtmečiui teliko nugriebtos grietinėlės ąsotėlis.“ 

Lenkai ir rusai ne vieną butelį išgėrė ginčydamiesi, kas išrado degtinę („vodką“). Bet čia lenkai pirmenybę perleidžia broliams slavams, tuo labiau kad garsus rusų chemikas Dmitrijus Mendelejevas padėjo teorinius jos gamybos pagrindus, parašęs traktatą „Apie spirito jungimąsi su vandeniu“.

Dar lenkams imponuoja rusiška siela, taip taikliai apibūdinta minėtame sunkiai išverčiamame F. Tiutčevo eilėraštyje. „Nepaisant Rusijoje siautusių despotizmo, komunizmo ir laukinio kapitalizmo, rusiška siela vis dar gyva“, užbaigia pagyrimus rusams laikraštis „Rzeczpospolita“.

Už ką gi Rusijos galima neapkęsti? Už komunizmo piktadarybes. Ne veltui Ronaldas Reaganas 1983 metais SSRS pavadino „blogio imperija“ ir padėjo jai iširti. Praėjo keli dešimtmečiai, ir Rusija vėl ilgisi Stalino laikų, imperinės galios, o buvusias „broliškas“ respublikas tebevertina kaip kolonijinius pakraščius, kuriuos galima nubausti užsukant dujas, netiekiant naftos, įvedant ekonomines ir kitas sankcijas. Lenkija tai pajuto savo kailiu.

Kolonializmas gajus ir šiandien

Bet kaip ir senais laikais, pažymi dienraštis „Wprost“, Lenkija vėl atsidūrė tarp dviejų imperijų – Rusijos ir Vokietijos. Gaila, rašo laikraštis, kad imperinių interesų ilgesys nesilpnėja. Taip pat apmaudu, kad šiandienėje Lenkijoje nieko nedomina neokolonializmo plėtra. Vadinasi, imperinis mąstymas taip giliai įsišaknijęs, kad dabar Maskvos ir Berlyno veiksmai nieko nestebina. Nei 1919 metais, nei 1989-aisiais mums nepavyko visiškai nusimesti kolonijinio jungo, nes tai yra Rusijos ir Vokietijos 300 metų veiklos padarinys.

Kuo tai pasireiškia pas vakarinius kaimynus? Ogi bandymais atimti iš lenkų nacionalinį identitetą, raginimais žengti į Rytus su kažkokia civilizacijos misija, priekaištais lenkams dėl nepakantumo ir nacionalizmo. Bet juk kaltinimai nacionalizmu, rašo toliau laikraštis „Wprost“, tai gudrus kolonialistų būdas atimti iš pavergtų tautų paskutinį ginklą. Kadaise Sovietų Sąjunga kaltino Baltijos šalis, kad jos „ugdo nacionalizmo hidrą.“

Kolonializmo sindromas atėjo iš gilios istorijos. Antai Rusijos vadovėliuose savaip interpretuojami carų valdymo laikai ir, pavyzdžiui, Lenkijos ir Lietuvos žygis prieš Maskvą 17-ojo šimtmečio pradžioje. 1610 m. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė buvo atblokšta nuo Maskvos Kremliaus, ir tai esanti didžiausia Jekaterinos II pergalė, rašoma Rusijos mokyklų vadovėliuose. Tuo tarpu apie Molotovo–Ribbentropo paktą juose nieko ir su žiburiu nerasi...

Imperiniai Lenkijos kaimynų interesai glūdi toli praeityje, o dabar jie tik modifikuojami, uždangstomi diplomatijos šydu. Štai kodėl, rašo „Wprost“, vyksta tylus ketvirtasis Lenkijos, o gal ir visos Abiejų Tautų Respublikos, padalijimas. Pasak kito lenkų laikraščio „Przeglad“, gerai, kad, šiomis dienomis dar išliko geriausios Lenkijos sąjungininkės – Gruzija ir Lietuva.                                   

Šiuo metu Lenkijos vaidmuo Europos Sąjungoje labai silpnas. Varšuva šioje bendrijoje norėtų tapti nors šešta valstybe ir pagal politinį svorį, tačiau tokių blogų santykių su Vakarų Europa Lenkija neturėjo per visą posovietinę istoriją. Ji noriai siunčia savo kareivius į Iraką, sutinka priglausti amerikietiškas raketas, užtaria Ukrainą, Gruziją, netgi čečėnus, tačiau mažai bendrauja su Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos lyderiais. Su Berlynu Varšuvos santykiai iki šiol šalti.

***

Tokią situaciją akylai stebi Maskva ir ja naudojasi. Europa, susaistyta energetiniais Rusijos tinklais, savaip supranta ir traktuoja ES vienybę. Ta išgirtoji vienybė niekaip neranda vietos vis dar nepatvirtintoje ES konstitucijoje. Todėl imperiniai Rusijos interesai veši. Estija, Lietuva ir Lenkija, rašo Paryžiaus „Le Monde“, tik simboliškai yra lygiateisės 27 šalių bendrijoje, tačiau tikrąją vienybę, ypač Rusijos grėsmės akivaizdoje, atspindi Briuselio pasyvumas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.