Lietuvos, Latvijos ir Estijos įstojimas į NATO atvertė naują puslapį Aljanso istorijoje. Dar prieš porą dešimtmečių sunku buvo net įsivaizduoti, kad respublikos, priklausiusios sovietiniam blokui, galės tapti šios struktūros narėmis. Tačiau svarbūs geopolitiniai pokyčiai šiandien leidžia kalbėti apie NATO galimybes dar labiau įsitvirtinti buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Prognozuojant Aljanso plėtrą, ypatingą dėmesį reikia skirti Pietų Kaukazo regionui. Kaip tik čia yra šalys, kurios ne tik suinteresuotos aktyviai bendradarbiauti su NATO, bet ir dėl įvairių priežasčių yra pasiryžusios įstoti į Aljansą. Apie kiekvieną iš jų verta pakalbėti atskirai.

Gruzija

Ši respublika nuosekliausiai vykdo politiką, skirtą stojimui į NATO. Kitos regiono šalys, vengdamos „erzinti“ Rusiją, šiuo klausimu pasisako gana miglotai, o Gruzija atvirai deklaruoja siekį įstoti į Aljansą kaip savo užsienio politikos tikslą.

Įstojimas į NATO Gruzijai pirmiausia reikštų saugumo užtikrinimą, o kartu mažėtų ir Rusijos įtaka respublikai. Čia verta priminti 5-ąjį Šiaurės Aljanso sutarties straipsnį, kuriame nurodyta: „šalys sutaria, kad ginkluotas puolimas prieš vieną ar daugiau iš jų bus laikomas puolimu prieš visas“ [cituojama iš: http://nato.lt/index.php?cid=687]. Todėl, be jokių abejonių, NATO narės statusas leidžia kiekvienai šaliai, ypač nedidelei ir esančiai probleminiame regione, jaustis saugiau, taip pat tvirčiau laikytis savo pozicijų vidaus ir užsienio politikoje.

Gruzija jau ne  kartą sulaukė grasinimų iš Rusijos. Galima prisiminti ir atvejį, kai prieš porą metų Rusijos aviacija bombardavo Pankisio tarpukalnę, esančią Gruzijos teritorijoje. Tada buvo pareikšta, kad tarpukalnėje slapstosi čečėnų kovotojai. Prisimintina ir prieš pusmetį vykusi antigruziniška kampanija.

Pačioje Gruzijoje nėra rimtų jėgų, kurios priešintųsi šalies stojimui į NATO, kaip, pavyzdžiui, Ukrainoje. Matyt, neadekvatūs Rusijos veiksmai privertė Gruzijos visuomenę susimąstyti ir konsoliduotis integracijos į Aljansą kelyje.

2006 metų rudenį NATO paskelbė, kad bendradarbiavimas su Gruzija pereina prie intensyvaus dialogo etapo. Tai vertintina kaip svarbus žingsnis šios Pietų Kaukazo respublikos narystės Aljanse link.

Azerbaidžanas

Azerbaidžanas, palaikantis gana gerus santykius su Rusija, politiškai neakcentuoja savo santykių su NATO, bet ir čia pokyčių esama. Kaip tapo žinoma, nuo šių metų sausio 1 d. vienas iš pagrindinių respublikos karinių dalinių – vadinamasis Baku korpusas – perėmė ir įsisavino Aljanso kariuomenės standartus. Tikėtina, kad iki 2008 metų pabaigos šiuos standartus atitiks visa Azerbaidžano kariuomenė.

Nors šiuo metu Azerbaidžane apie stojimą į Aljansą dar nėra garsiai kalbama, tai tikrai gali įvykti. Vien siekis modernizuoti kariuomenę pagal Šiaurės Aljanso bloko šalių standartus vertintinas kaip tiesioginis pasirengimas stoti į NATO.

Kaip mano rusų laikraščio „Nezavisimaja gazeta“ analitikė Viktorija Panfilova, galimas Gruzijos stojimas į Aljansą reikštų NATO įtakos stiprėjimą visame Pietų Kaukaze [Виктория Панфилова. Неслучайный дрейф к НАТО]. Visai gali būti, kad tuomet Azerbaidžanas užsimanys pasekti savo kaimynės Gruzijos pavyzdžiu.

Nereikia pamiršti ir to, kad kita Azerbaidžano kaimynė, o kartu ir artimiausia partnerė bei politinė draugė Turkija jau yra Aljanso narė. Jos pavyzdys ir įtaka taip pat gali daug ką lemti.

Armėnija

Armėniją galima pavadinti pagrindine Rusijos sąjungininke Pietų Kaukaze. Ji yra dėkinga Rusijai už paramą, suteiktą ginkluoto konflikto su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho metu. Taip pat svarbu, kad Armėnija turi nesutarimų ir su kaimynine Turkija, kuri atsisako pripažinti 1915 metų armėnų tautos genocidą. Todėl orientacija į Rusiją kaip į pagrindinę partnerę šiuo atveju yra visiškai suprantama.

Tačiau tai nereiškia, kad Armėnija vengia kontaktų su Aljansu. Požiūris į NATO joje yra kur kas ramesnis ir palankesnis negu, pavyzdžiui, Rusijoje. Tai lemia šalies  geopolitinė padėtis, taip pat prognozuojamos ateities tendencijos.

Jeigu Gruzija įstos į NATO, o kiek vėliau tai padarytų ir Azerbaidžanas, Armėnija faktiškai bus apsupta Aljanso šalių (vienintelė kaimyninė ne NATO teritorija būtų Iranas). Armėnijoje supranta, kad taip susiklosčius aplinkybėms izoliacijos strategija nebūtų pats protingiausias sprendimas. Kad neprarastų iniciatyvos (daugiausia – dėl Kalnų Karabacho), ši respublika bando neatsilikti nuo kaimyninių šalių ir palaikyti su Aljansu tam tikro intensyvumo santykius.

Pavyzdžiui, Armėnija dalyvavo karinėje misijoje Irake. 2005 metų sausį ji nusiuntė ten savo 46 žmonių (gydytojų, išminuotojų, vairuotojų) kontingentą.

Žinoma, Armėnija kartu su Rusija yra Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) narė. Tačiau, atrodo, armėnai nemano, kad tai galėtų kliudyti bendradarbiauti su NATO. Pavyzdžiui, Armėnijos gynybos ministras Mikaelis Arutiunjanas ne vieną kartą minėjo, kad narystė KSSO netrukdo plėsti ryšių su Aljansu.

Armėnija, neturinti bendros sienos su Rusija, prireikus negalėtų visiškai pasikliauti pastarosios kariniu palaikymu. Be to, šiai respublikai, nepaisant  visų nesutarimų, yra svarbu galiausiai normalizuoti savo santykius su Azerbaidžanu ir Turkija. Todėl visai gali būti, kad lemiamu momentu Armėnija taip pat „nusigręš“ nuo Rusijos ir pasirinks integracijos į Aljansą kelią.

Rusijos pozicija

Rusija griežtai pasisako prieš NATO plėtrą, ypač prieš jo plėtrą Pietų Kaukazo kryptimi. Gerai  pamename, kaip buvo priešinamasi Baltijos valstybių stojimui į Aljansą. Tačiau kaip tik  Lietuvos, Latvijos ir Estijos atvejis parodė, kad Maskvos veto šiuo klausimu neturėjo jokios galios. Be to, vargu ar šių šalių stojimas į NATO pakenkė Rusijos saugumui, nors pačioje Rusijoje dar tebereiškiamas nepasitenkinimas dėl Baltijos šalių narystės Aljanse.

Vis dėlto Aljansui plečiantis Pietų Kaukazo link vėl galima tikėtis griežtos Kremliaus reakcijos. Nors Rusija su NATO bendradarbiauja, Aljansas joje – štai paradoksas! - vertinamas kaip „priešiška organizacija“. Neretai galima išgirsti būgštavimų dėl neva egzistuojančių NATO siekių „apjuosti savo žiedu Rusiją.“

Yra ir dar vienas niuansas. Rusijos įtaka Pietų Kaukaze pastaruoju metu buvo stipresnė negu, pavyzdžiui, Baltijos valstybių regione. Suprantama, kad Maskva visais įmanomais būdais stengsis šią įtaką išlaikyti. Dėl to Pietų Kaukazo valstybių integracijos į NATO kelyje ir kyla svarbiausios problemos.

Svarbiausios problemos

Koks stiprus bebūtų Pietų Kaukazo valstybių noras stoti į Aljansą, jos pirmiausia turi atsikratyti pagrindinių trukdžių, užkertančių kelią šiai integracijai, pirmiausia teritorinių problemų.

Realiausia kandidatė, kaip jau minėjome, šiuo metu yra Gruzija, bet ši respublika nekontroliuoja visos savo teritorijos - atskilusių regionų, siekiančių nepriklausomybės (o kartu ir suartėjimo su Rusija). Nors Gruzijai pavyko taikiai išspręsti Adžarijos klausimą, ji vis dar nekontroliuoja maištaujančių Pietų Osetijos ir Abchazijos.

Teritorinių ginčų dėl Kalnų Karabacho turi ir Azerbaidžanas su Armėnija.

Šios problemos yra rimta kliūtis integracijai į NATO. Rusija tai žino ir todėl beveik atvirai palaiko maištaujančius nepripažintų respublikų režimus (tai ypač akivaizdu Gruzijos atveju). Tuo pat metu Rusija deklaruoja pripažįstanti teritorinį savo kaimynių vientisumą. Tokia Rusijos pozicija yra suprantama: remdama atskilusias respublikas, Maskva iš tikrųjų jų nepriklausomybės siekių nepalaiko. Jų statuso neapibrėžtumas jai yra naudingesnis.

Kitas svarbus reikalavimas – šalies, kuri nori įstoti į NATO, teritorijoje neturi būti kitos valstybės karinio kontingento. Su šia problema susiduria visos minėtosios Pietų Kaukazo šalys. Pavyzdžiui, Azerbaidžane, Gabaloje, veikia rusų radiolokacinė stotis. Armėnijoje taip pat yra rusų karinio kontingento. Kol kas dėl Rusijos karinių bazių iškėlimo iš savo teritorijos susitarė tik Gruzija.

Numanomos pasekmės

Pietų Kaukazo valstybių stojimo į Aljansą pasekmės gali būti dvejopos. NATO atėjimas į šį regioną gali sustiprinti jo stabilumą, padėti išspręsti esamas problemas (pavyzdžiui, palengvinti Armėnijos santykių su Azerbaidžanu ir Turkija normalizavimo procesą, paspartinti teritorinių ginčų sprendimą). Kita vertus, galima laukti griežtos (o gal net isteriškos) Rusijos reakcijos, tai, žinoma, tam tikram laikui neigiamai atsilieptų regiono stabilumui.

Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad lygiai taip, kaip teko susitaikyti su Baltijos šalių naryste NATO, galiausiai Rusijai teks priprasti ir prie minties, kad Pietų Kaukazo valstybės anksčiau ar vėliau įstos į Aljansą. Kaip jau buvo minėta, Maskva tikrai stengsis sutrukdyti šį procesą, bet greičiausiai jos priemonės nebus labai drastiškos. Reikia turėti galvoje, kad Pietų Kaukazas ribojasi su problemišku Rusijos Šiaurės Kaukazo regionu. Taigi bet koks rimtesnis nestabilumas Pietų Kaukaze yra pavojingas ir pačiai Rusijai.

Žinoma, Maskva gali bandyti veikti šias respublikas ekonominiais metodais (tai jau buvo praktikuojama Gruzijos ir Moldovos atžvilgiu), tačiau sunku pasakyti, kiek tai būtų efektyvu. Gruzija, pamokyta vyno bei „Borjomi“ (Boržomi) ekonominių karų, jau šiandien perorientuoja savo rinką į Vakarus. Vargu ar ekonomine blokada galima išgąsdinti ir Azerbaidžaną, turintį gausius naftos ir dujų išteklius.

Apibendrinant galima teigti, kad NATO plėtra Pietų Kaukaze yra galimas ir tikėtinas procesas. Tai nereiškia, kad jis vyks visiškai sklandžiai (jo kelyje yra daug kliūčių), bet jau pats siekis integruotis į Aljansą gali padaryti teigiamą poveikį visam regionui. Toks siekis reikštų demokratinių tendencijų Pietų Kaukaze stiprėjimą, taip pat jis gali paskatinti kaimynines valstybes ryžtingiau spręsti esamus tarpusavio ginčus, ieškoti sutarimo. NATO atėjimas į Pietų Kaukazą taip pat gali būti vertinamas kaip stabilumo šiame problemiškame regione garantas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.