Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Stiprių diktatorių silpnybės

Evaldas Mikutis
2007 06 08

Didžiulėje Centrinės Azijos erdvėje po sovietinės imperijos žlugimo jau šešiolika metų vyksta fantasmagoriškas spektaklis: autokratijos šmėkla niekaip neužleidžia vietos demokratijai. Nors Turkmėnistano, Uzbekistano, Kazachstano, Kirgizijos ir Tadžikistano režimų konstitucijos skelbia, kad jų šalys yra demokratinės respublikos, kurių tikslas - sukurti demokratinę pilietinę visuomenę, tačiau iš tikro tai „valdomos demokratijos“ valstybės, kur kompartijos centro komitetą pakeitė plačius įgaliojimus turintys prezidentai ir jų administracijos. Visų minėtų šalių prezidentai autokratai deklaruoja, kad jų kuriama demokratija atsižvelgia į vietines ypatybes, papročius ir tradicijas. Iš tiesų šie režimai neturi nieko bendro su demokratijos principais: personifikuota valdžia, besiremianti regioninėmis grupuotėmis ir klanais; demokratiniai institutai, atliekantys tik išoriškas autoritarinių visuomenės ir valstybės struktūrų fasado funkcijas; marginalizuota opozicija, kuri neturi teisinės apsaugos ir funkcionuoja už sistemos ribų, o valdžios kova su ja pridengiama „kovos su ekstremizmu“ šūkiu.

Išimtis šioje autokratų bendrijoje yra Kirgizija, kur 2005 metais įvyko vadinamoji „tulpių revoliucija“, nuvertusi prezidentą A. Akajevą. Tai labai suneramino visus Vidurinės Azijos diktatorius ir jie padarė tam tikras išvadas. Pavyzdžiui, Uzbekistano prezidentas Islamas Karimovas nepaisė Vakarų valstybių griežtų smerkiamų pareiškimų ir panaudojo ginklą prieš opozicijos demonstracijas Andižane, o tai ir sulaikė galimą režimo griūtį Taškente. Jei buvusių sovietinių Vidurinės Azijos respublikų vadovai pasirengę panaudoti ginkluotą jėgą prieš opoziciją, tai autoritarizmo egzistavimas neišvengiamas ir ateityje.

„Demokratija - tai prezidento valdžia plius totalinė korupcija“

Centrinės Azijos valdovai valdo šalis ne kaip politinių partijų, bet kaip iš privatizacijos praturtėjusios nomenklatūros vadovai. Šis nomenklatūrinis elitas mano, kad valdžią išsaugos tik vykdydamas griežtą visuomenės ir valstybės kontrolę. Privačių interesų gynimas dažnai atneša nuostolių visai ekonominei šalies raidai. Nors šalys iš sovietinės planinės ekonomikos perėjo prie rinkos, tačiau elitas stabdo privačią ekonominę veiklą, nes tai gali pakirsti klanų vykdomą griežtą valstybės ir rinkos kontrolės mechanizmą. Turkmėnistanas, Uzbekistanas, Kazachstanas, Tadžikistanas priklauso labiausiai korumpuotų šalių grupei. Autokratinių prezidentų valdžia laikosi gana tvirtai, nes ji valdančiojo elito atstovams suteikia galimybę tarnybinę padėtį naudoti asmeniniam praturtėjimui. Prezidentas gali bet kada neįtikusį funkcionierių pašalinti bei konfiskuoti jo turtą. Elito atstovų godumas ir konkurencija neleidžia konsoliduotis antiautoritarinėms jėgoms. Be to, reikia nepamiršti, kad teismai, prokuratūra ir žiniasklaidos priemonės visiškai kontroliuojami.

Prielaidos demokratinėms reformoms

Kiekvieną reiškinį sąlygoja tam tikri procesai: jei skurdas dažniausiai lemia politinį nestabilumą ir radikalizmą, tai demokratijai įsivyrauti reikia bent minimalių teisinių ir konstitucinių normų viršenybės, viduriniosios klasės paramos. Tačiau Turkmėnistane, Kazachstane, Uzbekistane, nors jų pajamos iš eksportuojamų gamtinių išteklių didžiulės, skirtumas tarp vargingiausių ir turtingiausių visuomenės narių milžiniškas, o vidurinioji klasė sudaro menką visuomenės tarpsluoksnį. Poliarizacija lemia tai, kad didelę įtaką ir visuomenės palaikymą įgauna islamo radikalai, kviečiantys gyventi pagal Koraną ir šariato deklaruojamas kuklumo ir paprastumo normas. Visuotinės korupcijos ir žmogaus teisių nepaisymo atmosfera kelia inteligentijos pasipiktinimą. Tadžikistane šių metų pradžioje susikūrė opozicinis judėjimas „Vatandor“ („Patriotas“), kuris pareikalavo dabartinio prezidento Emomalio Rachmono (Rachmonovas neseniai pasikeitė pavardę į tadžikiškai skambančią Rachmonas) atsistatydinimo. Tadžikistanas yra skurdžiausia regiono šalis, smarkiai nukentėjusi per pilietinį karą po SSRS žlugimo ir nevykdomų ekonominių reformų.

Revoliucija ar evoliucija?

Kadangi opozicinės jėgos yra marginalizuotos ir veikia dažniausiai emigracijoje, politinių partijų vaidmuo atiteko valdančiojo klano grupuotėms. Permainų katalizatorius gali būti įpėdinystės krizė, nes dabartiniai prezidentai nėra gyvenimo energija trykštantys jaunuoliai ir daugelis iš jų jau suka galvą, kaip užtikrinti sklandų valdžios perdavimo procesą. „Chano“ pasitraukimas įtrauks į politinės kovos verpetą visas potencialias jėgas -  nuo demokratinės opozicijos iki islamo radikalų. Sunku prognozuoti, kiek įmanomas Azerbaidžano scenarijus, kur valdžia ramiai ir be jokių ekscesų perėjo iš tėvo Alijevo sūnui Alijevui. Galimas ir „nomenklatūrinės evoliucijos“ scenarijus, panašus į įvykius Turkmėnistane, kai po „didžiojo vado“ Turkmėnbaši - Nijazovo mirties valdžia sklandžiai buvo perduota naujam prezidentui G. Berdymuchamedovui, nors prognozuotų ir lauktų demokratinių permainų ženklų šioje šalyje nematyti. G. Berdymuchamedovas toliau koncentruoja valdžią savo rankose. Kažkas panašaus planuojama ir didžiausioje regiono valstybėje – Kazachstane, kur prezidento žentas net prakalbo apie respublikos pakeitimą konstitucinio sultonato institucija, tačiau vargu ar režimas atsisakys patogaus „demokratinės respublikos“ šydo.

Būtina atsižvelgti į tai, kad regiono elitas suinteresuotas išlaikyti savo hegemoniją ir greičiausiai sutiks su naujo autokrato valdžia, nes neprognozuojami opozicionieriai, perėmė valdžios vairą, gali pradėti privatizacijos peržiūrą, o tai yra viena didžiausių valdančiųjų baimių. Žinant potencialias ekonomines šalių galimybes, susijusias su užsienio valstybes dominančiais resursais, suprantama, kad galiausiai klanų interesai kontroliuoti milijardus naftos, dujų ir kitų išteklių eksporto dolerių nusvers bet kokias demokratizacijos galimybes, o „spalvotos revoliucijos“ sunkiai įmanomos, nes dabartiniai vadovai tikrai pasirengę panaudoti jėgą ir neleisti pasikartoti Kirgizijos įvykių scenarijui.

Vis dėlto, nors Centrinės Azijos valstybių politinė situacija gana statiška, permainos neišvengiamos bet jau dėl tos priežasties, kad į valdžią ateina jauna elito karta. Tik sunku prognozuoti, kiek naujieji vadovai bus palankūs demokratijos idealams, nes regionas nepasižymi nei demokratijos tradicijomis, nei patirtimi.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras