Nuo šių metų birželio pradžios Rusijoje startuoja valstybės patvirtinta ir aktyviai remiama programa „Tėvynainiai”, kuria siekiama skatinti rusus, gyvenančius vadinamajame „artimajame užsienyje”, grįžti gyventi į Rusiją. Praėjusiais metais prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsaką dėl pagalbos savanoriškam tėvynainių persikėlimui į Rusiją. Remiantis ilgalaike programa iki 2025 metų, Maskva tikisi per dešimtmetį prisivilioti 160–170 tūkstančių repatriantų iš buvusių sovietinių respublikų ir taip išspręsti dalį vis aštrėjančių demografinių problemų. Tad jei rusai, gyvenantys Baltijos šalyse ar kur nors Vidurinėje Azijoje, jaučiasi skriaudžiami ir žeminami, jie pagaliau turi galimybę pajusti „didžiosios tėvynės” rūpestį. Tačiau pirmiausia pravartu žinoti, kad Rusijoje laukiami tik vertingi specialistai, darbingo ir reproduktyvaus amžiaus tėvynainiai.

Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę ir sugriuvus SSRS, už Rusijos ribų gyventi liko apie 25 milijonus rusų, arba, kaip dažnai sakoma, rusakalbių žmonių. Nuo 1990 m. iki 2003 m. į Rusiją sugrįžo apie 8 mln. buvusių „sovietinių piliečių”, iš jų apie 4 mln. – etniniai rusai. Paskelbus apie naująją repatriacijos programą, Rusijos ekspertai vienu balsu tvirtina, kad norinčių persikelti į tėvynę bus labai mažai. Ir tai, nepaisant nuolatinių skundų ir situacijos dabartinėse jų gyvenamosiose vietose dramatizavimo, nulems nenoras pakliūti į kur kas blogesnę padėtį. Rusijos valdžia žada visokeriopą pagalbą kraustantis: nemokamus specialius konteinerius daiktams pervežti, apmoka kelionės išlaidas, kai kuriuose regionuose skiria naujakurių pašalpas, žada per savaitę suteikti leidimus gyventi, o per pusmetį – išduoti rusiškus pasus. Tačiau, be visų šių lengvatų, būsimųjų repatriantų neabejotinai lauks ir vietos gyventojų nepasitenkinimas (atsibeldė čia ir dar pinigų gavo), negailestinga biurokratinė mašina (pilietybės reikalai tvarkomi tik turint gyvenamosios vietos registraciją) bei per ilgus metus jau spėję susiformuoti mentaliteto skirtumai (daugelyje sovietinių respublikų rusai gyveno kur kas geriau ir sėkmingiau nei didžiumoje Rusijos regionų).

Nepriklausomo socialinės politikos instituto Regioninių programų direktorės Natalijos Zabarevič nuomone, prisivilioti buvusių tėvynainių iš kitų šalių – praktiškai neįmanoma. „Dauguma rusų ir rusakalbių iš NVS valstybių, jei norėjo, tai jau seniai išvažiavo, o kurie liko – neišvengiamai adaptavosi. Iš Ukrainos ir Kazachstano migrantų tikėtis išvis neverta, nes jie į Rusijos užkampius nevažiuos. Ko galime tikėtis? Klausimas aiškus. Užkaukazė ir taip jau pas mus, tad belieka Tadžikistanas, Uzbekistanas ir Turkmėnistanas”, - tikina N. Zabarevič. Kodėl šiame būsimųjų repatriantų sąraše nėra Latvijos ar Estijos rusakalbių, turbūt aiškinti nereikia.

„Rusakalbių klausimas” posovietinėjė erdvėje praktiškai ištisus 16 metų buvo aktyvios Maskvos retorikos nuolatinė tema: ją savo ideologija pasirinko ne viena politinė jėga, šalyje veikia dešimtys organizacijų, besirūpinančių pilietinėmis rusakalbių teisėmis, kultūriniu identitetu ar bent kalbos išsaugojimu. Tačiau oficialioji Maskvos politika už Rusijos ribų gyvenančių tėvynainių klausimu tikrai nėra vienalytė – tai repatriacijos  skatinimas, tai sumanus vietinių diasporų išnaudojimas siekiant geopolitinių tikslų. Ir kuo labiau rusai, gyvenantys „artimajame užsienyje”, susierzinę ar suerzinti, tuo Maskvai naudingiau.

Kalbant apie Rusijos pastangas ginti ir globoti posovietinėje erdvėje gyvenančius rusakalbius, negalima nepastebėti ir dar vieno paradokso: Rusija be skrupulų kelia „rusų klausimą” šantažuodama kaimynes, kai santykiai pastebimai pablogėja (Estija, Latvija, Ukraina, Moldova ar Gruzija), tačiau užmerkia akis, kai santykiai su valstybėmis geri ar net puikūs. Akivaizdžiausias pavyzdys –Turkmėnistanas. Nacionalbolševikų vadas ir ideologinis įkvėpėjas, rašytojas Eduardas Limonovas dar prieš kelerius metus piktinosi, kad Vladimiras Putinas glėbesčiuojasi su Turkmėnbaši, priiminėja atsiųstus dovanų žirgus, nors ten gyvenančių rusų padėtis yra tiesiog stulbinamai siaubinga - jokių pilietinių, kultūrinių ar kitokių teisių. „Rusų klausimas” taip pat tradiciškai ,,neegzistuoja“ Baltarusijoje ir Armėnijoje, ne ką labiau tėvynainių reikalai rūpi ir Kazachstane.

2001 m. Rusijoje atlikus sociologinį tyrimą paaiškėjo, kad net per 80 proc. šalies gyventojų yra įsitikinę, jog rusai, likę už tėvynės ribų, gyvena blogai. Beveik 60 proc. rusų mano, jog valstybė privalo imtis aktyvių veiksmų, kad padėtų tėvynainiams persikelti į Rusiją. Viešojoje erdvėje tendencingai pateikiama informacija apie rusakalbių padėtį posovietiniame areale formuoja sunkiai sugriaunamus stereotipus: prieš kelerius metus sociologų apklausti Rusijos gyventojai tvirtino, kad Latvijoje, Estijoje ir Armėnijoje rusakalbiai gyvena kur kas skurdžiau nei žmonės Rusijoje, o štai Turkmėnistane ar Kirgizijoje jiems gyventi lengviau. O kaip yra iš tikrųjų?

Objektyvių duomenų apie tai, kaip gyvena rusakalbiai asmenys Centrinės Azijos valstybėse, surasti nėra lengva. Aišku viena – po SSRS subyrėjimo šiose šalyse rusams adaptuotis buvo kur kas sunkiau nei europinėje buvusios Sąjungos dalyje. Tai iš dalies nulemia ir kultūrinė bei religinė aplinka, taip pat tai, kad rusai Centrinės Azijos respublikose apsigyveno ar buvo apgyvendinti labai kompaktiškai ir sudarė nemenkas bendruomenes, kas apsunkino intergracijos procesą.

Interneto svetainėje russians.kz Kazachstano rusų diasporos atstovas Grigorijus Vešniakovas rašo, kad rusų ir rusų kalbos padėtis šioje šalyje yra geresnė nei Baltijos šalyse, tačiau blogesnė nei Ukrainoje. Nors, pripažįsta autoriaus, Latvijoje ir Estijoje susidarė visiškai paradoksali padėtis: įstatymai, taip pat ir neva diskriminaciniai, veikia, galima kurti partijas, ginti savo teises, apeliuojant į europines institucijas ir tarptautines organizacijas, rinktis į demonstracijas, mitinguoti ir organizuoti piketus. O Centrinės Azijos valstybėse teisinė erdvė yra gana sąlygiška, įstatymai gina tik konkrečius konkrečių klanų interesus. „Oficialiai laikoma, kad Kazachstane, kur gyvena apie 40 proc. rusakalbių, jų problemų nėra”, -  konstatuoja autorius ir čia pat priduria, kad vis dėlto didžiausia bėda – kazachų kalba: jos nemokėdamas gali tik avis ganyti. Kazachstano rusų organizacijos nesiliauja reikalauti, kad rusų kalba visose srityse būtų prilyginta kazachų kalbai, prašoma Rusijos įsikišimo, bet oficialioji Maskva tyli. Nepadeda ir grasinimai išvažiuoti iš Kazachstano, paliekant naftos ir dujų pramonę be vertingų specialistų: Astana atsako, kad „šventa vieta tuščia nebūna” – parsivešime darbininkų kinų.

Kalbos problema aktuali ne tik Kazachstane. Nors ir kaip būtų keista, tačiau rusus erzina tai, kad jie priversti mokytis „pagrindinių nacijų” kalbų, antraip gyvenimas tampa nevisavertis. Kirgizijos ir Rusijos universiteto profesorius Aleksandras Kniazevas teigia, kad potencialiais migrantais rusakalbius pavertė Centrinės Azijos valstybių atsigavimas, nacionalinės kalbos atgimimas, „tautinė privatizacija” ir didelių pramonės įmonių griūtis. „Pamažu susiformavo savotiška subkultūra, kurios atstovams esama aplinka asocijuojasi su nedraugiškumu, negeranoriškumu ir orumo žeminimu”, -  teigia profesorius. Rusakalbiai iš Kirgizijos išvažiuoti nori, tačiau ne į Rusiją, o į „tolimąjį užsienį".

Panaši situacija klostosi ir Uzbekijoje: Karnegi centro duomenimis, 1994 m. iš šios šalies norėjo išvažiuoti 52 proc. rusų, o 1997 m. norinčiųjų buvo jau tik 22 proc. Visai gali būti, kad norą repatrijuoti gerokai atšaldė pačios Rusijos „svetingumas” priimant rusakalbius iš Centrinės Azijos valstybių.

Kalbant apie rusakalbius už „didžiosios tėvynės” ribų, nuolat iškeliamas ir jų padėties Ukrainoje klausimas. Per 2001 m. visuotinį surašymą čia rusais save laikė apie 17 proc. gyventojų, o rusų kalbą gimtąja pripažino apie 30 proc. Ukrainoje gyvenančių žmonių. Šioje šalyje išties yra regionų, kur rusai sudaro daugiau nei pusę visų gyventojų (Donecko, Lugansko ir kt. sritys), tačiau bene didžiausia jų koncentracija yra Kryme, kur gyvena apie 67 proc. rusų. Nacionalinio fronto „Sevastopolis–Krymas-Rusija” aktyvistai tikina, kad jų padėtis blogėja nuolatos. Artimiausiu metu Sevastopolio ir Krymo rusų organizacijos ketina kreiptis į Rusijos prezidentą V. Putiną, kad nedelsiant būtų priimtas įstatymas, suteikiantis teisę kiekvienam rusui, po 1991 m. atsidūrusiam NVS ar Baltijos šalyse, gauti antrąją - Rusijos - pilietybę.

Rusų padėtimi Ukrainoje skundžiasi net ir parlamento deputatai. Neseniai Maskvoje vykusioje konferencijoje apie rusų kalbos statusą užsienio valstybėse vienas jų – Vadimas Kolesničenka – tikino, kad per pastaruosius 17 metų Ukrainoje rusiškų mokyklų sumažėjo beveik dviem trečdaliais, kasmet rusų mokyklos statusą praranda apie 130 mokymo įstaigų.

Kad Ukrainoje yra blogai su rusų kalba, pripažįsta ir ,,Roszarubežcentro“ vadovė Eleonora Mitrofanova, tarp kitko, teigianti, kad Baltijos šalyse situacija tikrai nėra tragiška. Anot E. Mitrofanovos, jei norima padėti Ukrainos rusams, reikia dirbti kur kas aktyviau, tačiau ir civilizuočiau – taip, kaip tai daro, tarkim, Britų Taryba.

Belieka tik tikėtis, kad išauš ta diena, kai rusakalbiai užsienyje nebebus Rusijos politikos įkaitais ir Maskva atsisakys iki šiol egzistuojančios nuostatos, kad po svečias šalis išsibarstę tėvynainiai jiems naudingi tik tada, kai jie nenori ar nesugeba integruotis į tų kraštų visuomenę, jaučiasi atstumti, skriaudžiami ir žeminami.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.