Kai antrą gegužės savaitgalį penkių valstybių prezidentai susirinko į energetinį forumą Krokuvoje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tuo pat metu suorganizavo alternatyvų renginį Centrinėje Azijoje ir sutrukdė į Lenkiją nuvykti Kazachstano prezidentui Nursultanui Nazarbajevui. Pastarasis, nors anksčiau lyg ir buvo žadėjęs atvykti, vietoj savęs pasiuntė energetikos viceministro Liazzato Kijinovo vadovaujamą delegaciją. N. Nazarbajevas yra užsiminęs, kad jo šalis iš principo sutiktų dalyvauti penkių valstybių inicijuojamuose energetiniuose projektuose, jei į juos būtų įtraukta ir Rusija.

Penkių valstybių vadovai Krokuvoje tarėsi, kaip spręsti keblius energetikos išteklių tiekimo diversifikavimo klausimus ir tapti mažiau priklausomiems nuo Rusijos naftos ir dujų. Krokuvoje prasidėję pokalbiai spalio pradžioje bus tęsiami Vilniuje. Pasibaigus forumui Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis spaudos konferencijoje sakė, kad susitikime pristatytas Odesos-Brodų dujotiekio pratęsimo iki Lenkijos miesto Gdansko projektas gali būti įgyvendintas iki 2012-ųjų. Pratęsus dujotiekį, Kaspijos gamtinių dujų išteklius tikimasi eksportuoti į Europą piečiau Rusijos nutiestais vamzdynais. Penkių valstybių vadovų susitikime taip pat aptarta transporto koridoriaus Centrinė Azija-Pietų Kaukazas-Vidurio Europa koncepcija.

Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Gruzijos ir Azerbaidžano vadovų forumą Maskva pavadino antirusišku ir, atrodo, nutarė galimus susitarimus blokuoti. Newsru.com teigimu, Turkmėnbaši mieste susitikę Rusijos, Kazachstano ir Turkmėnistano prezidentai pavedė šių trijų valstybių vyriausybėms užtikrinti, kad įgaliotos organizacijos antrąjį 2008 metų pusmetį pradėtų statyti Pakaspijo dujotiekį pagal iki šių metų rugsėjo 1-osios parengsimą techninį-ekonominį pagrindimą.

Rusijos pramonės ir energetikos ministro Viktoro Christenkos teigimu, vamzdynų sistemos Vidurinė Azija-Centras atkūrimas leis pumpuoti iki Rusijos sienos daugiau kaip 90 milijardų kubinių metrų dujų per metus. Tokias galimybes suteikia ilgalaikė, iki 2028-ųjų, sutartis dėl turkmėniškų dujų tiekimo Rusijai, taip pat gamtinių dujų gavybos padidinimas Uzbekistane ir Kazachstane.

Tiek Rusijos, tiek Vakarų ekspertai V. Putino kelionę po Centrinę Aziją laiko didele šios šalies diplomatijos pergale. Europos Sąjunga (ES) mėgina pasiekti, kad Rusijos iš Turkmėnistano nupirktos ir vėliau į Europą tiekiamos gamtinės dujos liktų „turkmėniškos“ ir netaptų „rusiškomis“ vien todėl, kad Rusija yra dujų vamzdynų monopolininkė. Kremlius siekia ginti energetikos giganto „Gazprom“ dominavimą eksportuojant gamtines dujas ir kitus energetinius resursus į Vakarus.

ES ir Rusija veda nelengvas  derybas dėl naujos sutarties pasirašymo (dabartinė, pasirašyta 1997-aisiais, baigia galioti šių metų spalį). Europiečiai siekia, kad Rusija ratifikuotų Sutartį prie Europos energetikos chartijos, kuri įpareigoja suteikti vienodas teises naudotis vamzdynais visiems rinkos dalyviams. Tai reikštų,  kad daugiau galimybių transportuoti energetikos resursus turėtų ir Vakarų, ir kitos Rusijos kompanijos, nes dabar ryškiai vyrauja „Gazprom“. Rusų koncernas veržiasi į Europos energetikos rinką: pavyzdžiui, mainais už įsipareigojimą tiekti gamtines dujas iki 2035 metų jis  gavo maždaug 3 proc. Italijos dujų vartojimo rinkos.

Kaip teigia Maskvoje veikiančio Informacinio-analitinio visuomeninių politinių procesų posovietinėje erdvėje tyrimo centro direktoriaus pavaduotojas Aleksejus Vlasovas, inicijuodama Rusijos, Kazachstano, Turkmėnistano ir galbūt Uzbekistano energetinį susitarimą, Rusija siekia įtvirtinti savo vyraujančią geopolitinę padėtį regione. Pasak naujienų agentūros „Reuters“, už energetiką atsakingi Jungtinių Valstijų pareigūnai jau pareiškė, kad Rusijos, Kazachstano ir Turkmėnistano susitarimas statyti Kaspijos dujotiekį bus dar viena kliūtis, trukdanti europiečiams diversifikuoti energetikos išteklių tiekimą.

Krokuvos ir Turkmėnbaši „dublis“ – šiais metais nebe pirmas plačiai aptariamas su vamzdynais į Europą susijęs įvykis, veikiausiai bylojantis, kad konkurencija dėl dujų ir naftos transportavimo iš užkulisių pereina į „akivaizdžią“ fazę.  

Kovo viduryje Rusija, Graikija ir Bulgarija Atėnuose pasirašė susitarimą dėl naftotiekio Burgasas-Aleksandropolis tiesimo. Prognozuojama, kad jis kainuos 900 milijonų JAV dolerių, vamzdynų ilgis turėtų siekti 285 kilometrus. Statyba prasidės, kai visų trijų valstybių parlamentai ratifikuos sutartį. Projekte numatoma, kad rusiška nafta tanklaiviais bus plukdoma į Bulgarijos Burgaso uostą, vėliau vamzdynais keliaus iki Aleksandropolio ir tolyn - į Vakarų rinkas.

Sutarties pasirašymo išvakarėse Graikijos ir Bulgarijos valdžia pareiškė, kad naujasis vamzdynas leis jų šalims patekti į energetinį pasaulio žemėlapį ir tapti grandimi, sujungsiančia Rytus ir Vakarus. Na, o Rusijai tai dar vienas kelias tiekti naftą Europai ir Amerikai, šįkart – aplenkiant Baltarusiją. Ekspertų vertinimu, iš 100 milijonų tonų naftos, kasmet eksportuojamos į Vakarus per šios šalies teritoriją, į naująjį vamzdyną gali būti nukreipta maždaug pusė. Be to, šiuo metu visa rusiška nafta, eksportuojama iš Rusijos Juodosios jūros uostų, keliauja per Bosforo sąsiaurį. Galimybė patekti į Viduržemio jūros terminalus tą kelią gerokai sutrumpins.

Kuriamame konsorciume rusų naftos kompanijoms priklausys 51 proc. akcijų, kitus 49 proc. dalysis Graikija ir Bulgarija. Pasak Bulgarijos radijo „Info“ vyriausiojo redaktoriaus ir ekonomikos apžvalgininko Jaseno Bojadžijevo, šis projektas jau suskaldė šalies visuomenę į kategoriškai pasisakančius „už“ ir tokius pat kategoriškus projekto priešininkus. Kadangi didžioji vamzdynų dalis eis per Bulgarijos teritoriją, bulgarai mano, kad jos akcijų dalis turėtų būti didesnė nei planuojami 24,5 proc. (49 proc. ji perpus dalijasi su Graikija).

O štai Prancūzijoje leidžiamas Amerikos dienraštis „The International Herald Tribune“ neseniai pranešė, kad tuo metu, kai ES stengiasi sukurti vieningą energetinio saugumo politiką, socialistų vadovaujama Vengrijos vyriausybė numojo ranka į ES ir susitarė su Rusijos energetikos milžinu „Gazprom“ kartu tiesti dujotiekį iš Turkijos į Vengriją. Vengrijos ekonomikos ministerijos duomenimis, „Žydrojo srauto” pratęsimas iki Vengrijos kainuos 5 milijardus eurų.

Bendras Vengrijos ir Rusijos dujų projektas tiesiogiai konkuruos su ES planais pastatyti savą dujotiekį, kad būtų sumažinta priklausomybė nuo rusiškų energijos šaltinių. „Žydruoju srautu“ pavadintas pailgintas „Gazprom“ dujotiekis, prasidedantis Turkijoje ir nusidriekiantis per Bulgariją ir Rumuniją, toliau būtų tiesiamas tokiu pat maršrutu kaip ir planuojamas ES dujotiekis „Nabucco“. Abu jie kainuotų po tiek pat ir turėtų būti užbaigti beveik vienu metu.

„The International Herald Tribune“ teigimu, ką laimės Vengrija prisijungusi prie Rusijos projekto, nesuprantama. Viskas gali pasibaigti tuo, kad Budapeštas mokės abiejų konkuruojančių dujotiekių statybos įnašus.

Vengrijos opozicija tvirtina, kad premjeras Ferencas Gyurcsany remia „Gazprom” strategiją plėsti savo įtaką Centrinėje ir Pietryčių Europoje. Tačiau Vengrijos ekonomikos ministerijos atstovai teigia, kad šalis turi ambicijų tapti stambiu energetikos mazgu Centrinėje Europoje, o projektas „Žydrasis srautas” priartintų šį tikslą. F. Gyurcsany yra sakęs, kad „Nabucco” projektas gerokai atsilieka nuo grafiko, o rusų planas realistiškesnis. Vengrijos premjeras tvirtina kaip ir anksčiau siekiąs, kad šalis diversifikuotų importuojamus energijos išteklius. Vengrija beveik visiškai priklauso nuo Rusijos gamtinių dujų.

Kai 5 milijardų eurų vertės „Nabucco” projektas bus įgyvendintas, o tai anksčiausiai gali įvykti 2011 metais, kasmet jis tieks ES mažiausiai po 30 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų. Už energetiką atsakingas Europos Sąjungos komisaras Andris Piebalgas pareiškė, kad dujos „Nabucco” dujotiekiu bus pumpuojamos iš Kaspijos regiono (pirmiausia – iš Azerbaidžano) į Turkiją. Toliau jis nusidrieks per Bulgariją, Rumuniją ir Vengriją į Austriją. Tranzitinės šalys įsteigė „Nabucco” statybos konsorciumą.

Bet, pasak „The International Herald Tribune“, dujotiekis susidūrė su daugybe vilkinimų. Taip pat abejojama, ar juo bus galima pumpuoti dujas iš Irano. Buvo iškilę problemų ir dėl projekto finansavimo. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, pasisakantis už konkurenciją energetikos sektoriuje, pernai sutiko finansuoti 70 proc. „Nabucco” statybos išlaidų.

Gali būti, kad Vidurio Azijos respublikos nori – ar yra įkalbinėjamos norėti – pačios be jokių tarpininkų eksportuoti savo energetikos resursus. Ekspertų nuomonė kategoriška: tokiu atveju joms tektų tiesti Rusiją aplenkiančius vamzdynus, o Europai – finansuoti jų statybą. Kita vertus, Azerbaidžane veikiančio Kaspijos jūros regiono tyrimo fondo prezidento Vafos Guluzade teigimu, Kazachstane jau seniai dirba didžiosios Amerikos naftos kompanijos, ir kazachiška nafta tiekiama Rusiją aplenkiančiu naftotiekiu Baku-Džeichanas. Planuojama tiesti naftotiekį iš Kazachstano miesto Aktau, įsikūrusio prie Kaspijos, iki Baku.

Konkurencija dėl vamzdynų vyksta ne tik Vakarų–Rytų kryptimi. Siekiantis didinti savo įtaką Pakistanas nuo praėjusio dešimtmečio vidurio deda nemažai pastangų, mėgindamas nukreipti vamzdynus iš Centrinės Azijos į savo pusę. 2006 m. vasarį Turkmėnistanas, Afganistanas ir Pakistanas pasirašė memorandumą dėl vamzdynų statybos, šis projektas sulaukė net svarbiausios Pakistano varžovės regione – Indijos susidomėjimo.

Rusijoje, siekiančioje tapti vos ne pagrindine energetikos išteklių tranzito verslo „žaidėja“, su nerimu užsimenama, kad ji pati gali pritrūkti gamtinių dujų. Interneto dienraštis polit.ru šių metų balandžio 3-osios publikacijoje cituoja Tarptautinės energetikos agentūros vadovą Claude‘ą Mandilį, pasak kurio, „Gazprom“ privalo didinti investicijas į dujų gavybos technologijas. Rusijos pramonės ir energetikos ministerija praėjusių metų pabaigoje konstatavo, kad jau šiemet šalyje gali pritrūkti 4,2 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų. Pats koncernas teigia, kad deficitą šalies viduje lemia didelis eksportuojamų ir vidaus kainų skirtumas.

Be abejo, svarbus ir geopolitinis aspektas. Kaukazo ir Centrinės Azijos eksperto Aleksejaus Vaščenkos teigimu, siekdamas išsaugoti naftos ir gamtinių dujų eksporto į Vakarus monopoliją V. Putinas gina ne tik rusų naftos verslo oligarchų interesus. Jei kazachų nafta ir Turkmėnistano gamtinės dujos gausiau tekės per Kaspiją, Užkaukazę ir Turkiją į Vakarų Europą, Rusija neteks galimybės daryti įtaką situacijai Kaukazo regione. Dar labiau Kremlius nenorėtų, kad tuo pačiu keliu energetikos ištekliai būtų tiekiami Ukrainai. Maskva imtų prarasti įtaką ne tik šios šalies rytams, bet ir Krymui, o juk Sevastopolyje dislokuotas rusų karinis laivynas.

Įdomu tai, kad itin daug kalbama (gal  net verda aistros) kaip tik apie Centrinės Azijos energetikos resursų kelius į Vakarus. Taip Centrinės Azijos respublikos ne savo valia tampa (ar gali tapti) Rusijos varžovėmis – nepaisant jokių bendradarbiavimo deklaracijų. Ir, tiesą sakant, nežinia, kuris motyvas – politinis ar ekonominis – nusvers, kai bus galimybė rinktis, kuriuo keliu eksportuoti savo naftą ar gamtines dujas. O tokia galimybė anksčiau ar vėliau turėtų atsirasti, net jei parengiamasis darbas bus labai sudėtingas ir permainingas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.