Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  Dujų  OPEC: iniciatyva, realijos ir tendencijos

Gediminas Dubonikas
2007 06 17

Dienraštis „The Financial Times“ 2006 m. paskelbė konfidencialią informaciją, kad NATO patarėjai įspėjo Aljansą, jog Rusija gali sukurti į Naftą eksportuojančių šalių organizaciją (OPEC) panašų dujų kartelį. Tokio projekto galimybę svarstė, inicijavo ir Iranas bei Venesuela. Vis dėlto 2007 m. balandį Katare susirinkę svarbiausi pasaulio dujų eksportuotojai nutarė kartelio, vadinamojo dujų OPEC, nesteigti. Nors jis kol kas ir neįkurtas, tokios iniciatyvos sukėlė nemaža nuogąstavimų daugelyje valstybių (ypač JAV  ir ES). 

XXI a. politika ir energetika tapo praktiškai neatsiejamos. Valstybės, disponuojančios energetiniais resursais, įgavo neįtikėtiną reikšmę tarptautinėje arenoje, tuo pačiu dažnai nevengdamos energetinę politika naudoti kaip tam tikrą savo interesų svertą. Energetiniai ištekliai tampa dar didesniu ginklu, jei jų turinčias valstybes jungia organizaciniai principai. Puikiausias to pavyzdys gali būti Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC), pasauliui diktuojanti savo nuostatas jau keletą dešimtmečių. Tad 2006 m. NATO šalių ambasadoriai, gavę slaptai atlikto tyrimo išvadas, kad Rusija ketina sukurti dujų kartelį, kuriam priklausytų Libija, Alžyras, Kataras ir Vidurio Azijos šalys, o galbūt ir Iranas, sunerimo ne be reikalo. Rusijos prezidento atstovo spaudai pavaduotojas D. Peskovas tuokart akcentavo, kad nėra pagrindo manyti, jog Rusija planuoja sukurti dujų kartelį. D. Peskovas pabrėžė, kad šio tyrimo autoriai nesuvokia Rusijos energetinio saugumo idėjos, kurios tikslas – dujų gamintojų ir vartotojų nepriklausomybė. Vis dėlto spaudos konferencijoje nuskambėję Kremliaus atstovo žodžiai įtikino ne visus. Tuo labiau kad ES pastaruoju metu gavo net keletą progų įsitikinti, kaip Maskva energetinę politiką naudoja savo interesams (dažnai prasilenkiantiems su demokratijos principais) remti. 

Be abejonės, Rusija iš dujų OPEC susitarimo laimėtų ekonomiškai, nes galėtų kontroliuoti dujų gavybos lygį ir pasaulines kainas. Dujų kartelio sudarymas suteiktų Kremliui galimybę sustiprinti pozicijas Kinijos atžvilgiu, nes šios šalies ūkiui reikia ypač daug energijos šaltinių, kurių ji pati pakankamai neturi. Tačiau  Maskva, ko gero, didžiausią pranašumą įgytų  Europoje. Joje Rusija energetinės politikos svertą aktyviai naudoja dviem pagrindinėmis kryptimis. Visų pirma, energetine politika Kremlius siekia išlaikyti įtaką kaimyninėms valstybėms, buvusioms sovietų bloko šalims. Antra, energetinė politika yra labai svarbus Rusijos koziris didžiojoje tarptautinėje politikoje, apimančioje ne atskiras valstybes, o ištisus regionus. Vienas iš pirmosios krypties pavyzdžių galėtų būti energetinis konfliktas su Ukraina 2006 metais. Ekspertai tuokart baiminosi, kad susidariusi dujų krizė paveiks ne tik Ukrainos, bet ir Europos ekonomiką, nes apie 80 proc. dujų į Europą tiekiama per Ukrainą. Šioje situacijoje atsiskleidžia ir antrosios krypties principai – ES didele dalimi yra priklausoma nuo Rusijos dujų. Kol Sąjunga nesurado alternatyvių tiekimo šaltinių, tol Maskvos įtaka, šiuo atveju paremta energetine politika – dujų eksportu, tarpvalstybinių santykių sferoje bus akivaizdi. Taigi iniciatyva kurti dujų OPEC,be abejonės, negalėjo nesudominti Rusijos vyriausybės. 

Irano ir Venesuelos pozicija dėl dujų kartelio kūrimo taip pat tikriausiai buvo paremta ne tiek ekonomine nauda ar siekiu plėtoti nuoseklų žaliavos eksportą, kiek noru turėti dar stipresnes pozicijas energetinės politikos – tuo pačiu ir tarptautinių santykių – srityje (tuo labiau kad šios valstybės turi tik dujų klodus, tačiau šios žaliavos beveik neeksportuoja).  Iranui didelį spaudimą daro JAV ir daugelis kitų Vakarų valstybių, kurios teigia, kad Teheranas kuria branduolinę programą ir siekia pasigaminti atominį ginklą. Vakarų spaudoje nuolat pasigirsta pranešimų, kad JAV gali pradėti karinę kampaniją prieš Irano branduolinius objektus. Taigi  šioje situacijoje Teherano rodyta iniciatyva turi aiškų tikslą – dujų OPECkūrimas (ir dalyvavimas organizacijos veikloje) suteiktų Teheranui dar vieną energetinės politikos svertą greta naftos eksporto, tuo labiau kad Irano energetinius resursus perka nemaža dalis Vakarų valstybių. Šį teiginį dar labiau sustiprina ne kartą Teherano išsakyti pareiškimai, kad karinio konflikto su JAV atveju šalis naudos energetikos eksportą kaip poveikio priemonę.  Kodėl iniciatyvą kurti  dujų OPEC rodo  Venesuela, taip pat aišku. Charizmatiškasis (tuo pačiu ir įvairiai vertinamas) prezidentas H. Chavezas savo šalies vidaus ir užsienio politiką akivaizdžiai grindžia energetinių šaltinių eksporto teikiama nauda. Tiek šalies socialinės programos, tiek ir tarptautinės Venesuelos iniciatyvos paremtos energijos eksporto teikiamais milijardais. Todėl nors Venesuela ir nėra dujų eksportuotoja, dalyvavimas tokioje organizacijoje neabejotinai sustiprintų jos pozicijas ir naftos rinkoje. Tuo pačiu tai būtų dar vienas ginklas jau ne tik retorinėje kovoje su JAV. 

Kitų galimų organizacijos narių pozicija dėl  dujų OPECkūrimo taip pat buvo gana pozityvi. Be abejonės, Kataras ar Alžyras visų pirma siekė kuo didesnės ekonominės naudos, nes tarptautinėje arenoje šių valstybių politiniai akcentai yra gana neutralūs. Vis dėlto organizacija nebuvo įkurta. To priežasčių gali būti keletas. Pirma, Irano pozicijos vertinamos gana prieštaringai. Šalis kritikuojama JT ir Vakarų valstybių. Niekaip nepavyksta pasiekti susitarimo dėl branduolinės energetikos, todėl Maskva tikriausiai per daug ir nesiekė organizacijos kūrimo sutarties ratifikavimo su  pasaulinės kritikos ir sankcijų sulaukiančia valstybe. Be to, Maskvai būtų buvę nenaudinga užsitraukti dar vieną JAV kritikos tiradą, tuo labiau kad šių šalių santykiai pastaruoju metu ir taip pasiekė šaltojo karo lygį. Todėl teisingiausia hipotetiškai teigti, kad dujų OPECiniciatyva ateityje gali būti vėl atnaujinta ir net įgyvendinta.

Nors dujų OPECnebuvo įkurta, Rusijos interesai dujų energetikos sferoje nė kiek nesumažėjo. Turkmėnistano mieste Turkmėnbaši Rusijos, Turkmėnistano  ir Kazachstano prezidentai pasirašė deklaraciją, įpareigojančią trijų minėtųjų valstybių vyriausybes parengti sutartį dėl bendradarbiavimo tiesiant Kaspijos dujų sistemą. Sutartyje bus nurodyti projekto realizacijos terminai, šalių įsipareigojimai. Dujotiekis bus tiesiamas Kaspijos jūros pakrante per Turkmėnistaną ir Kazachstaną į Rusijos teritoriją. Taigi Maskvai pavyko užsitikrinti Turkmėnistano ir Kazachstano palankumą (tuo pačiu ir pigių dujų tiekimą), kurio siekė ir ES.

Akivaizdu, kad tam tikra trintis tarp ES ir Rusijos klostėsi jau ne vienus metus. Pavienių politinių ir ekonominių susidūrimų sąrašas būtų ganėtinai ilgas ir apimtų daugelį sričių, aiškus ir dujų (bei naftos) – energetinės politikos sverto - vaidmuo. Negalima teigti, kad neįgyvendinus dujų OPEC iniciatyvos Vakarai (ypač ES) laimėjo, o Rusija (ar Iranas) pralaimėjo. Iranas turi naftos eksporto „ginklą“ JAV puolimo atveju. ES  priklausomybė nuo Rusijos energetikos ir toliau išlieka labai didelė, net ir be kartelinio dujų susitarimo. Tačiau ir Rusijai naudingi ekonominiai santykiai su ES, kasmet teikiantys Kremliui milijardinį energijos resursųeksporto pelną. Vis dėlto tarp ES ir Rusijos yra vienas esminis skirtumas – net ir nedalyvaudamas jokiame dujų kartelyje, kolizijos ar konfrontacijos atveju Kremlius gali nukreipti energijos šaltinių srautus į Aziją - tam tereikia sukurti dujų skystinimo terminalų sistemą. O ES didelio pasirinkimo neturi. Alternatyvūs energetiniai keliai į Europą kol kas tik svarstomi, o ne įgyvendinami. Todėl būtina intensyviau realizuoti energetinės nepriklausomybės idėją, tuo pačiu išlaikant (kiek tai priklauso nuo ES) ir bendradarbiavimo ryšius.

Nors rusai daro įtaką pasiūlai, nereikia pamiršti, kad paklausos Europoje riboti niekas nesiruošia – bent kol kas. Taigi priklausomybė nuo dujų tik didės. Tuo pačiu energijos šaltinių eksportas ir toliau išliks  politinio poveikio priemonė, kuria galima manipuliuoti tarpvalstybiniuose santykiuose.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (6)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (13)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (68)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (4)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras