Šiuolaikiniam kasdieniam Centrinės Azijos šalių gyvenimui, socialinei ir politinei raidai didelę įtaką daro islamo faktorius. Islamo religijos įtaką, nepaisant septyniasdešimt metų trukusio komunistinio ateistinio režimo ir intensyvios kovos su religingumo apraiškomis, lemia tai, kad regionas jau nuo IX a. yra musulmoniškas. Žlugus SSRS ir buvusiose sovietinėse Centrinės Azijos respublikose susikūrus savarankiškoms valstybėms, įvairios vietinės musulmonų grupės,  taip pat tarptautinės islamo organizacijos pradėjo radikalią gyventojų islamizaciją, užpildydamos ideologinį vakuumą po komunizmo.

Vienas pirmųjų to ėmėsi Uzbekistano islamo judėjimas (UIJ), vadovaujamas buvusio sovietų desantininko, modžahedų karo vado Džumbajaus Chodžijevo (Džumos Namanganio) ir ideologo Tahiro (Akramo) Juldaševo. JAV Valstybės departamentas įtraukė UIJ į pavojingiausių teroristinių organizacijų sąrašą. UIJ gaudavo Osamos bin Ladeno ir Saudo Arabijos islamistinių fondų finansinę paramą. Tiesa, 2003 metais žuvus kariniam vadovui Dž. Chodžijevui, jo aktyvumas sumenko. Organizacija deklaruoja siekį Ferganos slėnyje sukurti islamo valstybę. Jos veikla apima ir kitas Centrinės Azijos šalis.

Įtakingiausia islamistinė organizacija, veikianti visame Centrinės Azijos regione, yra Islamo atgimimo partija – „Hizb-ut-Tahrir“. Partija pasisako už grįžimą prie tradicinio musulmoniško gyvenimo būdo, priešinasi posovietinių režimų vykdomai modernizacijai, Vakarų idėjų ir gyvenimo būdo sklaidai. „Hizb-ut-Tahrir“ pasisako už musulmoniškų valstybių suvienijimą į vieną bendrą valstybę – kalifatą. Pagal partijos ideologiją tiek demokratija, tiek komunistinė sistema yra netinkamos, nes tai „netikėlių“ sistemos. Kaip ir daugelis nacionalistų, dėl visų problemų islamistai kaltina žydus. Pavyzdžiui, Uzbekistano prezidentą Islamą Karimovą partija vadina „žydišku kafyru, siekiančiu išnaikinti musulmonus“ (kafyras – netikėlis, kitatikis).

Be „Hizb-ut-Tahrir“, regione veikia ir kita įtakinga islamistinė grupuotė, pasisakanti už islamo valstybės modelį ir kalifato kūrimą – „Akramija“. Tai Uzbekistano islamo judėjimo  ideologo Akramo Juldaševo šalininkų, kurių dalis priklauso minėtajai „Hizb-ut-Tahrir“, susivienijimas. „Akramija“ išgarsėjo, kai Uzbekistano valdžia 2005 m. ginklu numalšino šios grupuotės inicijuotas demonstracijas Andižane. Tiesa, organizacija labiau žinoma Uzbekistane.

Islamizmo galios šaltiniai

Represijos, politinis sąstingis ir korupcija Centrinės Azijos šalyse sudaro palankias sąlygas radikalių islamistinių nuotaikų ir judėjimų sklaidai. Prie to prisideda ir masinis skurdas, socialinė neteisybė paskirstant gausias iš gamtos išteklių eksporto gaunamas pajamas, vertybių sistemos, kuri būtų atsvara islamizmui, nebuvimas. Svarbus islamizmo galios šaltinis yra gyventojų mentalitetas, religingumas. Todėl islamistų šalininkų gausėja, o jų kvietimai „sukurti islamo kalifatą, kuris garantuos žmonėms padorų gyvenimą ir teisingumą“, sulaukia vis didesnio palaikymo. Tiesa, islamizmas, kaip politinė ir religinė opozicijos valdantiesiems režimams forma, patrauklus ne tiek ideologiškai, kiek dėl plataus visuomenės nepasitenkinimo represinėmis regiono vyriausybių akcijomis. Žiniasklaida aukščiausios valdžios korupcijos klausimą ignoruoja, o islamistai tai panaudoja propagandai, save pateikdami kaip tam tikrą susikompromitavusių prezidentinių režimų alternatyvą.

Režimų kova su kalifato šalininkais

Centrinės Azijos regiono valstybių policijos ir saugumo struktūros be jokių ceremonijų kovoja su kalifato šalininkais. Žmogus, pas kurį randamas agitacinis islamistų lapelis, rizikuoja patekti keleriems metams į kalėjimą, nors kiekvienas islamistinės organizacijos nario teismas virsta propagandiniu šou, kuriame kaltinamieji tampa persekiojamais didvyriais, skleidžiančiais savo pasaulėžiūrą. Fanatiška ištikimybė religijai ir pasirengimas pasiaukoti tikėjimo vardan musulmonų visuomenei daro stiprų įspūdį.

Griežčiausios represijos, o kartu ir stipriausias islamistinis kalifato šalininkų judėjimas - Uzbekistane. Daugelis šios šalies islamistų vadovų yra emigravę į Afganistaną, nors visuomenės parama jiems didėja, nes islamistai daugeliui uzbekų atrodo kaip vienintelė alternatyva korumpuotam prezidento Islamo Karimovo režimui.

Tadžikistane po SSRS žlugimo dėl islamo vaidmens valstybėje net kilo pilietinis karas. Islamo pasipriešinimo partija vadovavo buvusio komunistinio režimo opozicijai. Pagal 1997 metų susitarimą Islamo pasipriešinimo partija buvo legalizuota, bet prezidentas autokratas E. Rachmonovas (pasivadinęs Rachmonu) pamažu griauna šios partijos pozicijas visuomenėje ir stengiasi ją išstumti į politinės sistemos paraštę. Tačiau šios partijos vietą užima radikalai, priklausantys tokioms organizacijoms kaip „Hizb-ut-Tahrir“.

Kazachstane ir Kirgizijoje visuomenė mažiau palanki pasaulietinės gyvensenos pakeitimo planams. Islamistų šiose šalyse bijoma menkiau, nes net tokioms organizacijoms kaip minėtoji „Hizb-ut-Tahrir“ taikomos labiau administracinės nuobaudos negu baudžiamosios represijos. Politinis nestabilumas po „tulpių revoliucijos“ Kirgizijoje sudaro prielaidas stiprėti islamistų įtakai visuomenėje.

Turkmėnistane islamas visada vaidino menkesnį vaidmenį nei kitose Centrinės Azijos šalyse. Dabartinio Turkmėnistano prezidento G. Berdymuchamedovo pirmtakas S. Nijazovas autokratiška politika dar labiau sumenkino islamo įtaką, mažindamas religijos vaidmenį kasdieniame žmonių gyvenime. Islamo religija buvo pakeista asmenybės kultu ir vyriausybei ištikimų dvasininkų institutu, kurio uždavinys buvo šlovinti ne Alachą, o Turkmėnbaši.

Islamistinė vizija: utopija ar ateitis?

Pagal vieną iš islamistų planų, islamo kalifatas turėtų apimti Centrinės Azijos valstybes. Tai kardinaliai pakeistų geopolitinę situaciją regione. Didžiuliai gamtinių išteklių klodai ir pajamos iš jų eksploatacijos būtų naudojami globalinio džihado vykdymui, tolesnei islamizmo plėtrai. Islamo kalifatas taptų konfliktų ir nestabilumo židiniu. Šiandienė vargana gyventojų padėtis vargu ar pasikeistų į gerąją pusę, veikiau atvirkščiai. Tiek Vakarų valstybės, tiek Rusija visais įmanomais būdais darytų viską, kad ši vizija netaptų realybe.

Praktiškai neįtikėtina, kad artimiausiu metu regiono valstybių valdžiai pavyks išspręsti islamistų problemą, nes jų šalininkų gausėjimą lemia vis tie patys faktoriai: didelis skurdas, valdžios korupcija. Tačiau islamo kalifato perspektyva vis dėlto miglota. Dėl ilgo sovietinio režimo viešpatavimo sekuliarizacijos lygis regione didesnis nei, tarkim, kaimyniniame Afganistane, Pakistane: kol kas daugelis gyventojų yra prieš islamistų valdomą kalifatą. Tačiau šios politinės opozicijos persekiojimas ir energinga islamistų agitacija gali duoti vaisių, bent jau destabilizuoti padėtį regione. O tam jėgų Alacho kariai turi, nors kelti žalias islamo pergalės vėliavas vis dėlto dar per anksti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.