Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Europa tarp Amerikos ir Rusijos (1)

Borisas Tumanovas
2007 06 20

Paskutiniu metu stebint mūsų geopolitikos raidą vis dažniau į galvą ateina nepadoriai banaliu tapęs klasiko posakis, kad istorija kartojasi pradžioje kaip tragedija, o paskui – kaip farsas. Beje, sąvoka „farsas“ čia vargu ar tinka, labiau tiktų žodis „parodija“.

Neseniai pasibaigusio šaltojo karo vaiduoklis vėl grįžta į pasaulio sceną. Šis grįžimas kol kas lydimas ne grėsmingo kardų ir šarvų žvangėjimo, o daržo kaliausės keliamų tarškynės garsų.

Maskva ir Vašingtonas su iš pirmo žvilgsnio nesuprantamu įkvėpimu, vienas kitam padėdami, aktyviai imituoja konfrontaciją, kuri praėjusiame amžiuje buvo jų būties prasmė. Jungtinių Valstijų respublikonų vadovybė iš esmės skatina Rusijos didžiavalstybinius kompleksus, - Rusijos, kuri „nustojo klūpėti“, pradžioje pasimankštino su Ukraina ir Gruzija, o paskui galutinai patikėjo savo didybe, įsivaizduodama, kad nuo šiol galės mosuoti kumščiais „pasaulinio hegemono“ panosėje.

Rusijoje tvirtinama, kad bet kuri valdžios opozicija valdoma iš už okeano ir yra nupirkta už amerikietiškus pinigus. Jungtinių Valstijų valstybės departamentas pribloškiamai atvirai vardija sumas, kurias jis ketina išleisti „demokratiniams procesams Rusijos Federacijoje skatinti“. Rusijos vadovai tikina savo piliečius, kad amerikiečiai tik ir tyko, kaip pažeminti Rusiją. Hyllari Clinton nedelsdama išreiškia iniciatyvą įsteigti nacionalinį apdovanojimą Jungtinių Valstijų pergalės prieš „blogio imperiją“ šaltajame kare garbei. Maskvoje tvirtinama, kad Jungtinės Valstijos neatsisakė ketinimų, egzistuojančių beveik nuo Kolumbo laikų, jėga užvaldyti Rusiją dėl jos gamtinių turtų. George‘as W. Bushas tuoj pat paskelbia apie ketinimus netoli Rusijos sienos išdėstyti priešraketinės gynybos elementus.

Tuo pat metu akivaizdu, kad nei Jungtinės Valstijos, nei juolab Rusija šiandien negali sau leisti vėl nusiristi iki tos atviros priešpriešos, kuri buvo būdinga jų santykiams praėjusio amžiaus antroje pusėje. Tačiau kas tąsyk verčia jas taip demonstratyviai gadinti tarpusavio santykius viso pasaulio akivaizdoje?

Vargu ar galima abejoti, kad pagrindinis tokio Vašingtono ir Maskvos elgesio motyvas yra rinkiminiai sumetimai. Be to, abi šalys aktyviai eksploatuoja išorinės grėsmės vaizdinį. Respublikonų administracija, beviltiškai įklimpusi Irake ir įsipainiojusi į beprasmę konfrontaciją su Iranu, jau šiandien aiškiai pralošinėja demokratams būsimus prezidento rinkimus. Pripažinti savo užsienio politikos klaidas šioje situacijoje George‘ui W. Bushui reikštų priešlaikinę kapituliaciją prieš politinius konkurentus. Todėl jam belieka „bėgimas pirmyn“ su viltimi įtikinti savo tėvynainius, kad jo politika siekia užtikrinti Jungtinių Valstijų saugumą ir yra adekvati išorinių grėsmių augimui. Šia prasme karingos pozos, kurias paskutiniu metu užima Maskva dialoge su JAV ir Vakarais apskritai, Amerikos visuomenės nuomonės požiūriu, visiškai gali būti vertinamos kaip strateginė grėsmė.

Rusijoje viskas yra šiek tiek paprasčiau. Priešiškumas supančiam pasauliui visada buvo neatskiriama Rusijos visuomenės „didžiavalstybiškumo“ komplekso dalis. Be to, nuo Sovietų Sąjungos laikų Rusijos priešais laikomi ne tik tie, kurie realiai kelia grėsmę šaliai, bet ir tie, kurie gyvena geriau, turtingiau, civilizuočiau. Kaip bebūtų paradoksalu, kaip tik išorinio pasaulio atvirumas posovietiniu laikotarpiu paskatino naują Rusijos piliečių priešiškumo Vakarams pliūpsnį. Puikiai suprasdami, kad pavydą keliantis Europos ir Jungtinių Valstijų klestėjimas grindžiamas nepajudinama visos visuomenės ištikimybe demokratijos principams, visuotine natūralia pagarba įstatymams, asmenybės laisve, širdies gilumoje Rusijos gyventojai netiki savo gebėjimu sekti Vakarų pavyzdžiu. Todėl psichologiškai jie stengiasi kompensuoti šį nevisavertiškumo kompleksą, atgaivindami savo visuomeninėje sąmonėje mitus apie savąjį išskirtinumą, savitumą, dvasingumą, apie amžinai piktavalių apsuptos Rusijos kančių istoriją ir t. t.

Nors iš esmės tai tėra nacionalinės idėjos surogatas, toks protų būvis visada buvo pajėgus mobilizuoti daugumą Rusijos gyventojų kovai su netikrom grėsmėm, atitraukiant juos nuo tikrųjų šalies visuomenės problemų. Kaip tik todėl įtemptoje dvaro intrigų, vykstančių prieš pagrindinių personažų pasikeitimą Kremliuje, aplinkoje valdžia siekia pašalinti bet kokią, nors ir šiaip jau mažą, visuomeninio protesto galimybę, įgudusiai žadindami tradicinį masių priešiškumą Vakarams, - vieninteliam visų Rusijos bėdų šaltiniui.

Ir visa tai, kartoju, daroma ir Maskvoje, ir Vašingtone išskirtinai dėl rinkiminių sumetimų. Galbūt kai kam sunku būtų patikėti tokiu paaiškinimu, jei nebūtų vos ne komiškai atviro Condoleezzos Rice ir Sergejaus Lavrovo prisipažinimo: jie neseniai vykusio JAV valstybės sekretorės vizito į Maskvą metu iškilmingai prisiekė vienas kitam „nepaversti Rusijos ir Amerikos santykių priešrinkiminių kampanijų abiejose šalyse įkaitais“.

Šioje situacijoje Europa - lėta, griozdiška, itin branginanti savo komfortą ir praradusi istorinę vaizduotę - pernelyg vėlai pastebėjo, kad ir vėl tapo poligonu, kuriame amerikiečiai ir rusai vėl pradėjo žaisti kareivėliais, siekdami vien savo vidaus politikos interesų.

Jei šį reiškinį nagrinėtume konceptualiai, tai jis pagrįstas, man atrodo, fundamentalia klaida, kurią padarė Europa, o tiksliau, tuometė Europos Sąjunga, dar gorbačioviškosios perestroikos laikais neįsiklausydama į išmintingą Belgijos užsienio reikalų ministro Leo Tindemanso patarimą. „Kontinento rytuose bręsta pokyčiai, - pasakė jis, kreipdamasis į savo europietiškuosius kolegas, - ir mums reikia betarpiškai užsiimti šiais pokyčiais.“ „Betarpiškai užsiimti šiais pokyčiais“ pagal Tindemansą reiškė būtinumą kruopščiai išnagrinėti geopolitinius kataklizmus, bręstančius Europos rytuose, o svarbiausia - sukurti ilgalaikę Europos elgsenos naujų realijų atžvilgiu koncepciją.

Nepaisydama šios rekomendacijos Europa mėgavosi euforiniais sovietinės imperijos žlugimo pojūčiais, lengvabūdiškai patikėjusi demokratinio proceso negrįžtamumu posovietinėje erdvėje ir pirmiausia Rusijoje. B. Jelcino laikais Europa, savaime aišku, švelniai barė Rusiją už Aukščiausiosios Tarybos apšaudymą, už barbarišką karą Čečėnijoje, už demonstratyvų S. Miloševičiaus režimo palaikymą. Tačiau ji tai darė taip, kaip baramas į išauklėtų vaikų draugiją priimtas vaikas, dar ne visai įgudęs naudotis stalo įrankiais. Europa šiuose reiškiniuose matė tik atsitiktinius nukrypimus nuo demokratijos principų, visiškai atleistinus pradedantiesiems, tačiau iš tiesų buvo kalbama apie nerimą keliančius simptomus – neišvengiamą Rusijos valdžios ir visuomenės grįžimą prie įprasto gyvenimo būdo ir įprastų kompleksų.

Kaip tik dėl paviršutiniško požiūrio į „pokyčius Rytuose“, požiūrio, kuris ignoravo Rusijos istoriją ir tas mutacijas, kurios įvyko jos visuomenėje per septyniasdešimt totalitarizmo metų, Europa ilgai ir su įsijautimu demonizavo čekistinę B. Jelcino įpėdinio praeitį, nesuprasdama, kad pati Rusija viduje jau seniai atmetė demokratijos vertybes ir trokšta „šeimininko rankos“. O tai savo ruožtu paaiškina, kodėl Europa pasirodė nepajėgi parengti konceptualios pozicijos Rusijos atžvilgiu ir kodėl kiekvienas Maskvos atsitraukimas nuo demokratinio proceso ar jos neoimperinių pretenzijų pasireiškimas kas kartą europiečius užklupdavo netikėtai.

Kai, pasitreniravusi su Ukraina ir Gruzija, Rusija visam pasauliui pareiškė, jog ji „atsikėlė nuo kelių“ ir reikalauja, kad pasaulis ją priimtų tokią, kokia ji yra, Europa, o tiksliau, Europos Sąjungos „senbuvės“, sunerimo tik dėl savo energetinio saugumo, ir tai nevisiškai rimtai. Jų budrumo nesužadino netgi precedentas su įtartinai užtrukusiu į Lietuvą, tai yra į vieną iš ES šalių, einančio naftotiekio „Družba“ remontu. Maža to, kai kurie žymūs Europos lyderiai, pavyzdžiui, Gerhardas Schroederis, Silvio Berlusconi, iš esmės teisino Maskvos veiksmus - ir tebeteisina pasitraukę iš valdžios.

Iš esmės „senoji Europa“ aiškiai nenorėjo griauti to savo būties komforto, kuris susidarė po Sovietų Sąjungos suirimo ir leido jai, viena vertus, aktyviai įsisavinti posovietinės Rusijos rinkas, akomponuojant „naujos Europos“ statybos pareiškimams, kita vertus – išsaugoti minimalų lojalumą JAV, kurių „karinio skėčio“ Europai jau nereikėjo nuo šaltojo karo pabaigos.

Šis nerūpestingumas ir atvedė Europą į situaciją, kurioje ji netikėtai tapo kitų valstybių egocentrinių interesų įkaite; valstybių, kurių vienašališki veiksmai verčia ją nuolat susidurti su nauja, nenumatyta realybe, sumaišančia europiečių kortas. Taip europietiško saugumo požiūriu visiškai beprasmiškas JAV siekis įrengti Lenkijoje ir Čekijoje PRG elementus sukėlė įtampą Europos ir Rusijos santykiuose, o Rusija dar sustiprino savo poziciją grasindama pasitraukti iš Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties. Tuo pat metu pasimetusi Europa susidūrė su iš esmės ultimatyviu Rusijos, kuri ne be pagrindo tiki savo energetinio ginklo efektyvumu, elgesiu. Be to, Europa suvokė, - ir tai vaizdžiai buvo patvirtinta neseniai įvykusiame Rusijos ir ES susitikime Samaroje, - kad ji neturi kuo atremti Maskvos spaudimą.

Ką jau kalbėti apie tai, kad Europos Sąjungos nesugebėjimą išlaikyti koncepcinę savo narių vienybę aktyviai išnaudoja ir Vašingtonas, ir Maskva. Štai PRG elementų išdėstymą Europoje amerikiečiai su Lenkija ir Čekija aptarinėja vien tik dvišaliais pagrindais. Savo ruožtu Rusija, veikdama tokiais pačiais metodais, plečia savo energetinę įtaką Europoje padedama Graikijos, Vengrijos, Bulgarijos, taip pat ir Vokietijos, aktyviai palaikančios Šiaurės Europos dujotiekio projektą.

Todėl, jei, neduok Dieve, kol kas tik operetinis Rusijos ir JAV barnis kada nors peraugs į visavertę jėgos naudojimo priešpriešą, tai, esant dabartinei būklei, Europa bus priversta vėl kovoti naujo šaltojo karo frontuose, taip ir nesupratusi, kaip ji į tokią situaciją pateko.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras