Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Sibiras: XXI-ojo amžiaus kolonija? (3)

Aušra Radzevičiūtė
2007 06 19

Rusijos vadovai iki šiol linkę kartoti garsiąją Michailo Lomonosovo frazę, kad Rusijos galia augs Sibiro dėka, tačiau tikrovėje vyrauja pats tikriausias kolonijinis požiūris į šią neaprėpiamą, bet labai turtingą teritoriją, kuri atiduoda viską, o beveik nieko negauna. Maskvoje kuriami planai, strategijos, ištisos koncepcijos, kaip reikėtų vystyti Vakarų, Rytų Sibirą ir Tolimuosius Rytus. Kalbama apie milijardines investicijas iš valstybės biudžeto ir atskirų regionų kišenės, privačias investicijas ir net inovacinius projektus, bet ten egzistuojančios problemos vis gilėja, gyventojų skaičius katastrofiškai mažėja, atverdamas kelią nelegaliai Kinijos gyventojų imigracijai, kurios srautai jau primena upės tėkmę. Pats didžiausias XXI-ojo amžiaus Sibiro paradoksas: teritorijoje, kurioje slypi visos įmanomos naudingosios iškasenos, milžiniški naftos ir dujų telkiniai, chroniškai trūksta elektros ir vietos pramonė (ką jau kalbėti apie sustirusius gyventojus) yra priversta laikytis taupymo programų.

Plačiąja prasme Sibiras – visa azijietiška Rusijos dalis nuo Uralo kalnų iki Ramiojo vandenyno, nors geografiškai į šią sąvoka lyg ir neįeina Tolimieji Rytai. Remiantis Vikipedijos enciklopedijos duomenimis, Sibiras prie Rusijos buvo prijungtas 1555 m., caro Ivano Rūsčiojo laikais, vėliau vyko karai, persversmai ir sukilimai, bet galutinai Rusijos dalimi ši teritorija tapo XVII amžiaus pradžioje.

Formaliai Sibiras – tai Sibiro federalinė apygarda (SFA), į kurios sudėtį įeina 14 Rusijos Federacijos subjektų (Altajaus, Buriatijos, Tuvos ir Chakasijos respublikos, Altajaus ir Krasnojarsko kraštai, Irkutsko, Kemerovo, Novosibirsko, Omsko bei Tomsko sritys ir Agos bei Ust Ordos autonominės apygardos). Bendras SFA plotas – 5114,8 tūkst. kv. km., o tai 30 proc. visos Rusijos teritorijos. Gyventojų skaičius – 20,5 milijono.

Sibire sutelkta 85 proc. Rusijos švino ir platinos atsargų, 80 proc. anglies ir molibdeno, 71 proc. nikelio, 69 proc. vario, 44 proc. sidabro, 40 proc. aukso ir visos brangakmenių atsargos. O kur dar nafta ir dujos bei 346321,7 tūkstančio hektarų miško. Tai iš tikrųjų  visos Rusijos turto ,,skrynia”, deja, ištisus dešimtmečius buvusi ir tebesanti ,,žaliaviniu priedėliu”.

Rusijos Mokslų akademijos Ekonomikos ir pramonės gamybos organizavimo instituto ekspertai sutaria, kad bene didžiausia Sibiro problema – transportas ir infrastruktūra. Įsisavinti ten esančius gamtinius resursus įmanoma tik turint gerą transporto sistemą. Anot instituto ekspertų, ją reikia formuoti iš naujo arba rimtai modernizuoti senąją. Reikėtų keleto meridianinių magistralių, o atraminiu tinklu turėtų tapti geležinkelis ir, galimas daiktas, upių transportas Lena, Irtyšiumi ir  Jenisejumi. Tačiau joks privatus verslas neskuba į tai investuoti pinigų, o ir valstybė imtis šio reikalo visiškai nenori.

2000 m. buvo sukurta Sibiro perorientavimo koncepcija, kurioje kalbama apie perėjimą nuo žaliavinės prie aukštųjų technologijų ekonomikos struktūros. Pasak dokumento, tai būtų elektrotechnika, lazerių gamyba, elektronika, technoparkai ir t. t., tačiau be valstybės palaikymo ši idėja ir liko dūlėti stalčiuose.

Neseniai įvykusiame Sankt Peterburgo ekonomikos forume daug dėmesio buvo skirta Vakarų Sibiro plėtros projektui ,,Uralas pramoninis – Uralas poliarinis”, kuris numato naujo transporto koridoriaus statybą, energetikos ir infrastruktūros plėtrą. Visa tai turėtų padėti maksimaliai įsisavinti Vakarų Sibire esančius mineralinius resursus. Federalinis centras pasirengęs šiam tikslui skirti daugiau nei 100 milijardų rublių, bet prie sėkmingo projekto realizavimo turėtų prisidėti ir regionų valdžia bei privatūs investuotojai. Rusijos gamtinių išteklių ministerija atkreipia dėmesį, kad Vakarų Sibire išgaunama vis mažiau naftos, ir ragina kuo greičiau atsigręžti į Rytų Sibirą, bet didieji naftos magnatai neskuba investuoti milžiniškų privataus kapitalo lėšų Rytuose, kol galutinai ,,neiščiulpė” Vakarų Sibiro telkinių.

Tos pačios ministerijos specialistų skaičiavimais, Rytų Sibiro įšalas saugo apie 110 milijardų barelių naftos, kuri rinkoje būtų verta apie 6 trilijonus dolerių. Reikalingos kosminio dydžio investicijos, kurių laukia nesulaukia ir čia gyvenantys žmonės, tačiau vietinis verslas neskuba, o užsieniečiai praktiškai neįsileidžiami.

Rusijos naujienų agentūra APN praėjusių metų gegužę savo tinklalapyje įdėjo straipsnį ,,Sibiras – kaip ,,jėgos vakuumo” zona”, kuriame nagrinėjama galima įtakų sferų pasidalijimo tema. Anot APN, užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas buvo prabilęs apie tai, kad palaikytų mintį sukurti ,,pasaulinę Vyriausybę”, į kurios sudėtį įeitų Rusijos ir JAV atstovai. Tokios koncepcijos šviesoje neva visai tikėtini atrodo ir galimi tam tikri perdalijimai globalinės partnerės – JAV naudai. Amerika seniai kritikuoja Kremlių dėl ,,jėgos vakuumo” už Uralo, kas yra naudinga vis stiprėjančiai Kinijai. Vašingtonas pasirengęs pasiūlyti savo planą, kaip Sibirą pastatyti ant kojų. Į sibirietiškus plotus akylai žvalgosi ir kinai, kurie ir be kvietimo jau pradėjo ekonominę ir demografinę ekspansiją į vadinamąsias pasienio zonas.

Kodėl Rusija pamažu praranda Sibirą? - klausia straipsnio autorius. Kaip atsitiko, kad sibiriečiai, daugybės iškasenų turėtojai, XXI- ojo amžiaus pradžioje atsidūrė permanentinės nelaimės zonoje? Pirmasis atsakymas, anot APN, yra skurdas. Tai pripažįsta ir Maskva: vienas įtakingiausių Sibiro plėtros iki 2025 m. koncepcijos autorių, akademikas Arkadijus Granbergas teigia, kad skurdo lygis Sibiro federalinėje apygardoje yra didesnis už visos Rusijos vidurkį. Tai lėmė ir tebelemia keletas esminių subjektyvių priežasčių: itin mažas socialinės sferos finansavimas didžiausio pramonės augimo metais ir dėl pastarųjų 15 metų ekonominių kataklizmų įvykusi gamybos ir infrastruktūros griūtis. Be to, pridėkime ,,žaliavinio priedėlio” likimą, didžiulį pajamų ir resursų perpumpavimą į europinę Rusijos dalį, taip pat neišvengiamas objektyvias priežastis – teritorinę atskirtį (tūkstančiai kilometrų ir apgailėtina transporto sistema) bei nepalankų klimatą (apie trečdalį bet kurios prekės savikainos sudaro šildymo išlaidos) ir gausime tikrų tikriausią skurdžią koloniją. Ekonomistai prognozuoja, kad 1989 m. lygį Sibiras pasieks tik 2022–2025 metais. Nors ši teritorija turi 13 rūšių naudingųjų iškasenų ir kasmet garantuoja daugiau nei 10 proc. šalies eksporto, 80 proc. piniginių lėšų, susijusių su Sibiru, vis tiek ,,sukasi” Maskvoje.

Kai kurie nepriklausomi Rusijos politikos apžvalgininkai teigia, kad susiklosčiusi situacija Sibire gimdo dvi ryškias tendencijas: masinę emigraciją ir separatizmo nuotaikas. Tačiau  vargu ar atsiskyrimas išgelbėtų Sibirą. Istorijos mokslų daktaras, profesorius Vladimiras Isupovas įsitikinęs, kad vis dėlto viena didžiausių Sibiro problemų – gyventojų stoka, nes demografinė situacija ten tiesiog katastrofiška. ,,Jei mes atversime Sibire duris užsienio darbo jėgai iš Kinijos ir Centrinės Azijos, turėsime susitaikyti su mintimi, kad po kurio laiko Sibiras jau nebebus rusiška teritorija. (…) Žiūrint pragmatiškai, tai išeitis, bet vis dėlto egzistuoja grėsmė, kad šios atvykėlių grupės nepanorės intergruotis į vietos visuomenę. Prancūzijos pavyzdys parodė, kad svetimai kultūrai pasiekus 15 proc. lygį įvyksta neišvengiamas lūžis”, - teigia profesorius V. Isupovas.

Rusija daugelį metų blaškosi tarp savo dvilypės - europietiškos ir azijietiškos prigimties. Neretai juokaujama, kad dabartinė Maskva ir jos sritis jau atitinka visus Europos Sąjungos keliamus reikalavimas, tačiau teritorija, besidriekianti už Uralo, – tamsus ir gūdus miškas. Filosofas Georgijus Antipovas, kalbėdamas apie nacionalinę Rusijos idėją, taip pat prisimena garsiuosius M. Lomonosovo žodžius, kad Rusijos galią didins Sibiras, tačiau pataria neužmiršti ir nesenos patirties, kai Sibiras tapo tremties ir katorgos vieta. Taigi rusų nacionalinėj sąmonėj Sibiras – resursų saugykla ir vietovė, kur ištremiami įstatymų nesilaikantys asmenys.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras