Geltonojo pavojaus (Yellow Peril, Gelbe Gefahr, Желтая oпасность) terminas, pradėtas vartoti XIX a. pabaigoje, buvo skirtas apibūdinti kinų darbininkų imigraciją į Vakarų šalis, ypač Jungtines Valstijas; XX a. viduryje jis buvo siejamas su japonų karine ekspansija. Šiuo metu tiek minėtasis terminas, tiek terminas „kiniškoji grėsmė“ (китаиская угроза) vis dažniau girdėti Rusijoje; susitelkę Sibire ir Primorjės krašte, kinai jau spėjo tapti viena didžiausių Rusijos etninių grupių. Jei prognozės, kad iki 2010 m. Rusijoje turėtų gyventi apie 10 milijonų kinų tautybės žmonių, išsipildys, kinų „invazija“, arba „šliaužiančioji ekspansija“, Rusijos vyriausybei ateityje gali tapti rimta problema ir nemenku galvos skausmu. 

Egzistuoja du pagrindiniai požiūriai į šią problemą. Pirmasis pabrėžia ekonominę kinų imigracijos priežasčių prigimtį, draugiškus Kinijos ir Rusijos santykius ir „kiniškąją grėsmę“ laiko su realybe nedaug ką bendra turinčiu mitu. Tarp gausios kinų imigracijos priežasčių minimas darbo jėgos perteklius ir aukštas nedarbo lygis Kinijoje, griežta šalies vyriausybės demografinė politika, be to, yra gana nesudėtinga kirsti Kinijos  ir Rusijos sieną. Kinai, prekiaudami plataus vartojimo prekėmis, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose mato neblogų perspektyvų savo verslui. Mažėjant gyventojų skaičiui, šiame regione trūksta darbo jėgos; savo demografiniu pertekliumi Kinija tarsi natūraliai užpildo susidariusį Rusijos demografinį vakuumą. Tačiau, pasak „nekonfliktinės“ teorijos šalininkų (pavyzdžiui, Olego Zotovo), strateginiu lygmeniu Kinija nesuinteresuota nestabilumu, kurį sukeltų bet kokie bandymai regioną pajungti ar prisijungti; taip pat jai yra reikalinga Rusijos parama kovoje su JAV hegemonizmu ir separatistinėmis tendencijomis šalies viduje ir t. t.

Antrojo požiūrio šalininkai teigia, kad Kinija, didėjant ekonominei ir karinei jos galiai, sieks išplėsti savo „gyvenamąją erdvę“ silpnesnių kaimynių, taip pat ir Rusijos, teritorijos sąskaita. Kinijos hegemoninės ambicijos yra akivaizdžios, ir Rusijos atsisakymas bendradarbiauti su Vakarų demokratijomis (visų pirma su JAV) paliks šalį vienui vieną, bejėgę pasipriešinti geopolitiniams Kinijos žaidimams. Atsisakydama tapatintis su Vakarais ir neįvertindama Kinijos keliamos grėsmės, Rusija smarkiai rizikuoja. Blogiausiu atveju Kinija aneksuos gamtinių resursų turtingas rytines Rusijos teritorijas, o galbūt kadaise buvusią galingą imperiją net apkarpys iki istorinės Kijevo Rusios ribų; jei taip ir neįvyktų, kinų tautinę mažumą Kinijos vyriausybė reikalui esant galėtų išnaudoti vienokiam ar kitokiam politiniam spaudimui vykdyti. Taigi kinų imigracija vertintina ne tiek kaip spontaniškas, savaiminis reiškinys, o kaip sąmoninga sudėtinė Kinijos globalaus dominavimo strategijos dalis. 

Galima rasti argumentų tiek vienam, tiek kitam požiūriui paremti. Artimoje ateityje kokių nors agresyvesnių Kinijos žingsnių Rusijos atžvilgiu sunku tikėtis. Kelyje į supervalstybę – JAV konkurentę Kinija griebiasi tikrai ne kokio nors neapskaičiuoto avantiūrizmo: jos pasirinkimas optimalus - išnaudoti esamą bendradarbiavimo su Rusija potencialą ar netgi jį kurti. Tolesnėje ateityje šis bendradarbiavimas gali tapti tramplinu hegemoninėms Kinijos ambicijoms. Ne vienas dalyko žinovas bent jau neformaliai teigia, kad klausimas yra ne tai, ar tarptautinės politikos olimpe Kinija pakeis JAV, o kada tai įvyks ir kokia bus naujosios supervalstybės globalinė politika, kokios transformacijos laukia tarptautinės sistemos. Jei tokios prognozės pasitvirtintų, Rusijos draugystė Kinijai taptų kur kas mažiau reikalinga, ir tuomet Rusijos, kaip tarptautinės sistemos didžiosios galios, ateitis, grindžiama self-sufficiency (neprisijungimo) formule, taptų iš tikro miglota. Taigi galima sakyti, kad Maskva, glaudžiai bendradarbiaudama su Kinija, tam tikra prasme kloja pamatus dar didesniam jos iškilimui, kuris ilgainiui gali tapti itin dideliu rūpesčiu pačiai Rusijai. 

Negalima teigti, kad oficialioji Rusija į vadinamąjį geltonąjį pavojų žvelgia nematydama potencialių grėsmių. Pasyvi Rusijos reakcija ir pabrėžtinai tiesmuka, Kinijos elgesio potekstes neigianti traktuotė aiškintina ne tiek noru žūtbūt išlaikyti su Kinija šiltus santykius ar tiesiog diplomatiniu trumparegiškumu. Teisingiau būtų teigti, kad  Rusija, persisunkusi globalistiniais terminais apibūdinama державность (didžiavalstybiškumo) ideologija, paveldėta dar iš carų laikų ir išpažįstama bei remiama šiandienio šalies elito, besąlygiškai tiki unikaliu savo raidos keliu ir misija. Rusija ir šiandien jaučiasi turinti vykdyti jai skirtą istorinę slavų vienijimo ir galingos valstybės kūrimo misiją. Kolektyvinei rusų savimonei didžiulę reikšmę tebeturi skirties Rytai–Vakarai nubrėžimas ir negatyvus Vakarų įvaizdis. Rusija vadovaujasi neigimo logika, tvirtina, kad Vakarų buvimas kur nors netoli Rusijos „įtakos sferų“ jau savaime kelia jai grėsmę. Anot  державность ideologijos, Rusijos dydis ir potencialas, nepaisant prastos ekonominės jos padėties, automatiškai daro ją didžiąja galia, o Rusijos nacionalinis interesas yra atsverti JAV –  Vakarų reprezentanto ir simbolio – įtaką strategiškai svarbiuose regionuose, tokiuose kaip Europa, Vidurio ir Tolimieji Rytai, taip apginant šalies interesus. Taigi Rusijos suartėjimo su Vakarais variantas yra atmetamas arba bent jau atidedamas. Rusija tiki, kad visas grėsmes atrems eidama savo, tik jai skirtu keliu. Tačiau to kelio tiesimo darbai smarkiai vėluoja. Nors minėtosios neprisijungimo formulės Rusija laikosi labiau teoriškai, o praktiškai  stengiasi dalyvauti karinėse-politinėse sąjungose ar jas kurti, bent kol kas negalima kalbėti ir apie kokias nors reikšmingesnes strategines Rusijos partnerystes ar kiek aiškesnius užsienio ryšių tinklo su vadinamosiomis „antrojo greičio“ šalimis (pavyzdžiui, Indija) kontūrus bei kitas prevencines priemones Kinijos įtakai kontroliuoti. Iniciatyva šiandien, regis, yra Kinijos rankose, o geltonojo pavojaus šmėkla virš Sibiro taigos nėra vien tik geopolitikos teoretikų fantazijos vaisius.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.