Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Laukia Gruzijos–Rusijos karas (53)

S. Lebauskis
2007 06 21

Jei per artimiausius metus nei Gruzijoje, nei Rusijoje neįvyks labai didelių pokyčių (politinio kurso kaitos, didelių ekologinių arba kitokių katastrofų, stambaus masto vidaus konfliktų ir pan.), tarp Gruzijos ir Rusijos turėtų kilti ginkluotas konfliktas.

Šiame straipsnyje aprašomos labiausiai tikėtinos jo priežastys, eiga ir pasekmės. Straipsnio autorius nesiekia didinti įtampos tarp dviejų minėtų valstybių, o tik atkreipti dėmesį į dabar Rusijos valdžios vykdomą politiką ir veiksmus NVS erdvėje, ypač Kaukaze.

2008 metų kovo 9 dieną Rusijoje turėtų įvykti prezidento rinkimai. Naujam prezidentui pirmiausia reikės apsiprasti šalies vadovo kėdėje, o vėliau – parodyti savo ir šalies galią, kad niekam nei Vakaruose, nei Rytuose nekiltų klausimų dėl Rusijos vykdomos politikos ir užsibrėžtų imperinių ambicijų siekimo. Tam griežtos reakcijos į kai kuriuos užsienyje (Estijoje, Ukrainoje arba kitur) vykstančius įvykius ar procesus gali ir neužtekti. Abu iki šiol valdžiusius Rusijos prezidentus lydėjo karai: Borisą Jelciną – 1994 metais prasidėjęs pirmasis Čečėnijos karas, o Vladimirą Putiną – 1999 metais prasidėjęs ir iki šiol, nors ir ne taip intensyviai kaip anksčiau, tebevykstantis antrasis Čečėnijos karas. Artimiausiu metu paaiškės ar ir trečiasis Rusijos prezidentas paseks tokiu pat pavyzdžiu.

Aprašomas 2008 (2009) metų Rusijos karas su Gruzija greičiausiai bus netiesioginis, o su Rusijos pagalba vykdomas Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistų rankomis, Rusijos slaptosioms tarnyboms ir ginkluotosioms pajėgoms tik dalinai jiems padedant. Pagrindiniu šio karo tikslu taps ne karinė pergalė prieš Tbilisį, o situacijos Gruzijoje destabilizavimas ir dabartinės šios šalies vadovybės nuvertimas.

Maskva jau dabar žūtbūt siekia užkirsti kelią Gruzijos, Azerbaidžano ir kitų NVS valstybių narystei NATO ir net ES. Tokį Kremliaus jautrumą galima pastebėti ir šiuo metu vieša paslaptimi tapusiose slaptose Maskvos derybose su Kišiniovu (Moldova), kuriose be Briuselio, Vašingtono ir kitų tarpininkų dalyvavimo bandoma išspręsti penkiolikos metų senumo Padniestrės konfliktą. Siekdama užkirsti kelią ES didėjančiai įtakai Moldovoje ir kalboms apie čia dislokuotų „taikdariškųjų“ pajėgų internacionalizavimą, Rusija yra pasiruošusi paaukoti marionetinių Padniestrės de facto vadovų viltis apie Rusijos pripažintą nepriklausomą Padniestrę ir net pačius šiuos vadovus, jei jie nesutiktų su Moldovos suvienijimu Maskvos pasiūlytomis sąlygomis.

Savarankiškai sureguliavusi Padniestrės konfliktą, Rusija tarptautinėje arenoje laimėtų svarbų propagandinį mūšį, kuriuo pasiektų net kelis tikslus: 1) įvykdytų Moldovos „padniestrizaciją“ ir užkirstų kelią sėkmingai šios šalies integracijai į ES; 2) Maskva dar užtikrinčiau galėtų pasisakyti už Kosovo priklausymą Serbijai ir turėtų tam papildomų argumentų; 3) Rusija galėtų vadinti save tikru taikdariu ir vienintele jėga, galinčia sėkmingai spręsti konfliktus NVS erdvėje; 4) dar labiau padidintų spaudimą Gruzijai dėl pastarosios priešinimosi Rusijos „pastangoms sureguliuoti Abchazijos ir Pietų Osetijos konfliktus“. Jau ilgą laiką Maskva akivaizdžiai ignoruoja Gruzijos suverenitetą, o dviem separatistinėm respublikom, skirtingai nei Padniestrės atveju, rimtame konflikte su Tbilisiu galėtų jų de facto vadovybei suteikti vilties ir dėl jų pripažinimo de jure.

Iš karinio konflikto su Gruzija naudos galėtų turėti ne tik Rusijos prezidentas ir separatistinių respublikų de facto valdžia. Čečėnijos karas jau nebe toks pelningas, koks buvo 1994-1996 arba 1999-2001 metų laikotarpiais, tad Rusijos generolams ir su jais susijusioms Kremliaus grupuotėms taip pat reikia naujų žygių ir naujų pajamų šaltinių. Be to, sėkmingos karinės operacijos Užkaukazėje (Gruzijoje) galėtų padėti Rusijai lengviau užsimiršti apie daug gėdos sukėlusias ir gana nesėkmingas Šiaurės Kaukaze (Čečėnijoje). Tuo tarpu Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pralaimėjimų praktiškai patyręs nėra. Gruzijos ekonomika per 2006 metus išaugo 10 proc. ir tapo viena sparčiausiai augančių, o valstybės biudžetas po Rožinės revoliucijos padidėjo nuo 350 mln. iki 2,1 mlrd. JAV dolerių. Jau nutiesti naftotiekis ir dujotiekis iš Azerbaidžano per Gruziją į Turkiją, atnaujintas Tbilisio tarptautinis oro uostas, su Azerbaidžanu ir Turkija susitarta sujungti šalis bendra geležinkelio linija. Pagal palankumą verslui Gruzija pakilo nuo 112 iki 37 vietos, o demokratijos ir žodžio laisvės Gruzijoje reitingai taip pat išaugo labai žymiai. Sėkmingai ir sparčiai atliktos arba dar vykdomos mokesčių, vidaus reikalų sistemos ir ginkluotųjų pajėgų reformos, taip pat stipriai sumažėjo korupcija.

Dabartinei ambicingai ir vis mažiau su tarptautinės bendruomenės nuomone besitaikstančiai Rusijos valdžiai tampa tiesiog būtina parodyti, kad panašios į Gruzijos sėkmės istorijos neturi ateities, jei jos yra nepriimtinos Rusijai ir jos siekiams tapti supervalstybe. Gruzijos sėkmėje ir demokratinėse permainose Kremlius įžvelgia sau didelį pavojų ir iššūkį, ką jau kalbėti apie jo šnipų iš Gruzijos žeminantį išsiuntimą, tad aktualiausias klausimas šiuo metu yra kokiomis priemonėmis Maskva sieks tokią jai nepalankiai atrodančią situaciją pakeisti?

Iki 2008 metų pabaigos Rusija yra įsipareigojusi išvesti savo karius iš visų jos karinių bazių Gruzijoje (daugiausia į šalia Armėnijoje esančią Giumri bazę), išskyrus separatistinėje Abchazijoje esančią Gudautos bazę, kuri tariamai yra naudojama nepripažintoje respublikoje dislokuotų „taikdarių“ poreikiams. Buvęs Rusijos gynybos ministras (dabartinis vicepremjeras) Sergėjus Ivanovas yra pareiškęs, kad greičiausiai Rusijai pavyks savo dalinius iš Gruzijos išvesti net anksčiau nei buvo susitarta. Tačiau Rusijai jos kariai kariniams veiksmams Gruzijos teritorijoje nebūtini.

Prasidėti Gruzijos – Rusijos karas galėtų įvykus didelei provokacijai Abchazijos arba Pietų Osetijos konfliktų zonoje, taip pat vis dar išvedinėjamuose Rusijos daliniuose. Tam, kaip ir Sovietų Sąjungai 1939 metais užpuolant Suomiją, rusams, abchazams arba osetinams užtektų apšaudyti save (panašūs susišaudymai, tik gana mažo intensyvumo, tarp gruzinų ir osetinų vyksta beveik nuolatos) ir paskelbti apie intensyvių karo veiksmų pradžią.

Po to sektų Pietų Osetijos ir Abchazijos de facto ginkluotųjų pajėgų, Rusijos apmokytų ir apginkluotų, puolimas prieš Tbilisio dar kontroliuojamas kai kurias šių separatistinių respublikų teritorijas – kelis gruzinų kaimus Pietų Osetijoje ir viršutinę Kodorio tarpeklio dalį, kur Tbilisis yra įkurdinęs sau lojalius oficialios valdžios atstovus. Maskva tokį puolimą paremtų toliau tiekdama ginklus separatistams ir galimais oro smūgiais (pagrinde prieš Gruzijos karines oro ir jūrų pajėgas bei sausumos kariuomenės susitelkimo vietas). Pastaruosius pakeisti arba papildyti galėtų Gruzijos teritorijoje organizuoti teroristiniai aktai (naftotiekių ir dujotiekių sprogdinimai, atakos pagrindiniuose Gruzijos miestuose ir uostuose, išpuoliai prieš valdžios atstovus, vyriausybinius pastatus) ir protestų prieš valdžią organizavimas, siekiant ją nuversti. Įvedinėti ekonomines sankcijas bus net ir nebūtina, kadangi visi prekybos keliai tarp Rusijos ir Gruzijos, karo veiksmų atveju, taps užblokuoti.

Net jei Gruzijos kariuomenei pavyktų įveikti separatistus ir išstumti juos į Rusijos teritoriją, puolimas prieš Gruzijos valdžią ir teroristiniai aktai nesiliautų, o Rusija įvestų šaliai visas įmanomas sankcijas. Didelė tikimybė, kad, vis didėjant įtampai Artimuosiuose Rytuose, konfliktas Gruzijoje nesukels aštrios tarptautinės bendruomenės reakcijos, o Tbilisis rimtesnės paramos sulauks tik iš JAV, Turkijos, galbūt Azerbaidžano ir kai kurių Europos šalių.

Vykstant ir pasibaigus karui, Gruzijoje kilusi suirutė ilgam užkirstų bet kokius Užkaukazės respublikų bandymus įstoti į NATO ir ES. Tai taip pat taptų rimta kliūtimi Azerbaidžano, o potencialiai ir Centrinės Azijos, energetinių išteklių eksportui į Vakarus, kas dar labiau padidintų Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos bei pačios naftos ir dujų kainas. Tokia situacija dar labiau pagerintų finansinę Rusijos padėtį. Be to, nestabilumas ir karo veiksmai Gruzijoje leistų Rusijai laisviau ir dar griežčiau tvarkytis vis labiau nerimstančiame Šiaurės Kaukaze, kuriame Maskva ir toliau yra linkusi vadovautis jėgos bei „skaldyk ir valdyk“ principais.

Akivaizdu, kad dabartinė Gruzijos valdžia nujaučia karo grėsmę, todėl intensyviai stiprina savo ginkluotąsias pajėgas. Vien jau šių metų pakoreguotame (dėl padidėjusių įplaukų) valstybės biudžete krašto apsaugai papildomai skirta daugiau nei 300 mln. JAV dolerių. Tbilisio sprendimas Irake esantį Gruzijos karių kontingentą padidinti iki 2000 ir dar 200 karių nusiųsti į Afganistaną tik dar kartą patvirtina šalies siekį turėti kuo labiau patyrusią bei profesionalią kariuomenę ir užsitikrinti didesnę JAV paramą grėsmės atveju.

Lietuva pastaruoju metu gana aktyviai remia Gruziją įvairiose srityse ir net ketina jai perduoti abi savo fregatas („Aukštaitį“ ir „Žemaitį“). Tačiau žymiai didesne pagalba Gruzijai, siekiant užkirsti kelią konfliktui jos teritorijoje, taptų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje esančių „taikdariškųjų“ pajėgų internacionalizavimas (ES pagalba), griežtas Rusijos Gruzijos atžvilgiu vykdomos politikos pasmerkimas ir, pagaliau, Gruzijos oro gynybos modernizavimas, kuris leistų jos kariuomenei numušinėti visus valstybinę sieną pažeidinėjančius ir jos teritoriją bei gyventojus apšaudančius kovos lėktuvus ir sraigtasparnius „be atpažįstamųjų ženklų“.

Visose šiose srityse Lietuva Gruzijai galėtų padėti, o kartu ir pati labiau pasirūpinti savo saugumu ir galbūt net padidinti gynybos reikmėms skiriamą valstybės biudžeto dalį. Šiaip ar taip, net ir NATO arba ES negali mūsų šaliai garantuoti visiško saugumo, kadangi visada galima rasti svarbią priežastį nesilaikyti anksčiau prisiimtų įsipareigojimų. Vėl kaistanti atmosfera Artimuosiuose Rytuose šią taisyklę dar kartą gali kruvinu būdu patvirtinti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 53)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras