Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  Ar dėl įtampos ES viduje kalti tik lenkai?

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2007 06 24

„Lenkijos pozicija dėl kai kurių Sąjungos reformavimo aspektų bus nuožmiai ginama. Jokio plano B nėra“, - tokiais žodžiais į Europos Komisijos (EK) pirmininko Jose Manuelio Barroso raginimus būti lankstesniems sureagavo Lenkijos premjeras Jaroslawas Kaczynskis.

Po tokių pareiškimų galima tik konstatuoti, kad Europos Sąjungos (ES) ir lenkų priešprieša, apie kurią jau kalbėjome ir praėjusią savaitę, įgauna naują pagreitį, kuris yra itin pavojingas prieš įvyksiantį ES viršūnių susitikimą. Jame, ko gero, daugelis senųjų Sąjungos valstybių lyderių bent jau tarpusavyje atvirai pasikalbės, ar vertėjo 2004 m. taip skubiai plėsti organizaciją. Ir argumentus pasitelks ne tik iš ekonominės plotmės, bet ir iš politikos, kurioje ES mastu formuojasi nauja rimta takoskyra.

Galima tik priminti, kad ėmus realizuoti Vokietijos inicijuotus planus dėl pakoreguotos ES konstitucijos, Lenkija iš karto pademonstravo priešišką poziciją, kuri, beje, buvo paremta ne tik seniai žinomu emociniu brolių Kaczynskių euroskepticizmu. Lenkija, ko gero, visiškai pagrįstai ėmė būgštauti, kad supaprastinus sprendimų priėmimą Sąjungoje gali nukentėti naujosios narės, o pačiai Lenkijai, puoselėjančiai didžiosios ES valstybės ambicijas, tai, žinoma, būtų nemenkas nuostolis. Be to, lenkai ypač skundėsi Vokietijos vykdoma savotiška jų ignoravimo politika.

Žinoma, Vokietiją galima suprasti. Šios šalies kanclerė, ko gero, bet kokia kaina nori realizuoti ES konstitucijos atgaivinimo projektą Vokietijos pirmininkavimo ES laikotarpiu, juo labiau kad kai kuriose ES šalyse pasikeitusi situacija tam yra palanki, ypač atsižvelgiant į bičiulišką naujojo Prancūzijos vadovo toną ir naujų, tačiau mažesnių Sąjungos šalių jau ir anksčiau vyravusį besąlygišką pritarimą beveik visoms idėjoms.

Tačiau į Lenkijos prieštaravimą galima pažvelgti ir iš kitos pusės: po Sąjungos plėtros 2004 m. organizacijoje atsirado labai subtili, tačiau tuo pat metu ir itin komplikuota Vakarų–Rytų takoskyra, kurios pirmąjį proveržį dabar ir matome. Juk prieš trejetą metų šalys į ES stojo, galima sakyti, su savotišku ekonominiu avansu, ką jau kalbėti apie politinius skirtumus, susijusius, pavyzdžiui,  su demokratijos branda. Be to, žiūrint į energetinę infrastruktūrą, galima aiškiai pasakyti, kad kaip tik šiuo plėtros etapu ES gerokai paaštrino itin sudėtingą santykių su Rusiją problemą, kuri dabar driekiasi ne tik dujų bei naftos vamzdžiais, bet ir elektros laidais.

Žinoma, negalima nevertinti ekonominių ES pastangų gerinti Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybių padėtį didžiulėmis finansinėmis injekcijomis, tačiau tenka konstatuoti, kad politiniame kontekste, ypač žiūrint per santykių su Rusija prizmę, Sąjunga nepersistengė kurdama naujų narių komfortą. Nepastebėjo Briuselis ir to, kad atotrūkis tarp kai kurių naujųjų šalių valdžios euroentuziazmo ir visuomenių euroskepticizmo yra labai pavojinga tendencija, kurią, tiesa, vietinės valdžios bando įveikti paprasčiausiu neveiklumu ir ignoravimu. Kai Lietuva pirmoji ratifikavo Sutartį dėl konstitucijos Europai, Briuselis tik džiūgavo, tačiau niekas net nepabarė tų mūsų šalies Seimo narių, kurie, kaip patys prisipažino, mygtuką „už“ spaudė net neskaitę šio dokumento!

O juk Lenkijoje nemenka brolių Kaczynskių sėkmė ir buvo pelnyta remiantis sėkmingai išnaudotu visuomenės euroskepticizmu, kuris dabar jau retransliuojamas aukščiausiu ES lygiu.

Todėl galima konstatuoti, kad dėl vis didėjančios įtampos Sąjungos viduje kalti ne vien lenkai. Senoji Europa privalo suprasti, kad bet kokios pastangos turėti paprastą ir lengvą kolektyvinių sprendimų sistemą, kuri būtų imperatyvi visiems, gali sukelti labai jautrią VRE šalių reakciją, žinant  istorinę jų praeitį. Tuo labiau kad šalia to Briuselis ir realiais veiksmais kartkartėmis vis bando realizuoti „dviejų greičių“ idėją. Kaip pavyzdį galima paminėti šių metų pradžioje EK vicepirmininko Gunterio Ferheugeno išsakytą mintį, kad mažosios ES šalys gali apsieiti ir be savo komisarų.

O juk išorinių grėsmių tarpusavyje nesusitariančiai Sąjungai tikrai labai daug. Ko gero, kaip tik tokius argumentus turėtų pasitelkti EK, siekdama Lenkijos palankumo naujai ES sprendimų priėmimo proceso reformai. Tačiau kol kas iš J. M. Barroso lūpų skamba tik raginimai ir perspėjimai, kad lenkai gali likti be finansinės paramos.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras