Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Juodkalnija – įsisenėjusi korupcija jaunoje šalyje

Viktoras Denisenko
2007 06 23

Juodkalnija yra vadinama jauniausia Europos žemyno šalimi. Nors jos istorinė praeitis gana turtinga, kaip suvereni demokratinė valstybė ji egzistuoja tik vienerius metus. Kaip ir būdinga daugeliui neseniai atsiradusių ar atkūrusių savo nepriklausomybę šalių, Juodkalnijos politinis bei ekonominis gyvenimas yra veikiamas daugybės pavojingų veiksnių. Tarp jų galima įvardyti klestinčią korupciją, glaudžius politinių ir kriminalinių jėgų ryšius, netgi jų persipynimą, bei kitus panašius iššūkius.

Išsvajota nepriklausomybė?

2006 m. gegužės 21 d. referendume dėl šalies nepriklausomybės dalyvavo daugiau nei 86 proc. balso teisę turinčių Juodkalnijos gyventojų. Už nepriklausomybę pasisakė 55,4 proc. balsavusių asmenų, prieš – 44,6 proc. Taigi nepriklausomybę Juodkalnijai garantavo visai nedidelė balsų persvara (pavyzdžiui, Europos Sąjunga (ES) nutarė, jog respublikos nepriklausomybę pripažins tik tada, jei už ją pasisakys ne mažiau kaip 55 proc. balsavusiųjų). Nuo pat Jugoslavijos susiskaldymo, apie 14 metų, Juodkalnija kartu su Serbija sudarė vieną sąjunginę valstybę.

Suprantama, kad pasaulis Juodkalnijos atsiskyrimą nuo Serbijos stebėjo su nerimu. Šioje Balkanų šalyje, be žmonių, vadinančių save juodkalniečiais, gyvena serbai, taip pat yra nemaža albanų bendruomenė. Buvo baiminamasi naujo etninio konflikto, bet Juodkalnija nuo Serbijos atsiskyrė stebėtinai ramiai ir taikiai.

Juodkalnijos „nepriklausomybės architektu“ galima vadinti ilgametį respublikos lyderį Milo Djukanovičių. Juodkalnijos ministro pirmininko postą jis užėmė dar Federacinės Jugoslavijos Respublikos laikais, būdamas dvidešimt aštuonerių metų amžiaus. Nuo to laiko jis apie 17 metų (iki 2006 m. rudens) vadovavo šaliai, užimdamas tai respublikos ministro pirmininko, tai prezidento postą.

Minėtina, jog Milo Djukanovičius ilgą laiką buvo Serbijos lyderio Slobodano Miloševičiaus bendražygis, tačiau praeito amžiaus dešimto dešimtmečio pabaigoje staiga tapo aršus jo oponentas, kartu iškėlė Juodkalnijos nepriklausomybės nuo Serbijos klausimą.

Visi Balkanai dešimtame XX amžiaus dešimtmetyje išgyveno alinantį karinį konfliktą. Juodkalnija buvo vienintelė respublika, kurios Balkanų karas nepalietė tiesiogiai (interviu žurnalui „Europe Diplomatic News“ Milo Djukanovičius pareiškė, kad Juodkalnija – vienintelė Balkanų teritorija, kurioje tuo metu nebuvo karo. Tačiau šiai šaliai teko kartu su Serbija „pasidalyti“ karo pasekmes. Tad atsiskirdama nuo Serbijos, Juodkalnija kartu savotiškai „atsiskyrė“ ir nuo tų pasekmių bei tarptautinės bendruomenės kaltinimų. Kaip pareiškė pats Milo Djukanovičius: „Mes nenorime būti Serbijos politikos ir veiksmų įkaitais.“

Dėl aukščiau paminėtų priežasčių politinį Juodkalnijos gyvenimą iš esmės sudaro jėgų, atstovaujančių dviem skirtingoms idėjoms, kova. Viena tų idėjų yra suverenumas (jau realizuota idėjos dalis) ir integracija į ES bei NATO. Pagrindiniai šitos idėjos atstovai – Demokratinė socialistų partija, kuriai vadovauja Milo Djukanovičius, ir jų partnerė – Socialdemokratų partija.

Kita idėja – puoselėti glaudesnius santykius su Serbija. Jai atstovauja vadinamieji „nepriklausomybės priešininkai“. Tai – Socialistų liaudies partija, Liaudies partija ir Demokratinė serbų partija.

Juodkalnijoje taip pat veikia politinės organizacijos, atstovaujančios vietiniams albanams, pavyzdžiui, Demokratinė albanų sąjunga.

Apie politinį šalies aktyvumą liudija ir tokie skaičiai: rinkimuose į šalies parlamentą 2006 m. rugsėjo 9 d. (pirmi rinkimai po nepriklausomybės paskelbimo) kovojo šešios politinės koalicijos, penkios partijos ir viena visuomeninė organizacija. Į 81-ą Juodkalnijos parlamento vietą pretendavo daugiau negu 700 kandidatų.

Rinkimus pavyko laimėti Demokratinės socialistų partijos ir Socialdemokratų partijos koalicijai, nors nemažai balsų gavo ir jų oponentai.

Smūgiai ekonomikai

Sunku kažką konkrečiau pasakyti apie Juodkalnijos ekonomiką, nes, kaip ir buvo minėta, ši šalis savo nepriklausomybę įtvirtino vos prieš metus. Tačiau yra nemažai įdomių duomenų apie Serbijos ir Juodkalnijos dualistinės federacijos (Jugoslavijos Sąjunginė Respublika) ekonomikos plėtrą bei patirtus smūgius, kas iš dalies leidžia geriau suprasti šiandienę ekonominę Juodkalnijos padėtį.

Po totalitarinio režimo žlugimo Jugoslavija savo ekonomiką pradėjo pertvarkyti pagal rinkos ekonomikos dėsnius, bet šitą procesą sustabdė 1991–1993 metų pilietinis karinis konfliktas. Jungtinės Tautos Serbijai (kartu ir Juodkalnijai) įvedė ekonomines sankcijas, kurios kartu su karinėm išlaidom sudavė pirmą rimtą smūgį sąjunginės valstybės ekonomikai. Reikėtų paminėti ir milžinišką infliaciją, šalį užklupusią 1993–1994 metais.

Pagal turimus duomenis, 1997 metais Serbijos ir Juodkalnijos valstybės pramoninės gamybos lygis tesiekė 40 proc. 1991 metų rodiklių, o vartojimo lygis – tik 55–57 proc.

Tam tikra palanki kaita buvo pastebima 1999 metais. Tais metais Jugoslavijos Sąjunginės RespublikosBVP pasiekė 16 milijardų dolerių. Tai pralenkė pirmųjų XX amžiaus dešimto dešimtmečio metų rodiklius (iki ekonominių sankcijų pritaikymo). Tačiau 1999 m. kovo 24 – birželio 10 d. kariniai veiksmai sudavė dar vieną stiprų smūgį šalies ekonomikai. Galima paminėti, jog bombardavimo metu šalies teritorijoje buvo sunaikintos 372 įmonės, kuriose dirbo apie 550–600 tūkst. žmonių.

Iki XXI amžiaus pradžios gamybos apimtys Serbijos ir Juodkalnijos valstybėje sumažėjo 70 proc. palyginti su 1989 metų apimtimis. Pagal turimus duomenys, apie 50 proc. šalies BVP buvo gaminama šešėliniame ekonomikos sektoriuje.

Todėl netenka labai stebėtis siaubingais rodikliais, kuriais Jugoslavijos Sąjunginė Respublika pasitiko 2001 metus. Pagal tų metų statistiką, nedarbo lygis siekė 40 proc., o daugiau negu 87 (!) proc. gyventojų atsidūrė už skurdo ribos.

Tarptautinės dotacijos valstybę pasiekė tik po Slobodano Miloševičiaus režimo žlugimo.

Kalbant apie dabartinės Juodkalnijos ekonominę padėtį galima teigti, jog šalis šiuo metu išgyvena daugiau ar mažiau stabilų laikotarpį. Sąjunginės respublikosmetais ištikę sukrėtimai liko praeityje. Užmetus akį į Juodkalnijos vyriausybės priimtą planą „Ekonominė Juodkalnijos politika 2007 metais“ galima pastebėti, kad ši Balkanų valstybė bando spręsti uždavinius, būdingus daugeliui „jaunų“ kontinento valstybių. 2007 metais Juodkalnija tikisi užbaigti privatizacijos procesus finansų ir turizmo sektoriuje, taip pat suaktyvinti privataus verslo plėtrą. Numanoma, kad šiais metais šalis sulauks apie 400 milijonų eurų investicijų.

Vienas pagrindinių ekonominių Juodkalnijos uždavinių – išlaikyti infliaciją ties 3 proc. lygiu. Taip pat sumažinti bedarbių skaičių iki 5 tūkst. Nedarbas nuo seno buvo viena iš pagrindinių Juodkalnijos problemų. Pagal turimus duomenis 2005 metais Juodkalnijoje buvo apie 80 tūkst. bedarbių, o 2006 metais jau daug mažiau – apie 49 tūkst.

Nešvarūs žaidimai

2006 m. spalio mėnesį ilgametis šalies vadovas Milo Djukanovičius netikėtai atsistatydino iš ministro pirmininko posto. Septyniolika metų stovėjęs prie šalies vairo ir įgyvendinęs savo siekį – šalies nepriklausomybę, jis pareiškė, kad valdžią turi atiduoti kitam žmogui, kurio praeitis nebūtų apipinta įvairiais įtarimais ir „politinėmis nuodėmėmis“.

Šiuo metu Juodkalnijos ministro pirmininko pareigas eina Želko Šturanovičius. Tačiau ne visi patikėjo Milo Djukanovičiaus geranoriškumu. Manoma, kad jis yra Juodkalnijos „pilkasis kardinolas“, oficialiai pasitraukęs iš valdžios tam, kad pasiruoštų 2008 metų prezidento rinkimams.

Milo Djukanovičiaus praeitis tikrai yra miglota ir paženklinta politiniais skandalais. Jo vardas siejamas su italų mafija, manoma, kad jis taip pat yra susijęs su dideliu skandalu dėl nelegalaus rūkalų verslo XX amžiaus dešimto dešimtmetyje viduryje. Be to, sklando gandas, kad su buvusiu savo bendražygiu Slobodanu Miloševičiumi Milo Djukanovičius susipyko ne dėl politinių pažiūrų, o todėl, kad nepasidalino pelno iš kontrabandos, ėjusios į Serbiją ir Juodkalniją iš Italijos ir kitų Viduržemio jūros regiono šalių tuo metu, kai Serbijos ir Juodkalnijos valstybių federacijai buvo taikomos ekonominės sankcijos.

Milo Djukanovičius yra kaltinamas prisidėjęs prie kontrabandos gabenimo ir kontrabandininkų dangstymo 1990–2000 metų laikotarpiu. Nusikalstamos veiklos aplinkybės pradėjo aiškėti 2000 metų pabaigoje, kai Italijos teisėsaugai pavyko suimti vieną iš mafijos vadų – Frančesko Prudentino. Tada ir paaiškėjo, kad neteisėto rūkalų gabenimo byloje tarp kaltinamųjų gali atsidurti ne vienas aukštas Juodkalnijos pareigūnas. Beje, rūkalai buvo gabenami ne be kai kurių, pirmiausia – amerikietiškų, stambių tabako kompanijų vadovų žinios.

Iš tikrųjų, tai, kad per Juodkalniją juda rūkalų kontrabanda, nebuvo didelė paslaptis. Dar 1998 metais Italijos pareigūnai areštavo Juodkalnijos uostamiesčio Bar policijos vadovą Vaso Baosičių ir nuteisė jį dvejiems metams kalėti dėl to, kad jis Juodkalnijos teritorijoje už tam tikrą atlygį slėpė nusikaltėlius iš Italijos.

1999 metais Neapolio prokuratūra pradėjo tyrimą dėl buvusio Juodkalnijos Užsienio reikalų ministro Branko Perovičiaus sąsajų su rūkalų kontrabanda. Teisėsaugos pareigūnai turėjo telefoninių pokalbių įrašų, įrodančių, kad jis buvo susijęs su šiuo nelegaliu verslu 1992–1993 m. Perovičiui pavyko išvengti Italijos teisėsaugos persekiojimo tik dėl diplomatinės neliečiamybės statuso.

Apibendrinant galima pasakyti, jog nelegalus verslas bei šešėlinė ekonomika per pastaruosius metus tiek įsitvirtino Juodkalnijoje, kad tapo net savotišku neatsiejamu valdžios atributu. Jauna šalis yra ypač patraukli skirtingų nusikalstamų grupuočių veiklai.

Pavyzdžiui, 2006 metų vasarą Juodkalnijoje buvo sulaikyti asmenys, gabenę daugiau kaip vieną milijoną padirbtų eurų. Tarp sulaikytųjų buvo ir vienas vietinės teisėsaugos pareigūnas (nors galima numanyti, kad tokio didelio padirbtų banknotų kiekio gabenimas galėjo turėti ir daugiau aukštų globėjų). Pagal vieną iš versijų, padirbti eurai keliavo per Juodkalniją tranzitu iš Bulgarijos į Makedoniją, pagal kitą – visa suma turėjo būti realizuota ir išplatinta Juodkalnijos kurortuose, o iš ten jau pasklisti po visą pasaulį.

Rusų oligarcho ekspansija

Naujas išbandymas Juodkalnijai yra ir Rusijos verslo struktūrų aktyvus domėjimasis šia šalimi. Pagal turimus duomenis, Rusijos kompanijos kontroliuoja apie 50 proc. ekonominio Juodkalnijos potencialo, o rusų kapitalo investicijos siekia apie 40 proc. nuo visų investicijų į Juodkalnijos ekonomiką.

Juodkalnija yra patraukli rusų verslui. Kai kurie verslininkai planuoja jau dabar įsitvirtinti Juodkalnijoje ir, kai šalis įstos į ES, kartu „įšokti“ į susivienijusios Europos rinką. Tačiau, kaip pažymima, ne visi Rusijos verslininkai, susidomėję Juodkalnija, yra nepriekaištingos reputacijos. Dalį iš jų jauna šalis vilioja kaip teritorija, kurioje yra gana lengva įgyvendinti įvairias finansines machinacijas.

Pavyzdžiui, vienas aktyviausiai besidominčių verslo Juodkalnijoje galimybėmis yra prieštaringai vertinamas rusų oligarchas, „aliuminio magnatas“, Olegas Deripaska. Jis yra pagarsėjęs savo „darbais“ ne tik Rusijoje, bet ir toli už jos. Nemažai apie jį gali papasakoti ir Juodkalnijoje.

Olegas Deripaska kapitalą pradėjo kaupti iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo. Kaip ir daugelis naujųjų turtuolių, jis sugebėjo pasinaudoti kilusia sumaištimi ir, kaip sakoma, praturtėti per „vieną naktį“. Panašu, kad nuo to laiko jo būdas nepasikeitė. Tai liudija gausybė verslo skandalų, kuriuose yra linksniuojamas šito oligarcho vardas.

Galima paminėti, kad 2001 metais buvo atšauktas Olego Deripaskos kvietimas į Davoso forumą. Jis ilgą laiką negalėjo gauti JAV vizos. Pagaliau, jam pavyko tai padaryti 2005 metais, bet jau 2006 m. JAV Valstybinis departamentas anuliavo verslininko vizą (dėl įtarimą keliančių verslo ryšių).

Juodkalnijoje Olegas Deripaska išgarsėjo, kai kartu su savo verslo partneriu Zoranu Bičerovičiu įvykdė stambų sandėrį, kuris pačioje Juodkalnijoje vienareikšmiškai vertinamas kaip afera. Jam vos už keliasdešimt tūkstančių eurų pavyko įsigyti vieną geriausių Jugoslavijos laikų kurortinių viešbučių „Avalą“. Reali viešbučio kaina buvo apie keletą milijonų eurų. Tačiau Olegui Deripaskai gana lengvai pavyko išvengti baudžiamosios atsakomybės už šitą aferą – Juodkalnijos Baudžiamajame kodekse neatsirado tinkamo straipsnio, pagal kurį galima būtų kvalifikuoti rusų oligarcho ir jo partnerio veiksmus.

Bet tai buvo ne vienintelė Olego Deripaskos verslo ekspansija į šitos nedidelės Balkanų šalies verslą. Rusų oligarchui dabar priklauso ir Podgoricos aliuminio kombinatas (PAK). Jo aktyvais rūpinasi investicijų fondas „Bazovyj element“ ir Kipre registruota lengvatinės prekybos firma „Salomon“ (derybose jų interesams atstovavo įmonė „Ruskij aliuminij“ („RUSAL“)). Tačiau visa virtinė skandalų prasidėjo, kai pirmiausia Olegas Deripaska atsisakė prisiimti socialinius įsipareigojimus (nors pagal susitarimą turėjo tai padaryti). Taip pat staiga buvo atsisakyta prisiimti ir įsipareigojimus dėl PAK rekonstrukcijos, bei naujų ekologinių standartų įdiegimo. Paskutinis punktas yra Juodkalnijai ypač aktualus, nes ekologinė tarša suduos stiprų smūgį turizmo plėtrai – pačiai perspektyviausiai šalies verslo sričiai.

Naujausias Olego Deripaskos pirkinys Juodkalnijoje yra šiluminė elektrinė „Plevle“, bei 31,1 proc. netoliese nuo jos esančios anglies šachtos „Rudnik Uglia“. Manoma, kad per šitą sandorį bus bandoma garantuoti PAK pigesnę elektros energiją.

Olegas Deripaska Juodkalnijoje jaučiasi saugiai. Kaip yra teigiama, šį rusų oligarchą asmeniškai palaiko Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kartu ir Rusijos valstybinis aparatas. Galima prisiminti, kaip PAK privatizavimo metu Rusijos konsulas Juodkalnijoje Vladimiras Vaninas atvirai bandė daryti įtaką šalies valdžiai, kad būtų priimtas būtent Olegui Deripaskai palankus sprendimas.

Bet rusų oligarchas turi į ką atsiremti ir pačioje Juodkalnijoje. Su Olego Deripaskos vardu siejamos įmonės nuolat laimi svarbiuose šalies verslo konkursuose. Kalbama, kad tam gali turėti įtakos ir asmeninis buvusio Juodkalnijos ministro pirmininko (galbūt ir būsimo prezidento) Milo Djukanovičiaus palaikymas. Čia galima prisiminti ne tokią jau ir seną Lietuvos istoriją, susijusią su prezidentu Rolandu Paksu ir jo draugu bei rėmėju, Rusijos piliečiu Jurijumi Borisovu.

Jau įprasta, kai verslas ir politika glaudžiai tarpusavyje susiję ir persipynę (nors normalioje demokratinėje valstybėje tokia sąsaja turėtų būti minimali). Tad visai gali būti, kad Olego Deripaskos ekspansija į Juodkalnijos verslą pagaliau gali padaryti įtaką šalies politikai, kurią ir taip slegia praeities šešėlių našta.

Juodkalnijos parlamento (Skupština) sudėtis (pagal: http://www.skupstina.cg.yu/)

Partija   Deputatų skaičius
 Demokratska partija socijalista (DPS) / Demokratinė socialistų partija  31
 Socijaldemokratska partija (SDP) / Socialdemokratų partija  7
 Socijalistička narodna partija Crne Gore (SNP CG) / Liaudies socialistinė Juodkalnijos partija  19
 Liberalni savez Crne Gore (LSCG) / Liberalus Juodkalnijos aljansas  3
 Demokratska unija albanaca (DUA) / Demokratinė albanų sąjunga  1
 Srpska Narodna Stranka (SNS) / Serbų liaudies partija  4
 Narodna Stranka (NS) / Liaudies partija  5
 Demokratski savez u Crnoj Gori (DSCG) / Demokratinis aljansas Juodkalnijoje  1
 Gradjanska partija (GP) / Pilietinė partija  1
 Klub poslanika Demokratske Srpske Stranke (DSS) / Demokratinės serbų partijos delegato klubas  2

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras