Rusija ir Japonija iki šiol formaliai yra kariaujančios šalys, nes ištisus dešimtmečius nepavyksta nė per nago juodymą pasistūmėti link taikos sutarties pasirašymo. Tam nepadeda nei artima kaimynystė, nei ekonominiai ir geopolitiniai interesai, nei valstybių vadovų susitikimai „be kaklaraiščių” -  visi keliai link nepajudinamos draugystės veda per Kurilų salas, be kurių nurimti nežada nei viena, nei kita pusė.

Kurilai – tai vulkaninių salų virtinė tarp Kamčiatkos ir japonų Hokaidu salos, skirianti Ochotsko jūrą nuo Ramiojo vandenyno. Ilgis – apie 1200 km. Ginčytinoje Kunašyro (Kunashiri) saloje gyvena apie 4000 žmonių, Šikotane (Shikotan)  – apie 3000, Iturupe (Etorofu) – apie 8000, o Habomai išvis nėra civilių gyventojų, ten įsikūrę tik rusų pasieniečiai.

Šių metų birželį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė: „mes suprantame mūsų Japonijos partnerių elgesio motyvus ir norime atsikratyti visų praeities nuosėdų – esame pasirengę kartu ieškoti šios problemos sprendimo būdų”. Tačiau beveik tuo pat metu Kuriluose apsilankęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas neslėpė, kad šalių pozicijos  Kurilų klausimu – diametraliai priešingos. Rusų diplomatai tikina, kad salų priklausymas Rusijai yra Antrojo pasaulinio karo padarinys, kurio peržiūrėjimas galėtų sukelti daugybę neprognozuojamų ir daugeliui nenaudingų pasekmių, taptų pavojingu precedentu. Japonijos politikams telieka į  geidžiamas salas žiūrėti nuo Hokaidu kranto ar kartkartėmis praplaukti netoli jų laivu, ką tradiciškai daro beveik kiekvienas naujas Japonijos ministras pirmininkas.

Japonija yra viena tankiausiai apgyventų valstybių pasaulyje – kvadratiniame kilometre gyvena 337 žmonės. Todėl visiškai nekeista, kad šiai šaliai tokia svarbi yra žemė ir jos „šiaurinės teritorijos” – taip Japonijoje vadinamos Didžiojo Kurilų archipelago salos. Tokijas suvokia ekonominio bendradarbiavimo su Rusija svarbą, ypač turint galvoje didžiosios kaimynės energetinius resursus, tačiau ilgą laiką teritoriniai ginčai yra esminis šių šalių santykių leitmotyvas. Politikos apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad dabartinis Japonijos ministras pirmininkas Sindzo Abe, kalbėdamas apie Kurilus, yra kur kas mažiau teatrališkas nei jo buvęs kolega J. Koidzumi, tačiau atsisakyti teritorinių pretenzijų Japonija tikrai nežada.

Leidinio „Vremia novostei” žiniomis, Vokietijoje Didžiojo aštuoneto susitikimo metu Japonija buvo pasirengusi pasiūlyti Rusijai bendradarbiauti branduolinės energetikos srityje ir vystant Tolimuosius Rytus. Spėjama, kad Tokijas suinteresuotas Rusijoje perdirbti panaudotą branduolinį kurą, taip pat ateityje dalyvauti naujos atominės jėgainės statyboje Tolimuosiuose Rytuose. Sibire japonai aktyviai domisi naftos, dujų, miško ir chemijos pramone. Visa tai naudinga abiem valstybėms, ypač turint omenyje, kad Maskva tolimiausiems savo regionams pinigų amžinai stokoja. Rusijai Japonija reikalinga ne tik keliant ekonominį ir socialinį Tolimųjų Rytų potencialą, bet ir siekiant visateisio įsitvirtinimo pasaulio bendrijoje – G-8, TVF ir PPO.

Istoriškai taip susiklostė, kad Rusijos ir  Japonijos santykiai beveik visada buvo susiję su Kurilų salomis. Pati pirmoji carinės Rusijos ir Japonijos sutartis buvo pasirašyta 1855 metais. Šiame dokumente, pavadintame Simodo traktatu, nurodyta, kad  pietinės Kurilų salos – Habomai, Šikotanas, Kunašyras, Iturupas priklauso Japonijai, o kitos archipelago salos toliau į šiaurę – Rusijai. 1875 m. Sankt  Peterburgo traktate užfiksuota jau kitokia sienų konfigūracija: Sachalino sala priklauso Rusijai, o visi Kurilai – Japonijai. Nors abi šios sutartys buvo pasirašytos taikos derybų metu, 1904–1905 m. Rusijos ir Japonijos karas tradiciją pakeitė ir „teritoriniai klausimai imti spręsti  jėga”. Taip 1905 m. Rusija neteko dalies Sachalino.

Istorikai neabejoja, kad gėdinga karo baigtis tapo tikru sukrėtimu Rusijoje, ir tai sustiprino revanšistines nuotaikas, pasibaigusias karo paskelbimu Japonijai 1945 metais. Tuomet SSRS susigrąžino prarastąją Sachalino dalį, o kartu ,,prigriebė“ ir Kurilus. Kapituliavus Japonijai ir oficialiai pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1946 m. buvo pripažintas Kurilų okupacijos faktas ir salos pateko į Chabarovsko krašto Južno Sachalinsko srities sudėtį.

1951 m. rugsėjo 8 d. JAV mieste San Franciske Japonija su 48 valstybėmis  pasirašė taikos sutartį, tačiau SSRS atstovas po šiuo dokumentu pasirašyti atsisakė. 1956 m. šalys pasirašė abipusę Deklaraciją, kuri nutraukė karo būklę, atstatė diplomatinius ir konsulinius santykius bei išsprendė belaisvių ir reparacijų klausimą. Dokumente taip pat buvo pažymėta, kad SSRS atiduos Habomai ir Šikotano salas Japonijai, kai bus pasirašyta Taikos sutartis. Nors šia Deklaracija iki šiol remiamasi  derybose tarp valstybių, iš esmės ji netenkina nė vienos pusės: Rusijos todėl, kad kalbama apie dviejų salų grąžinimą, Japonijos todėl, kad ji nori susigrąžinti ne dvi, o keturias salas.

Japonija viena pirmųjų valstybių 1991 m. gruodį pripažino Rusijos Federaciją Sovietų Sąjungos teisių perėmėja. Tokijas tikėjosi, kad subyrėjus „komunizmo imperijai” pavyks išspręsti „šiaurinių teritorijų” klausimą. Ir pradžia buvo nebloga: 1993 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas vizito į Japoniją metu pasirašė Tokijo deklaraciją, kurioje Maskva pasižadėjo siekti teritorinių ginčų sureguliavimo, ypač dėl Habomai, Šikotano, Kunašyro ir Iturupo salų. Toliau sekė valstybių vadovų susitikimai neformalioje aplinkoje ir  1997 m. net buvo sutarta, kad istorinė taikos sutartis turi būti pasirašyta iki 2000 metų. B. Jelcinas mėgdavo garsiai pasamprotauti: „Vis svarstau, ar atiduoti Japonijai Kurilų salas?”, o V. Putinas iškart pareiškė, kad šios salos – suverenios Rusijos dalis ir tai įtvirtina tarptautinė teisė. Ne ką padėjo ir 2004 m. JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo pasiūlymas padėti Japonijai spręsti ginčą su Rusija dėl Pietų Kurilų.

Sovietų Sąjungos akyse Japonija buvo militaristė ir agresorė, iš kurios tiesiog reikėjo atimti teritorijas. Ši samprata gaji ir dabartinės Rusijos sąmonėje. Viešoji opinija yra neabejotinai prieš Kurilų salų grąžinimą Japonijai: teigiama, kad Japonija tam neturinti nei moralinės, nei istorinės, nei juridinės teisės. O ir Rusija negali sau leisti švaistytis tokiomis svarbiomis geostrateginėmis teritorijomis, net jei jų ekonominė svarba pačiai Rusijai yra daugiau nei abejotina – naudingųjų iškasenų išgauti neapsimoka, tad vietiniai gyventojai verčiasi vien tik žvejyba. Tačiau rusų politologai pripažįsta, kad Kurilų salų grąžinimo neatlaikytų net ir V. Putino reitingai…

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.