Šiuo metu vyksta Europos Sąjungos vadovų susitikimas. Pagal jau tradiciniu tapusį scenarijų, jis turėtų baigtis kokią trečią valandą šeštadienio rytą, pasiekus kompromisą. Bet šį kartą nesėkmės tikimybė yra didesnė negu paprastai.

Pirma, svarstoma nauja Sąjungos sutartis, kuri pakeistų Olandijos ir Prancūzijos rinkėjų atmestą Konstituciją, tad ir nustatanti institucinius Sąjungos rėmus.

Antra, kelios šalys neslepia savo nepasitenkinimo sutarties projektu. Lenkija ne kartą įspėjo, kad ji vetuos sutartį, jei nebus pritariama jos pasiūlymui dėl balsų padalijimo Europos Sąjungos taryboje.

Balsai esą turi būti skirstomi pagal šalies gyventojų skaičiaus kvadratinę šaknį. Tokiu atveju Lenkija gautų šešis balsus, o dvigubai daugiau gyventojų turinti Vokietija tik devynis.

Antradienį kantrybės netekęs Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuel Barroso įspėjo Varšuvą, kad ji bus izoliuota ir, ko gero, gaus gerokai mažiau paramos iš Sąjungos fondų, jei ji vetuos sutartį. Lenkija švelnina toną.

Trečiadienį premjeras Jaroslavas Kaczynskis pareiškė, kad Lenkija pasiryžusi nusileisti, jei jai būtų suteikiamas didesnis balsas Sąjungos sprendimuose.

Gana nelauktai sugriežtėjo Didžiosios Britanijos nuostatos dėl naujai kuriamos Europos sąjungos užsienio reikalų ministro pareigybės.

Londonas nori gerokai sumažinti naujo ministro vaidmenį, galias ir štabą, nesuteikti jam teisės Jungtinių Tautų organizacijoje kalbėti Sąjungos vardu be nuolatinių Saugumo Tarybos narių, pvz., Didžiosios Britanijos pritarimo.

Jungtinė Karalystė irgi reikalauja, kad jai nebūtų privalomi kai kurie nutarimai, liečiantys teisingumą ir vidaus reikalus.

Europos Sąjungai pirmininkaujančios Vokietijos atstovai reagavo piktai į Anglijos reikalavimus, nurodydami, kad Anglijos premjeras T. Blairas jų net neminėjo per neseniai įvykusius susitikimus su Vokietijos kanclere A. Merkel.

Net jei sutartis būtų priimta, aišku, kad Europos Sąjunga greitai neįveiks krizės, kurią sukėlė olandai ir prancūzai, atmesdami Konstituciją ir jos ambicingus planus kurti vieningesnę Europos Sąjungą.

Tiksliau tariant, rinkėjai ne tiek sukėlė krizę, kiek privertė politikus įsisąmoninti, kad Europos gyventojų dauguma nenori kokių nors Jungtinių Europos valstijų, nenori suteikti daugiau galių Briuselio biurokratams, kad jie ne itin patenkinti greitu Europos Sąjungos plėtimusi. Šios nuostatos greitai nepasikeis.

Europoje stiprėja išcentristinės jėgos. Gegužės mėnesį parlamento rinkimuose daugiausia balsų laimėjo nepriklausomybės siekianti Škotijos nacionalinė partija. Katalonija, Valensija, ir kiti Ispanijos regionai yra iškovoję nepaprastai daug autonomijos, disponuoja trečdaliu šalies nacionalinio biudžeto.

Belgija yra Flandrijos ir Valonijos federacija, kiekvienas regionas ir bendruomenė turi atskirą įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios instituciją. Italijos Šiaurės lyga nori, kad šalies šiaurė atsiskirtų nuo pietų.

Regionizmą skatina kultūriniai ir etniniai skirtumai, diferencijuota istorinė patirtis. Ne mažesnį vaidmenį suvaidina savo tapatybę pabrėžiančių regionų įsitikinimas, kad jie priversti dotuoti kitas, ūkiškai mažiau veiksmingas šalies dalis.

Jei kataloniečiai nejaučia ypatingų simpatijų Madridui, o flamandai laiko valonus dykaduoniais, nesunku įsivaizduoti, ką jie galvoja apie naujuosius paramą prarijančius Sąjungos narius. Juolab kad jų šalims trūksta lėšų dėl blogėjančios demografinės padėties.

Antra vertus, galingesnės Europos šalys neketina atsisakyti savo suverenumo, ypač užsienio ir saugumo politikoje. Anglija to neslepia. Bet ir Prancūzija neleistų kokiai nors Europos Sąjungos institucijai nustatyti jos užsienio politiką.

Kam skirti milžiniškas lėšas ginkluotosioms pajėgoms, jei kiti nulems jų vartojimą? Lenkijos pavyzdys rodo, kad ir naujieji nariai nėra be tuščių ambicijų ir didybės.

Daugelis šalių vyriausybių žino, jog gyventojai nelabai žavisi Europos Sąjunga. Todėl ir nedrįso rengti referendumų dėl naujos Konstitucijos.

Nacionaliniai ir regioniniai interesai tampa vis svarbesni, solidarumo jausmai silpnėja. Šiomis aplinkybėmis ambicingi planai didinti Europos šalių integravimąsi tik skatins nesantaiką.

lrt.lt, bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.